LR VRK puslapyje kandidato į LR Prezidentus G. Jeglinsko nurodytais kontaktais į išsiųstus Laisvos visuomenės instituto tyrimo klausimus nebuvo atsakyta. Telefonu buvo patvirtinta, kad el. laiškas yra gautas.

LR Konstitucija jau prieš tris dešimtmečius nustatė Lietuvos valstybės sąrangą, apibrėžė lietuvių tautos, piliečių ir valstybės valdžios santykius. Ar Konstitucija, jūsų manymu, Lietuvos teisinėje sistemoje pakankamai gerbiama? Ką siūlytumėte daryti, kad Konstitucija Lietuvos piliečiams taptų realiai veikiančia visuomenės sutartimi? Kokia Konstitucijos nuostata jums svarbiausia? Ką, jūsų nuomone, reiškia Konstitucijos nuostata (str. 2), kad „suverenitetas priklauso Tautai“? Kaip suprantate Konstitucijos nuostatą (str. 77), kad „Prezidentas yra valstybės vadovas“? 18-asis LR Konstitucijos straipsnis skelbia, kad „žmogaus teisės yra prigimtinės“. Kaip jūs jį suprantate?

Mano nuomone, Konstitucija labai gerbiama mūsų teisinėje hierarchijoje... Mūsų istorijoje yra buvę keistų KT išaiškinimų, kurie švelniai tariant yra kvestionuojami ar sunkiai suprantami: įvairiausi išaiškinimai iš konstitucinės dvasios suvokimo, tik ne tai, kas parašyta paraidžiui. Konstitucinė doktrina kinta priklausomai nuo teismo sudėties. Konstitucinė mūsų tvarka gali būti laikoma gera ar bloga, bet geresnės kol kas nesugalvojome. Manau, Konstitucija turi būti apsaugota nuo politinio poveikio. Istorijoje pas mus yra buvę tokių atveju, kai Konstitucija buvo išaiškinta politiškai motyvuotai. Tai neprideda piliečiams pasitikėjimo Konstitucija. Tačiau kaip padaryti geriau aš nežinau. Kas susiję su asmenybėm, tai turbūt niekad nepavyks pasiekti to nešališkumo...

Manau didžiausia būtų vertybė, jei būtų įtvirtinti tam tikri atvejai, kai reiktų ne daugumos teisėjų balsų, bet vieningo KT sutarimo. Kad būtų ieškoma formuluočių, kurios pasiekiamos vienbalsiškumu. Tai padėtų išvengti politinės įtakos kai kuriais atvejais. Yra trūkumų, bet geriau kol kas nesugalvojome.

Apie prezidentą: manau tai, kad Konstitucijoje įrašyta, kad jis valstybės vadovas, dar nereiškia, kad jis iš tikrųjų faktiškai yra valstybės vadovas. Reikia žiūrėti, kokius realius įgaliojimus turi. Vis tik aukščiau ministro pirmininko, ne prezidento, įgaliojimai. Prezidentas – simbolinis valstybės vadovo vaidmuo. Geriausias pavyzdys – Valdas Adamkus, etaloninis vadovas vertybių prasme, požiūrio, kitos nuomonės tolerancijos, visuomenės neskaldymo prasme, bet realių įgaliojimų keisti kasdienį valstybės gyvenimą jis neturėjo ir nebandė gvieštis, skirtingai nei vėliau D. Grybauskaitė, kuri, neturėdama tų įgaliojimų, bandė labai aktyviai jais naudotis.

[Jūs labiau palaikot valstybės vadovą kaip mediatorių?] Taip ir yra, jeigu skaityti Konstituciją ir atmetus tuos klausimus – užsienio politiką, krašto apsaugą, teisėjų skyrimą. Bet ir viskas. Vis kita... Taip, dar palikta veto teisė. Bet kas iš to, pasirašo Seimo pirmininkas, ir baigiasi. Mes turėtume būti pribrendę diskusijai, ar tikrai tas prezidento vaidmuo ir jo išrinkimas ir įgaliojimai atitinka mūsų valstybės interesą. Ar ne geresnis, pavyzdžiui, Latvijos ir Estijos variantas, kur prezidentą renka parlamentai. Pas mus prezidentą tiesiogiai renka visuomenė, taip sukurdama kažkokius lūkesčius, kad prezidentas įgyvendins kažką, kam įgaliojimų jis neturi. Ir tada susiduriam su sąmyšių: prezidentas, net neturėdamas įgaliojimų, bando tuos lūkesčius kažkaip patenkinti. Išeina, kad mes renkame antivyriausybę. Prezidentui labai patogu oponuoti vyriausybei. Jei susitaria jie... Bet būna kad ir nesusitaria.

[Ar prigimtinės teisės kaip konstitucinė vertybė pakankamai saugomos?] Tai yra fundamentalus dalykas, aš tikiuosi, kad jos pakankamai saugomos. Mes matom įvairiausių bandymų kvestionuoti, apeiti tuos dalykus. Bet kaip mes pažiūrėsim? Mes galim matyti trūkumų, bet situacija gali būti daug blogesnė. Yra tobulintinų dalykų.

Šeima ar individas? Kam, jūsų manymu, derėtų teikti pirmenybę kuriant tvarią ir klestinčią Lietuvos ateitį – ar kurti palankesnes sąlygas kiekvieno Lietuvos piliečio individualumo raiškai ar skatinti bei remti šeimų pašaukimą susilaukti vaikų ir išauginti naują Lietuvos piliečių kartą?

Nenorėčiau šių dviejų dalykų supriešinti. Žmogui pasirinkti gyventi šeimoje ar ne, yra viena fundamentalių žmogaus teisių. Bet valstybė turėtų nusistatyti, ką ji skatina ir ką laiko prasminga. Ir šeima yra tas dalykas, ką valstybė turėtų skatinti. Bet nenurašau ir žmonių, nenorinčių kurti šeimų. Kaip 3 vaikų tėvas aš matau prasmę šeimoje ir, manau, politika turėtų būti socialiniu, kultūriniu, ekonominiu būdu skatinanti šeimas, šeima yra ir valstybės ekonomikos pagrindas.

Kokia, jūsų manymu, žmonių bendro gyvenimo forma turėtų būti skatinama Lietuvos visuomenėje – ar vyro ir moters santuoka, ar dviejų vienos lyties asmenų sąjunga?

Labai aiškiai Konstitucijoje parašyta, kad šeima yra vyro ir moters sąjunga. Konstitucija pas mus juk dar nepakeista. Aš suprantu buvusio KT teisėjo, dabartinio kandidato poziciją tuo klausimu ir bandymą sutraktuoti kažkaip kitaip. Bet juk juodu ant balta parašyta, kaip yra. Kai mes kalbam apie žmonių nediskriminavimą, bendro gyvenimo, ūkio vedimo formas, viskas tvarkoje, nuo to mes nepabėgsime, tas egzistuoja, ir tą reikia pripažinti. Bet kai kalbame, kas yra šeima, kurią valstybė turi pasirinkti kaip savo politikos pagrindą – tai, mano nuomone, vienareikšmiškai – vyro ir moters sąjunga, tai reprodukcinės funkcijos, valstybės augimo pamatas, demografinės situacijos sprendimas, ekonomika ir t.t. Jeigu jūs manęs paklausit dėl vienalyčių sąjungų sulyginimu su šeimos statusu, tai, mano manymu, tai yra klaidinga. Man labai gaila, kad dažnu atveju yra bandoma pasinaudoti europine teise tam, kad apeitume nacionalinį konstitucinį reguliavimą per teismų praktikas. Manau, tai blogas kelias. Vienintelis kelias keisti dabartinę situaciją būtų konstitucijos keitimas – t.y., kai žmonės išrinks tiek žmonių į parlamentą, kiek reikia jai pakeisti.

Šiandien Lietuva susiduria su daugybe problemų, kurioms spręsti reikalingi strateginiai ir tvarūs sprendimai. Tai ūkio stagnacija, nevaldoma imigracija, švietimo bei medicinos sistemų byrėjimas, grėsminga valstybės saugumo padėtis viduje ir už sienų, nykstamai mažas gimstamumas, nemažėjanti santykinio skurdo dalis, auganti regionų atskirtis. Kokios, jūsų nuomone, problemos yra svarbiausios ir spręstinos pirmiausiai, o kokios dar galėtų palaukti?

Ar pritariate teorijai, kad lytis yra ne prigimties, bet susitarimo dalykas? Kiek, Jūsų nuomone, yra lyčių?

Man asmeniškai čia net keistas klausimas, aišku, dvi lytys – vyrai ir moterys. Sunkiai įsivaizduoju keliasdešimties lyčių įvairovę.

Lietuvos Konstitucijos 26 straipsnis tvirtina, kad „tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus“. Ar, jūsų nuomone, ši nuostata apima ir lytinį ugdymą ir jis turėtų būti paliktas tėvams ir globėjams, ar, priešingai, valstybė turi pareigą mokinius tinkamai informuoti apie naujausias lytinio identiteto teorijas ir jaunimą kreipti joms pritarti?

Aš gal konservatoriškai pasakysiu, bet manau, kad dorovinis ugdymas turi būti išimtinai šeimos kompetencija. Lytiškumo ugdymas yra vertybinis dalykas, kuris gali būti skirtingų žmonių skirtingai suprantamas. Jeigu mes leisime kažkokiems žmonėms šituos dalykus įrašyti į švietimo programas pagal jų supratimą, tai atsiras kitos grupės, visuomenės dalys, kurių požiūris į šitą dalyką bus diskriminuojamas ir paminamas. Bet kurios formos diskriminacija negalima. Tuos dalykus ugdyti yra šeimos, globotojų atsakomybė. Nes švietimo sistema kartais gali ugdyti ne visiškai tai, ką šeima mano. Ugdymo sistemos tikslas suteikti bazines žinias, kurios vėliau gyvenime gali praversti. Tas pats pilietiškumo ugdymas jau kelia klausimų, tai jau subjektyvūs dalykai.

Šiandien, vykstant karams ir ką tik nuvilnijus pasaulinei pandemijai, kyla klausimų apie atskiro žmogaus vertę. Kieno, jūsų nuomone, gyvybę derėtų labiau saugoti, jei būtumėte priverstas rinktis  – vyro ar moters, kūdikio, paauglio, brandaus žmogaus, senjoro? Prašome išrikiuoti svarbumo tvarka.

Niekaip neišrikiuočiau, visos gyvybės vienodai svarbios.

Kada, jūsų nuomone, atsiranda žmogus? Ar tuomet, kai gimsta, ar kai susiformuoja būsimo kūdikio širdis, ar po 12 savaičių, praleistų motinos kūne, ar nuo embriono užsimezgimo akimirkos?

Aš įsivaizduoju, kad tada, kai susiformuoja embrionas, nuo tada ir turėtų būti saugoma gyvybė.

Ar pritartumėte surogatinės motinystės praktikos įteisinimui Lietuvoje? Kodėl?

Kiek žinau, egzistuoja toks dalykas pasaulyje. Turbūt tai viena iš formų, kuri padeda toms šeimoms susilaukti vaikų. Bet man keistai atrodo tai, moteris kaip kokia orkaitė. Moteris pagimdo vaiką, tada kaip daiktą perduoda. Aš pagal savo vertybinę skalę sunkiai suprantu tokį dalyką, į tokį įstatymo projektą žiūrėčiau atsargiai.

Ką patartumėte nelauktai pastojusiai moteriai – darytis abortą ar rinktis gyvybę? Kur siūlytumėte jai ieškotis pagalbos?

Per daug individualus dalykas, kad galėčiau patarti. Man atrodo, moteris su artimaisiais, giminėms turėtų diskutuoti, atsižvelgti į daug faktorių ir aplinkybių.

Sunki nepagydoma seno žmogaus liga kankina jį patį, kamuoja artimuosius, sekina Ligonių kasos biudžetą. Ar manytumėte, kad žmogaus mirtis – svarbiausias jo gyvenimo įvykis, kurio jis turi sulaukti ir išgyventi pats, ar sutiktumėte, kad eutanazija būtų tinkamas būdas padėti jam, jo artimiesiems ir Ligonių kasos biudžetui?

Nepritariu eutanazijai. Nemanau, kad kažkas iš šalies gali būti tinkamai kvalifikuotas, informuotas, kad nuspręstų, kada žmogui numirti. Čia ne mūsų kompetencijos klausimas nuspręsti, kada žmonėms numirti. Pats žmogus negali priimti galutinio sprendimo dėl savo mirties, jis vienu momentu gali patirti didelę kančią, bet netrukus gali gailėtis, kad priėmė sprendimą mirti.

Ar manytumėte, kad pagalbinio apvaisinimo praktika, kai ja gali pasinaudoti sveikos, bet neištekėjusios moterys, yra etiška?

Esu pagalbinio apvaisinimo šalininkas. Pažįstu žmonių, kurie su ta problema susidūrė, žmonės labai daug paaukoja, kad susilauktų vaikų. Čia ne tiek etiniai, kiek medicininiai dalykai. Ta technologija turi padėti tiems žmonėms. Valstybės pareiga, manau, yra užtikrinti tą dalyką, kad žmonės galėtų susilaukti vaikų.

Kas, jūsų nuomone, yra religijos laisvė: ar tai laisvė nevaržomai dalyvauti viešose ir privačiose apeigose ar taip pat ir laisvė krikščioniškus principus diegti visuomenėje? Ar, jūsų nuomone, krikščionys šiandien Lietuvoje turi teisę ir realią galimybę siūlyti visuomenei jų įsitikinimus atitinkančius sprendimus ir siekti jų įgyvendinimo?

Bet kuris žmogus, bet kurios religijos atstovas turi turėti teisę savo įsitikinimus išpažinti, propaguoti. Bet kurios krypties religinės bendrijos funkcija yra rūpintis žmogaus vidiniu pasauliu, dvasios dalykais, bet nereguliuoti, kaip valstybė turi gyventi. Dažnu atveju, kai Bažnyčia pradeda kištis į politinių sprendimą priėmimą, diskriminuojamos kitos religinės bendrijos. Tai pirmas nuėjimas nuo civilizuotos bendruomenės pamatų.

Ar manote, kad katalikų Bažnyčia Lietuvoje gali ką svarbaus pasakyti apie dabarties reikalus ir turi ką pasiūlyti visuomenei ir valstybei?

Pasiūlyti visi gali, ne tik katalikų Bažnyčia. Bet neturi teisės diktuoti ar spaudimo forma brukti savo darbotvarkės. Pasiūlymai turi nevirsti diktatu. Tokią praktiką esu matęs, kai aukščiausio lygio kunigai ateina į Seimą ir pradeda reguliuoti klausimus, kurių neturėtų reguliuoti. Atrodo, kad vykdomas lobizmas pasinaudojant savo turima galia visuomenėje.

Ar manote, kad krikščionys savo tikėjimą turėtų praktikuoti tik privačioje ar bažnytinėje erdvėje, ar laikytumėtės nuomonės, kad jie, gyvendami pagal savo tikėjimo reikalavimus, gali įsitraukti į politinį gyvenimą ir siekti, kad jų tikėjimo principai atsispindėtų įstatymuose ir veiktų Lietuvos visuomenę?

Neturi užsidaryti tik pas save namuose ir išėję į gatvę visi pavirsti vienodais robotas. Žmonės balsuoja už politikus, kurie atstovauja jų vertybes, ir žmogus negali išėjęs už namų durų apriboti savo religinių įsitikinimų. Politikoje yra žmonių su liberaliu mąstymu, su krikščionišku mąstymu ir tai yra labai natūralus dalykas, keista būtų sakyti, kad to negalima daryti.

Ar sutinkate, kad gydytojas ir vaistininkas, dėl savo įsitikinimų atsisakę daryti abortą ar parduoti tam skirtų „vaistų“, ar mokytojas, dėl tų pačių priežasčių atsisakęs mokyti vaikus apie tos pačios lyties asmenų poros lygiavertiškumą vyro ir moters šeimai, turėtų būti saugomas jo sąžinės laivę ginančių įstatymų?

Nesutikčiau, kad tokie žmonės būtų persekiojami, žmogus turi turėti teisę rinktis, jei kalbame apie tokius vertybinius dalykus, kaip abortas. Mano nuomone, žmogus turi teisę deklaruoti savo pažiūras, kad į jį net nebūtų kreipiamasi su tokiais prašymas. Reikia sudaryti normalias sąlygas kiekvienam atlikti savo funkcijas pagal įsitikinimus.

Lietuvos Respublikos Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) puslapyje kandidato į LR Prezidentus Gitano Nausėdos nurodytais kontaktais atsakymų į LVI pateiktus tyrimo klausimus nebuvo sulaukta. Rinkimų štabo atstovas nurodytu telefonu yra nepasiekiamas. 

Telefonu rinkimų štabo atstovas patvirtino, kad el. laiškas gautas, tačiau į LVI vykdomo tyrimo klausimus atsakymo nesulaukta.

Eduardas Vaitkus - kandidatas į LR Prezidentus, į Laisvos visuomenės instituto vykdomo tyrimo klausimus atsakė trumpai:

"Klausimai suformuluoti taip, kad negalima atsakyti trumpai. Išskyrus - yra dvi lytys - vyras ir moteris. Ir yra daugybe seksualinio pasitenkinimo būdų, kurių nereiktų tapatinti su lytimi.
Dar supratau, kad jųs diskriminuojate vieno vyro ir 3 moterų sąiungą, arba 2 vyrų ir 5 moterų sąjungą."

LR Konstitucija jau prieš tris dešimtmečius nustatė Lietuvos valstybės sąrangą, apibrėžė lietuvių tautos, piliečių ir valstybės valdžios santykius. Ar Konstitucija, jūsų manymu, Lietuvos teisinėje sistemoje pakankamai gerbiama? Ką siūlytumėte daryti, kad Konstitucija Lietuvos piliečiams taptų realiai veikiančia visuomenės sutartimi? Kokia Konstitucijos nuostata jums svarbiausia? Ką, jūsų nuomone, reiškia Konstitucijos nuostata (str. 2), kad „suverenitetas priklauso Tautai“? Kaip suprantate Konstitucijos nuostatą (str. 77), kad „Prezidentas yra valstybės vadovas“? 18-asis LR Konstitucijos straipsnis skelbia, kad „žmogaus teisės yra prigimtinės“. Kaip jūs jį suprantate?

Konstitucija yra svarbiausias valstybės dokumentas, suteikiantis mūsų valstybei ir visuomenei bendrą judėjimo kryptį ir nurodantis piliečių bei juos atstovaujančios valdžios tarpusavio sąveikos principus, teises ir pareigas. Konstitucija siekia darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės, tačiau Konstitucija negali pati savęs įgyvendinti, jos įgyvendinimui reikalingi mes, Lietuvos piliečiai. Tam, kad Konstitucija būtų gerbiama, ją, visų pirma, reikia pažinti, ir šis pažinimas turi prasidėti jau mokykloje.

Visos Konstitucijos nuostatos yra svarbios, bet dabar galima atkreipti į I skirsnio nuostatas, kuriose atsispindi svarbiausi mūsų valstybės principai. Štai, pavyzdžiui, 1 straipsnyje įtvirtinta, kad Lietuva yra ne tik nepriklausoma, bet ir demokratinė respublika. Labai svarbi yra 2 straipsnio nuostata, kad Lietuvos valstybę kuria Tauta, kurioje atsispindi Tautos kūrybiškumas. Beje, pagal Konstitucijos 3 straipsnį, „niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto“, kas kartais yra mūsų politikų užmirštama. Šiandien taip pat yra svarbu pabrėžti, jog pagal Konstitucijos 4 straipsnį Tauta, išrinkusi savo atstovus, nenustoja veikusi, o toliau tiesiogiai vykdo savo suverenią galią. Valstybės tarnautojams būtina nuolat priminti, kad Konstitucijos 5 straipsnis juos, būtent valdžios įstaigas, įpareigoja  tarnauti žmonėms.

Beje, pastaruoju metu visiems Lietuvos gyventojams iškilo būtinybė priminti, jog Konstitucija yra nustačiusi  lietuvių kalbos, valstybinės kalbos statusą, o valstybinės vėliavos spalvos yra geltona, žalia ir raudona. Suprantama, labai svarbi yra ir Konstitucijos 18 straipsnio nuostata, kurios tokia forma nerasime jokioje kitoje pasaulio Konstitucijoje. Būtent mes pagrindiniame savo šalies įstatyme pripažįstame, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės. Šiame straipsnyje įtvirtintas prigimtinis žmogaus teisių pobūdis reiškia, kad žmogaus teisės ir galimybės jas įgyvendinti kyla ne iš valdžios malonės, o iš prigimtinio žmogaus orumo. 

Valstybės valdymo kontekste nemažiau svarbi yra Konstitucijos 77 straipsnio nuostata, kad „Prezidentas yra valstybės valdovas“. Sistemiškai vertinant ir kitas Konstitucijos nuostatas, Prezidento teisinis statusas sietinas ne tik su vykdomąja valdžia, bet ir su visos valstybės vadovo statusu, kuris peržengia kurios nors vienos valdžios šakos įgaliojimų rėmus. Šio Prezidento, kaip valstybės vadovo, teisinio statuso kontekste ne mažiau svarbi yra Konstitucijos nuostata, kuri paskutiniu metu dažnai pamirštama, jog ministrai yra ne tik pavaldūs Ministrui Pirmininkui, bet ir atsakingi Respublikos Prezidentui.

Būtina pabrėžti, kad šiuo metu Lietuvoje tinkamai neveikia nei vienas tiesioginės demokratijos įgyvendinimo institutas: referendumas, visuomenės įstatymų leidybos iniciatyvos teisė ar kiti. Rinkimų kodeksas kuria uždarą politinę sistemą, nustatydamas skirtingas sąlygas partiniams ir nepartiniams kandidatams, įtvirtindamas skirtingas teises, tačiau praktiškai identiškas pareigas rinkimų komitetams ir partijoms ir t.t. Politinė sistema galutinai prarado politinės ir teisinės atsakomybės užuomazgas, į teismo įsiteisėjusiu nuosprendžiu konstatuotą politinę korupciją tinkamai nereaguoja – nepasmerkia ir nesiūlo sisteminių įstatyminių pokyčių – nei vienas valstybės vadovas. Viešąjį interesą turinti ginti prokuratūra į viešojo intereso pažeidimus reaguoja labai vangiai. Visi šie aspektai sukuria uždarą politinę sistemą, kurioje politikai neatstovauja visuomenės. Politinės ar teisinės atsakomybės vakuumas sąlygoja neteisėtų, žalingų sprendimų priėmimą, o rinkimų sistema užtikrina tų pačių politikų ar politinių organizacijų išlikimą ir tarpusavio kaitą. Todėl Konstituciniai imperatyvai neretai tampa deklaracijomis, o piliečiai ima abejoti, ar Konstitucija apskritai veikia.

Šeima ar individas? Kam, jūsų manymu, derėtų teikti pirmenybę kuriant tvarią ir klestinčią Lietuvos ateitį – ar kurti palankesnes sąlygas kiekvieno Lietuvos piliečio individualumo raiškai ar skatinti bei remti šeimų pašaukimą susilaukti vaikų ir išauginti naują Lietuvos piliečių kartą?

Lietuvos Respublikos  Konstitucijos 38 straipsnis aiškiai skelbia, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Aš šiai nuostatai visiškai pritariu. Kurdami tvarią ir klestinčią ateities visuomenę, turime siekti, kad joje gyventų daug stiprių, darbščių, kūrybingų, savarankiškų, dvasiškai ir fiziškai sveikų žmonių. O tai reiškia, kad turime sudaryti kuo palankesnes sąlygas gimti ir augti vaikams – visokeriopai skatinti, remti, stiprinti ir puoselėti santuokines vyro ir moters šeimas.

Kokia, jūsų manymu, žmonių bendro gyvenimo forma turėtų būti skatinama Lietuvos visuomenėje – ar vyro ir moters santuoka, ar dviejų vienos lyties asmenų sąjunga?

Mano nuomonė atitinka konstitucinėje šeimos sampratoje išreikštą siekį skatinti ir puoselėti vyro ir moters santuokinę šeimą, kuri yra saugiausia, daugiausia meilės teikianti ir palankiausia aplinka gimti ir augti vaikams, kartu su savo tėčiu ir mama. Nuolat šiuo klausimu atliekamos apklausos rodo, kad Lietuvos visuomenė tai supranta ir palaiko.

Šiandien Lietuva susiduria su daugybe problemų, kurioms spręsti reikalingi strateginiai ir tvarūs sprendimai. Tai ūkio stagnacija, nevaldoma imigracija, švietimo bei medicinos sistemų byrėjimas, grėsminga valstybės saugumo padėtis viduje ir už sienų, nykstamai mažas gimstamumas, nemažėjanti santykinio skurdo dalis, auganti regionų atskirtis. Kokios, jūsų nuomone, problemos yra svarbiausios ir spręstinos pirmiausiai, o kokios dar galėtų palaukti?

Savo politinius tikslus deklaruoju puslapyje www.ignasvegele.lt – iš jų matyti mano prioritetai.

Svarbiausias mano tikslas – atkurti visuomenės pasitikėjimą valdžia. Kai būsiu išrinktas prezidentu, sieksiu užtikrinti politikų ir valdininkų teisinę atsakomybę už savivalę, neūkiškumą, korupciją ir valstybei padarytą žalą. Teiksiu atitinkamus įstatymų projektus. Tik užtikrinę realią valstybės politikų atsakomybę, priversime juos kruopščiai pasverti sprendimus.

Kad sumažintume milžinišką valdžios atotrūkį nuo visuomenės, Tauta turi būti girdima: atgauti realiai veikiantį referendumą, pilietines iniciatyvas įstatymų leidyboje bei kitus demokratinius instrumentus.

Planuoju virtinę kitų konkrečių darbų, atspindinčių mano viziją Lietuvai – demografiškai, ekonomiškai, kultūriškai ir saugumo aspektu auganti Tauta. Kiekvienas įstatymas ar iniciatyva bus vertinamas būtent mūsų šalies augimo požiūriu. Turėsime pasverti kiekvieną politinį sprendimą taikydami klasikinę kaštų/naudos analizę ir nedelsiant atsisakyti tokių sprendimų, kurie neša žalą.

Ar pritariate teorijai, kad lytis yra ne prigimties, bet susitarimo dalykas? Kiek, Jūsų nuomone, yra lyčių?

Ne, nepritariu tokiai teorijai. Žmonės yra dviejų lyčių – vyrai ir moterys.

Lietuvos Konstitucijos 26 straipsnis tvirtina, kad „tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus“. Ar, jūsų nuomone, ši nuostata apima ir lytinį ugdymą ir jis turėtų būti paliktas tėvams ir globėjams, ar, priešingai, valstybė turi pareigą mokinius tinkamai informuoti apie naujausias lytinio identiteto teorijas ir jaunimą kreipti joms pritarti?

Man akivaizdu, kad minima Konstitucijos norma apima ir lytiškumo ugdymą. Valstybė ir mokyklos turi padėti tėvams ugdyti vaikus pagal jų įsitikinimus, o ne diegti priešingas nuostatas. Valstybėje tinkamai veikiant piliečių tiesioginio atstovavimo institutui – įstatymų iniciatyvos teisei – piliečiai galėtų pasiųsti aiškų signalą ne tik Seimui, bet ir vykdomajai valdžiai – Prezidentui ir ministrams. Tuomet politikai atsakingiau žiūrėtų į visuomenės valią. Šypseną kelia dabartinio Prezidento nepritarimas privalomam lytiškumo ugdymui, kai tas pats Prezidentas ministrą paskyrė prieš kelis mėnesius: rugsėjį startavo naujos ugdymo programos, o prezidentas naują švietimo ministrą patvirtino liepą.

Šiandien, vykstant karams ir ką tik nuvilnijus pasaulinei pandemijai, kyla klausimų apie atskiro žmogaus vertę. Kieno, jūsų nuomone, gyvybę derėtų labiau saugoti, jei būtumėte priverstas rinktis  – vyro ar moters, kūdikio, paauglio, brandaus žmogaus, senjoro? Prašome išrikiuoti svarbumo tvarka.

Žmogaus gyvybės vertė nelygstama (absoliuti, besąlyginė), visų žmonių vienoda ir nekintanti jiems augant ar senstant. Kiekvieno valstybės vadovo tikslas – išlaikyti valstybėje taiką, kad beprasmiškai nebūtų prarasta nei viena gyvybė.

Kada, jūsų nuomone, atsiranda žmogus? Ar tuomet, kai gimsta, ar kai susiformuoja būsimo kūdikio širdis, ar po 12 savaičių, praleistų motinos kūne, ar nuo embriono užsimezgimo akimirkos?

Iš biologijos žinome, kad žmogaus organizmas atsiranda ir pradeda vystytis bei augti, kai susijungia jo mamos ir tėčio lytinės ląstelės.

Ar pritartumėte surogatinės motinystės praktikos įteisinimui Lietuvoje? Kodėl?

Ne, jokiu būdu nepritarčiau, nes surogatinė motina ir jos nešiojamas vaikas šiame procese tampa priemonėmis tenkinti kitų žmonių norus. Pritariu Seimo 2020 m. birželio 25 d.  priimtai rezoliucijai Dėl visų formų surogacijos pasmerkimo.

Ką patartumėte nelauktai pastojusiai moteriai – darytis abortą ar rinktis gyvybę? Kur siūlytumėte jai ieškotis pagalbos?

Linkėčiau išsaugoti gyvybę, o jei reikalinga pagalba, siūlyčiau kreiptis į krizinio nėštumo centrus.

Sunki nepagydoma seno žmogaus liga kankina jį patį, kamuoja artimuosius, sekina Ligonių kasos biudžetą. Ar manytumėte, kad žmogaus mirtis – svarbiausias jo gyvenimo įvykis, kurio jis turi sulaukti ir išgyventi pats, ar sutiktumėte, kad eutanazija būtų tinkamas būdas padėti jam, jo artimiesiems ir Ligonių kasos biudžetui?

Mano nuomone, nei gydytojai, nei kiti asmenys ar įstaigos negali tyčia sukelti žmogaus mirties, išskyrus tuos atvejus, kai tenka gintis. Tačiau taip pat nepritarčiau „užsispyrėliškam gydymui“, kai dirbtinėmis priemonėmis vilkinama neišvengiama mirtis ir ilginamos žmogaus kančios.

Ar manytumėte, kad pagalbinio apvaisinimo praktika, kai ja gali pasinaudoti sveikos, bet neištekėjusios moterys, yra etiška?

Ne, tokia praktika nėra etiška, nes vaikas turi prigimtinį interesą ir prigimtinę teisę augti su savo tėčiu ir mama, žinoti savo kilmę.

Kas, jūsų nuomone, yra religijos laisvė: ar tai laisvė nevaržomai dalyvauti viešose ir privačiose apeigose ar taip pat ir laisvė krikščioniškus principus diegti visuomenėje? Ar, jūsų nuomone, krikščionys šiandien Lietuvoje turi teisę ir realią galimybę siūlyti visuomenei jų įsitikinimus atitinkančius sprendimus ir siekti jų įgyvendinimo?

Visi žmonės ir jų grupės turi teisę dalyvauti demokratinėse diskusijose apie politinius sprendimus ir siekti savo nuostatų įgyvendinimo valstybės gyvenime. Tiesa, neretai viešojoje erdvėje kyla nepagrįstas pasipiktinimas tuo, kad krikščionys dalyvauja politiniuose procesuose, siekiama juos nutildyti. Visiškai nepritariu šiai cancel kultūrai, kuri rodo liberalių/kairuoliškų jėgų polinkį į prievartinį savo požiūrio primetimą visai visuomenei, išstumiant iš viešojo diskurso kitas, nepatogias nuomones.

Ar manote, kad katalikų Bažnyčia Lietuvoje gali ką svarbaus pasakyti apie dabarties reikalus ir turi ką pasiūlyti visuomenei ir valstybei?

Bažnyčia, jos suformuotas socialinis mokymas ir visais ankstesniais laikais, ir dabar kalba labai aktualiai bei pateikia teisingos visuomenės principus, į kuriuos tikrai verta įsiklausyti Lietuvos politikams, juos būtina įvertinti valstybės valdyme ir visuomenės gyvenime. Be to, Bažnyčia atstovauja didelę visuomenės dalį, jos nuomonę ir požiūrį privalu girdėti.

Ar manote, kad krikščionys savo tikėjimą turėtų praktikuoti tik privačioje ar bažnytinėje erdvėje, ar laikytumėtės nuomonės, kad jie, gyvendami pagal savo tikėjimo reikalavimus, gali įsitraukti į politinį gyvenimą ir siekti, kad jų tikėjimo principai atsispindėtų įstatymuose ir veiktų Lietuvos visuomenę?

Visi piliečiai turi teisę ir moralinę pareigą įsitraukti į politinį savo valstybės gyvenimą bei siekti, kad jų įsitikinimai atsispindėtų įstatymuose.

Ar sutinkate, kad gydytojas ir vaistininkas, dėl savo įsitikinimų atsisakę daryti abortą ar parduoti tam skirtų „vaistų“, ar mokytojas, dėl tų pačių priežasčių atsisakęs mokyti vaikus apie tos pačios lyties asmenų poros lygiavertiškumą vyro ir moters šeimai, turėtų būti saugomas jo sąžinės laivę ginančių įstatymų?

Taip, sutinku. Kai asmuo yra priverčiamas kolaboruoti su tuo, kas prieštarauja jo sąžinei ir moraliniams bei religiniams įsitikinimams, pažeidžiama ne tik jo sąžinės ir įsitikinimų laisvė, bet kartu ir savigarba bei žmogiškasis orumas. Svarbu, kad įstatymai ne tik deklaruotų sąžinės laisvę, bet realiai veiktų praktikoje.

Nors LVŽS į LR prezidentus iškeltas kandidatas Aurelijus Veryga atsisakė toliau dalyvauti rinkimų kampanijoje ir parėmė kitą kandidatą, tačiau skelbiame jo atsakymus į LVI pateiktus klausimus. Tai padės geriau susipažinti su šio politiko nuostatomis, taip pat vėliau bus galima palyginus pamatyti, kiek jos iš tiesų artimos jo paremto kandidato pažiūroms.

***

LR Konstitucija jau prieš tris dešimtmečius nustatė Lietuvos valstybės sąrangą, apibrėžė lietuvių tautos, piliečių ir valstybės valdžios santykius. Ar Konstitucija, jūsų manymu, Lietuvos teisinėje sistemoje pakankamai gerbiama? Ką siūlytumėte daryti, kad Konstitucija Lietuvos piliečiams taptų realiai veikiančia visuomenės sutartimi? Kokia Konstitucijos nuostata jums svarbiausia? Ką, jūsų nuomone, reiškia Konstitucijos nuostata (str. 2), kad „suverenitetas priklauso Tautai“? Kaip suprantate Konstitucijos nuostatą (str. 77), kad „Prezidentas yra valstybės vadovas“? 18-asis LR Konstitucijos straipsnis skelbia, kad „žmogaus teisės yra prigimtinės“. Kaip jūs jį suprantate?

Atsakysiu, detaliai nesileisdamas į konkrečių straipsnių aptarimą. Mano manymu, pagarbos Konstitucijai stinga. O pasitikėjimą mažina ir tai, kad į Konstitucinio Teismo teisėjus politikai iškeliauja tiesiai iš Seimo suolo. Tai kelia klausimų, ar šis teismas, aiškinantis Konstituciją, nėra politizuojamas. Taip pat pasitikėjimą mažina ir tai, kad kelis kartus Konstitucinis Teismas, teikęs išaiškinimus dėl lietuvių kalbos, pavardžių rašymo, dabar jau keičia ir švelnina poziciją. Vadinasi, keli asmenys imasi spręsti tai, ką referendume turėtų nuspręsti Tauta, kuriai ir priklauso suverenitetas. Norint sustiprinti pasitikėjimą Konstitucija, kaip veikiančia visuomenės sutartimi, reikėtų nustoti bandyti interpretuoti Konstitucijos nuostatas (dėl kalbos, šeimos, santuokos ir kitų numanomų teisių) ir tuos klausimus spręsti referendumu.

Šeima ar individas? Kam, jūsų manymu, derėtų teikti pirmenybę kuriant tvarią ir klestinčią Lietuvos ateitį – ar kurti palankesnes sąlygas kiekvieno Lietuvos piliečio individualumo raiškai ar skatinti bei remti šeimų pašaukimą susilaukti vaikų ir išauginti naują Lietuvos piliečių kartą?

Mano manymu, beatodairiškas individualizmo skatinimas yra pragaištingas ne tik dėl tragiškos demografinės situacijos, bet ir ardo esminius žmogaus socialumo, bendruomeniškumo pagrindus visuomenėje. Nė vienas žmogus negali egzistuoti be kitų žmonių paramos ir pagalbos. Todėl parama šeimoms, apsisprendusioms susilaukti ir auginti vaikus, turi būti visokeriopai skatintina. Tą galima vadinti pozityviąja diskriminacija. Neneigiant žmogaus teisės apsispręsti nekurti šeimos, visgi valstybė apsisprendžia, kokią veiklą ir pasirinkimą ji visuotinai skatina bei remia. Savo rinkiminėje programoje numačiau mokestines nuolaidas (gyventojų pajamų mokesčio) šeimoms, kurios augina tris ir daugiau vaikų. Tokios priemonės būtinos tam, kad skatintume šeimas turėti bent tris vaikus, nes tik tokiu atveju galime galvoti apie demografijos problemų sprendimą, skatinant gimstamumą, o ne akcentuojant demografijos problemų sprendimą imigracija.

Kokia, jūsų manymu, žmonių bendro gyvenimo forma turėtų būti skatinama Lietuvos visuomenėje – ar vyro ir moters santuoka, ar dviejų vienos lyties asmenų sąjunga?

Mano manymu, turėtų būti skatinama santuoka grįsta vyro ir moters bendro gyvenimo forma. Būtent tokia forma yra saugiausia ir palankiausia vaikams gimti bei augti. 

Šiandien Lietuva susiduria su daugybe problemų, kurioms spręsti reikalingi strateginiai ir tvarūs sprendimai. Tai ūkio stagnacija, nevaldoma imigracija, švietimo bei medicinos sistemų byrėjimas, grėsminga valstybės saugumo padėtis viduje ir už sienų, nykstamai mažas gimstamumas, nemažėjanti santykinio skurdo dalis, auganti regionų atskirtis. Kokios, jūsų nuomone, problemos yra svarbiausios ir spręstinos pirmiausiai, o kokios dar galėtų palaukti?

Pagrindinė spręstina problema yra kritinė demografijos situacija. Jei ji nebus išspręsta, visų kitų problemų sprendimas praranda bet kokią prasmę. Kita pagal svarbą problema yra šalies saugumas. Jei prarasime savo šalies nepriklausomybę ar suverenumą, kitos problemos taip pat taps nebeaktualios, nes mes jų spręsti nebegalėsim. Trečia didelė problema yra regionų tuštėjimas, naikinant ten kritines paslaugas: švietimą, sveikatos priežiūrą ir pan. Gyventojų susitelkimas keliuose dideliuose Lietuvos miestuose nėra sprendimas. Na ir ketvirta sritis, kur reikia greitų ir esminių sprendimų – švietimas.

Ar pritariate teorijai, kad lytis yra ne prigimties, bet susitarimo dalykas? Kiek, Jūsų nuomone, yra lyčių?

Nepritariu, kad tai yra susitarimo reikalas. Lytys yra dvi: vyriška ir moteriška.

Lietuvos Konstitucijos 26 straipsnis tvirtina, kad „tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus“. Ar, jūsų nuomone, ši nuostata apima ir lytinį ugdymą ir jis turėtų būti paliktas tėvams ir globėjams, ar, priešingai, valstybė turi pareigą mokinius tinkamai informuoti apie naujausias lytinio identiteto teorijas ir jaunimą kreipti joms pritarti?

Manau, kad šioje situacijoje suplakami du dalykai, kurie leidžia šiais klausimais manipuliuoti visuomenėje. Jei kalbame tiesiog apie supažindinimą su žmogaus biologija, tam turbūt neprieštarauja niekas. Tačiau tai turi būti daroma taip, kad biologija netaptų ideologijos skleidimo kanalu. Šiuo metu skleidžiama informacija iš esmės skirta tam, kad prisidėtų prie to paties jau anksčiau minėto individualizmo formavimo. Užuot diegus nuostatą, kad vaikų turėjimas (žinoma, ne paauglystėje) yra žmogaus gyvenimo įprasminimas, detaliai mokoma ir aiškinama, kaip vaikų turėjimo išvengti. Lytinio identiteto teorijų skleidimas tuo metu, kuomet žmogus bręsta, laikytinas ideologizavimu. JAV skelbiami duomenys aiškiai rodo netradicinės lytinės orientacijos asmenų skaičiaus visuomenėje augimą. Tai paneigia teiginius, esą tai išimtinai žmogaus prigimties klausimas. Tokio augimo kitaip, kaip ideologizavimu nėra kuo paaiškinti.

Šiandien, vykstant karams ir ką tik nuvilnijus pasaulinei pandemijai, kyla klausimų apie atskiro žmogaus vertę. Kieno, jūsų nuomone, gyvybę derėtų labiau saugoti, jei būtumėte priverstas rinktis – vyro ar moters, kūdikio, paauglio, brandaus žmogaus, senjoro? Prašome išrikiuoti svarbumo tvarka.

Manau, kad toks rikiavimas nėra etiškas. Visos gyvybės turi vienodą teisę būti saugomos. Medikams kartais tenka apsispręsti, kurią gyvybę saugoti ir tokiu atveju gelbėjama ta gyvybė, kurią yra daugiau šansų išsaugoti.

Kada, jūsų nuomone, atsiranda žmogus? Ar tuomet, kai gimsta, ar kai susiformuoja būsimo kūdikio širdis, ar po 12 savaičių, praleistų motinos kūne, ar nuo embriono užsimezgimo akimirkos?

Nuo embriono užsimezgimo akimirkos.

Ar pritartumėte surogatinės motinystės praktikos įteisinimui Lietuvoje? Kodėl?

Nepritarčiau, nes tai yra prekyba žmogaus kūnu. Be to, atlikta daugybė tyrimų, rodančių, koks svarbus yra mamos ir dar negimusio vaiko ryšys.

Ką patartumėte nelauktai pastojusiai moteriai – darytis abortą ar rinktis gyvybę? Kur siūlytumėte jai ieškotis pagalbos?

Patarčiau rinktis gyvybę ir sprendimo nepriiminėti skubotai. Pirmiausiai siūlyčiau kreiptis pagalbos ir palaikymo į savo šeimą. Kalbant apie išorės pagalbą, siūlyčiau kreiptis į Krizinio nėštumo centrą.

Sunki nepagydoma seno žmogaus liga kankina jį patį, kamuoja artimuosius, sekina Ligonių kasos biudžetą. Ar manytumėte, kad žmogaus mirtis – svarbiausias jo gyvenimo įvykis, kurio jis turi sulaukti ir išgyventi pats, ar sutiktumėte, kad eutanazija būtų tinkamas būdas padėti jam, jo artimiesiems ir Ligonių kasos biudžetui?

Nesutikčiau. Žmogaus gyvenimo pabaiga turi būti ori, tačiau ori pabaiga suteikiama ne nužudant žmogų ar padedant jam nusižudyti, o užtikrinant jam reikiamą paliatyvią priežiūrą.

Ar manytumėte, kad pagalbinio apvaisinimo praktika, kai ja gali pasinaudoti sveikos, bet neištekėjusios moterys, yra etiška?

Vaikui geriausia augti abiejų tėvų šeimoje ir pažinoti abu tėvus. Vaikui taip pat garantuojama teisė žinoti savo tėvus. De facto Lietuvoje išsiskiria labai daug šeimų ir vaikams tenka augti su vienu iš tėvų nepilnoje šeimoje. Tačiau nereikėtų kurti sąlygų ir aplinkybių, kuomet vaikas augs tik su mama ne dėl skyrybų, o dėl valstybės politikos.  

Kas, jūsų nuomone, yra religijos laisvė: ar tai laisvė nevaržomai dalyvauti viešose ir privačiose apeigose ar taip pat ir laisvė krikščioniškus principus diegti visuomenėje? Ar, jūsų nuomone, krikščionys šiandien Lietuvoje turi teisę ir realią galimybę siūlyti visuomenei jų įsitikinimus atitinkančius sprendimus ir siekti jų įgyvendinimo?

Manau, kad religijos laisvė apima abu jūsų išvardintus elementus. Dėl galimybės krikščioniams šiandien siūlyti jų įsitikinimus atitinkančius sprendimus ir siekti jų įgyvendinimo, manau, kad ir taip, ir ne. Turbūt rasime pavyzdžių, kuomet siūlymai yra pateikiami ir įgyvendinami, tačiau tai labiau retos išimtys. Dažniau sutiksime praktiką, kuomet pateikus tokius siūlymus primenama, kad Bažnyčia ir valstybė yra atskirtos, neva esame sekuliari šalis. Tačiau iš tiesų Konstitucija garantuoja religijos laisvę ir nėra valstybinės religijos. Toks bandymas prikišti sekuliarumą kertasi su deklaruojama religijos ir žodžio laisve.

Ar manote, kad katalikų Bažnyčia Lietuvoje gali ką svarbaus pasakyti apie dabarties reikalus ir turi ką pasiūlyti visuomenei ir valstybei?

Manau, kad turi ir raginčiau aktyviau tai daryti.

Ar manote, kad krikščionys savo tikėjimą turėtų praktikuoti tik privačioje ar bažnytinėje erdvėje, ar laikytumėtės nuomonės, kad jie, gyvendami pagal savo tikėjimo reikalavimus, gali įsitraukti į politinį gyvenimą ir siekti, kad jų tikėjimo principai atsispindėtų įstatymuose ir veiktų Lietuvos visuomenę?

Krikščionys negali atskirti savo tikėjimo nuo kasdienio gyvenimo. Vadinasi, krikščioniški įsitikinimai persikelia į visas gyvenimo erdves, taip pat ir politinį gyvenimą. Dalyvavimas jame yra kiekvieno, taip pat ir krikščionio, ne tik teisė, bet ir pareiga.

Ar sutinkate, kad gydytojas ir vaistininkas, dėl savo įsitikinimų atsisakę daryti abortą ar parduoti tam skirtų „vaistų“, ar mokytojas, dėl tų pačių priežasčių atsisakęs mokyti vaikus apie tos pačios lyties asmenų poros lygiavertiškumą vyro ir moters šeimai, turėtų būti saugomas jo sąžinės laivę ginančių įstatymų?

Sutinku.

Į vykdomo Laisvos visuomenės instituto tyrimo klausimus nebuvo atsakyta.

Rinkimų štabo atstovas informavo, kad į klausimus neatsakinės.