Lygybės taranas

Balandžio pradžioje LGBT aktyvistai privertė atsistatydinti „Mozilla” korporacijos įkūrėją ir vadovą Brendan’ą Eich’ą. Jo nusikaltimas – parama tradicinei šeimai. Štai kaip „kovotojai už laisvę” vertina teisę laisvai reikšti įsitikinimus.

Lygybės taranas

Dr. Jennifer R. Morse

Iš anglų kalbos vertė Justinas Mickus

Šaltinis: ruthblog.org

Brendan Eich ką tik atsistatydino iš kompanijos „Mozilla”, kūrusios vienas populiariausių pasaulyje Interneto naršyklių, generalinio direktoriaus pareigų. 2008-aisiais jis paaukojo tūkstantį dolerių Proposition 8 (įstatymo, Kalifornijos valstijoje įteisinusio tik priešingų lyčių asmenų santuokas, vert. past.) priėmimo kampanijai. Gėjų lobistai, šių dienų Seksualinės revoliucijos „smogiamosios pajėgos“, reikalavo jo atsistatydinimo arba viešo teismo, kuriame jis atsisakytų ir atgailautų dėl savo veiksmų. Arba, jei tik būtų įmanoma, ir to, ir to.

Siūlau paskaityti trumpą vieno svarbiausių žmonių, susijusių su šiuo incidentu – Geoffrey MacDougall, „Mozilla” plėtros direktoriaus – pasisakymą. Šį atleidimą iš pareigų jis interpretuoja kaip konfliktą dėl teisių, tarsi neteigdamas, kurios teisės yra „teisesnės” ir turėtų dominuoti.

„Argumentas už kalbos laisvę teigia, kad mes negalime priversti nė vieno asmens ko nors manyti per prievartą. Mes negalime neleisti žmonėms gyventi pagal jų įsitikinimus. Jis teigia, kad svarbiausias dalykas – žmonių veiksmai. Ir jei žmonės elgiasi pagal savo sąžinę ir neprimeta savo įsitikinimų aplinkiniams, mes jiems tą leidžiame.

Argumentas už lygybę neturi nieko bendro su žodžio laisve. Jis teigia, kad draudimas 1/n daliai visuomenės narių naudotis teisėmis, kurias turi kiti, nėra tiesiog „įsitikinimas”; kad kalbos laisvės teisė yra universali tik tada, jei, pirmiausia, yra užtikrinta kiekvieno asmens lygybė.“

Šis „subtilus balansavimas” tarp konfliktuojančių teisių tapo kone visuotinai priimta pozicija. Noriu atkreipti dėmesį į paskutinį sakinį: „…kalbos laisvės teisė yra universali tik tada, jei, pirmiausia, yra užtikrinta kiekvieno asmens lygybė”.

Problema paprasta: ką reiškia „lygybė”? Neturime būti matematikais, kad suprastume, atsakymas – sąlygiškas. Lygybės ženklas yra beprasmis, jei apie jį kalbame be konteksto. Mums reikia žinoti, kas eina prieš jį ir po jo, kad žinotume, jog lyginami dalykai iš tiesų yra lygūs. 2+2 iš tiesų yra lygu 4. 2+2, deja, nėra 5. 2+2=5 paprasčiausiai nėra teisinga lygybė.

Analogiškai ir „lygybė” kaip politinis ar socialinis konceptas yra bereikšmė, jei nežinome jos konteksto. Mes privalome žinoti, kas kam prilyginama, kokiu tikslu ir koks lyginimo kontekstas. Anaiptol nėra akivaizdu, kad visi žmonės be išimties yra lygūs vieni kitiems visais atžvilgiais ir visuose kontekstuose.

Todėl akivaizdu, kad anksčiau cituotas teiginys yra klaidingas. Negalima sukurti visuomeninės santvarkos, kurioje visi visais atžvilgiais ir visuose kontekstuose bus tobulai lygūs. Turėdami tai galvoje, permąstykime teiginį „…Kalbos laisvės teisė yra universali tik tada, jei, pirmiausia, yra užtikrinta kiekvieno asmens lygybė”.

Kol Seksualinės revoliucijos vėliavnešiai ir toliau taikys vis platesnius ir platesnius lygybės apibrėžimus, jie visada galės pateisinti nuolatinį kalbos laisvės ribojimą. Tai yra tiesa, kurią „revoliucionieriai“ norėtų paslėpti nuo jūsų akių. Jie tikisi, kad niekas neišdrįs paklausti nepatogaus klausimo: „Ką, visgi, reiškia „santuokos lygybė””?

Ilgus metus aš teigiau, jog šis konceptas papraščiausiai negalimas. Teigiama jog tai, ką vadiname „santuokos lygybe”, reiškia tik tiek, jog tos pačios lyties poros teisiškai turėtų būti traktuojamos kaip ir skirtingų lyčių poros. Bet tai tiesiog nėra įmanoma, kadangi santuoka daro įtaką ir, galima sakyti, apsprendžia tėvystę. […] „Santuokos lygybė” reikalauja teisinės ekvilibristikos paneigiančios „tėvystės prielaidą”, kuri vaikus priskiria jų biologiniams tėvams.

Ši teisės intepretacija nelygiavertiškai traktuoja vaikus santykio su jų biologiniais tėvais atžvilgiu. Skirtingų lyčių porose gimę vaikai turi įstatymo pripažįstamą teisę žinoti ir pažinti abu savo biologinius tėvus. Vaikai, augantys tos pačios lyties porose, šios teisės neturi. Iš tiesų, tokia teisinė sistema efektyviai draustų vaikams užmegzti ryšį su savo biologiniais tėvais. Jei „numatytieji tėvai” nenori, kad jų auginamas vaikas susipažintų su savo biologiniais tėvais (ar vienu iš jų), valstybė prioretizuoja „numatytųjų tėvų” interesus ir ignoruoja vaiko teises.

Kur lygybė šiuo atveju? Jos nėra. Tik jei visiškai ignoruojame vaiko identiteto ir giminystės teises, galime sakyti, kad vaikas šiuo atveju visi yra lygūs.

Kada pripažįstame kontekstinę lygybės reikšmę, galime įžvelgti, jog tai nėra šventa, neliečiama ir nekvestionuojama sąvoka. Iš tiesų, tai tik nuolat judantis taikinys. Visuomenė gali įteisinti lygybę tam tikru atžvilgiu. Bet absoliuti lygybė visose dimensijose niekada nebus pasiekta. Kiekvienas „proveržis”, garantavęs didesnę „lygybę”, tiesiog sukūrė dar didesnę paklausą naujoms lygybės formoms.

Kviečiu peržiūrėti šį vaizdo įrašą nuo dešimtos minutės iki jo pabaigos. Jame pamatysite porą homoseksualių vyrų, kalbančių apie kūdikius, kuriuos jie įgijo naudodamiesi donorių kiaušinėliais ir mokamomis surogatinės išnešiotojos paslaugomis. Jie tvirtina savo kūdikiams įsigyti išleidę maždaug 120000 dolerių. Vaizdo įrašo pabaigoje vienas jų iššauna:

„Kas natūraliai seka dviejų žmonių santuoką? Vaikai. Taigi kitas būtinas logiškas žingsnis yra surogacijos lygybė visose valstybėse.”

„Surogacijos lygybė”. Man kyla klausimas: ar žmonės, kurie balsavo už „santuokos lygybę” balsuodami prieš Proposition 8 suprato, už ką jie balsuoja?

Mums duodamas signalas negali būti nesuprastas. „Mums neužtenka naujai apibrėžti santuoką. Privalome permąstyti ir naujai apibrėžti tėvystę. Nebūsime laimingi kol neturėsime įstatymiškai pripažintos teisės turėti kūdikius, kurių ir kokių norime. Jei tai reiškia būtinybę pirkti kūdikius – tebūnie”.

Surogacija į teisinį ir visuomeninį diskursą įveda visai naują nelygybės suvokimą. Kai kurios moterys bus teisiškai pripažintos savo vaikų motinomis. Kitos – ne. Kai kurios moterys, kurios išnešiojimui atiduoda savo kiaušinėlius, bus pripažintos motinomis, kitos – ne. Kai kurie vaikai turės teisę pažinti abu biologinius savo tėvus. Kiti – ne. O kiekvienas suaugęs žmogus su pakankamai pinigų galės daryti viską, ko įsigeis. Žmonės stokojantys pinigų – deja ne.

[…]

Taigi, atrodo negalime išsiaiškinti apie kokią „lygybę” kalbame: aktyvistai keičia „taikinius“. Šiandien tai – „santuokos lygybė”. Rytoj jau kalbėsime apie „surogacijos lygybę”. Jūsų teisę į laisvai reiškiamą nuomonę bus sėkmingai atiminėjama ir toliau, su kiekvienu nauju žingsniu.

Ar matote, bičiuliai, kur einame?

Neapibrėžtos ir neapribotos „lygybės” sąvoka yra totalitarinė strategija. Kiekvienas privalo tylėti iki tol, kol pasieksime visas įsivaizduojamas lygybės formas.

Aš neteigiu, kad to reikalaujantieji yra fašistai ar komunistai. Teigiu šį tą daugiau – Seksualinė revoliucija savaime yra totalitarinis judėjimas. Jis reikalauja neįmanomo kaip didžiosios moralinės pareigos.

Lygybė jau nebėra kilnus politinis tikslas. Ji tapo totalitarų taranu.

Aš atsisakau žaisti pagal šias taisykles.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ „Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.