img

A. Širinskienė: „Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektas nėra palankus nevaisingoms šeimoms”

A. Širinskienė: „Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektas nėra palankus nevaisingoms šeimoms”

 

Jurga Šiugždienė

 

Seime iš mirties taško pajudėjo Pagalbinio apvaisinimo įstatymas, kurio nepavyksta priimti 14 metų. Praeitą antradienį, birželio 8-ąją, parlamentarai vėl svarstė šio įstatymo projektą, kurio pataisoms pritarė dauguma balsavusiųjų, o po savaitės, birželio 14-ąją, Seimas jau pritarė ir pačiam Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektui. Tiesa, tam, kad įstatymas būtų galutinai priimtas, Seimas turės balsuoti dar kartą.

Tuoj pat po birželio 8-osios balsavimo Seime žiniasklaidoje pasirodė žinutė „Pacientų organizacijos: Pagalbinio apvaisinimo įstatymo svarstymas suteikė vilties“. Iš pirmo žvilgsnio visa tai skamba labai pozityviai. Tačiau ar taip yra iš tikrųjų?

Apie tai bei kitas su Pagalbinio apvaisinimo įstatymu susijusias peripetijas kalbamės su Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto docente, Seimo Sveikatos reikalų komiteto neetatine eksperte Agne Širinskiene.

Birželio 8-ąją Seime pritarus Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projekto pataisoms, visuomenei buvo paskelbta trijų pacientus vienijančių organizacijų žinia esą tai suteikė onkologinėmis ir genetinėmis ligomis sergantiems žmonėms vilties susilaukti sveikų vaikų arba vaikų apskritai. Tačiau ar iš tiesų pacientams reikėtų skubėti džiaugtis?

Vargu ar galima sakyti, kad visos pacientų organizacijas remia liberalųjį Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projekto variantą, o ir džiaugtis čia taip pat labai nėra kuo – dėl projekto yra daug problemų. Paradoksas – buvę atvejų, kai pacientų organizacijos pagalbinio apvaisinimo klausimais ypač susirūpina tada, kai gauna Seimo narių padėjėjų laiškus, prašančius pagalbos. Man yra tekę matyti laiškų – ir tai Seime nėra jokia paslaptis, tai buvo paviešinta – kuriuos A. M. Pavilionienės padėjėjas rašo įvairioms pacientų organizacijoms ir prašo jų palaikymo. Todėl nenuostabu, kad po tokių paraginimų pagalbinio apvaisinimo paslaugų staiga ima prašyti Parkinsono ar Alzheimerio liga sergantys ligoniai. Tad pacientų aktyvumą iš tiesų reikėtų vertinti labai kritiškai. Gali būti, kad yra jėgų, kurios paprasčiausiai naudojasi pacientais. Iš tiesų pacientais manipuliuoti labai lengva, ypač sergančiais retomis ligomis, kurie yra tiesiogiai priklausomi nuo Sveikatos apsaugos ministerijos malonės finansuojant retų ligų gydymą. Tokie pacientai iš tiesų labai pažeidžiami.

Kita vertus, jei būtų buvę pritarta konservatyviajam D. Mikutienės Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektui, pacientams nebūtų buvę blogiau. Ten iš esmės buvo visi tie patys saugikliai, apie kuriuos pacientai kalba ir jų prašo. Tačiau tame projekte nebuvo suteikta galimybių vaisingumo klinikų manipuliacijoms – buvo numatytos labai aiškios procedūros, kontrolės mechanizmai, privalomos vaisingumo klinikų patikros kas dveji metai.

Deja, kai buvo prabilta apie privačių vaisingumo klinikų veiklos kontrolę, būtent Sveikatos apsaugos ministerija buvo ta, kuri šaukė, jog negalima riboti verslo, užkrauti jam papildomos naštos jį kontroliuojant. Tačiau visame pasaulyje, taip pat Jungtinėje Karalystėje, kuri pagalbinio apvaisinimo atžvilgiu labai liberali, kontrolės mechanizmai yra nustatyti. Ten netgi numatyti neplaniniai patikrinimai, kai kontrolieriai į klinikas gali atvykti net ir naktį, kad patikrintų, kaip saugomi embrionai, tvarkomi dokumentai ir t. t. Tačiau Jungtinėje Karalystėje kažkodėl niekas nesiskundžia, jog tai ribojamas verslas. Visi supranta – kontrolė užtikrina pacientų teises ir gina jų interesus.

Tai, kad Sveikatos apsaugos ministerija Lietuvoje kažkodėl nori kurti labai palankias sąlygas verslui, matyti ir iš kitų aplinkybių. Antai, įteisinamas neribotas lytinių ląstelių, taip pat ir paimtų iš mirusio žmogaus, laikymas, o ministras sako žadantis tai kompensuoti. Galime įsivaizduoti, kokių tam turės būti skiriama lėšų iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo. Jau vien vieno asmens lytinių ląstelių laikymas pusę metų kainuoja šimtus eurų. Apskritai pagalbinio apvaisinimo paslaugos, įskaitant vaistus, pačias procedūras, embrionų šaldymą ir jų bei lytinių ląstelių laikymą, jei viskas būtų kompensuojama, kukliausiais skaičiavimais, valstybei kainuotų apie keturis milijonus eurų per metus. Be pozityvios kompensavimo pusės – jis padarys pagalbinio apvaisinimo paslaugą labiau prieinamą pacientams – yra ir kita pusė: kompensuojamas neribotas lytinių ląstelių, šaldytų embrionų laikymas švaistys lėšas, kurios galėtų būti panaudotos kur kas efektyviau. Jau nekalbant apie tai, kad embrionų šaldymo ir šaldytų embrionų laikymo kompensavimas daugeliui krikščionybę išpažįstančių Lietuvos piliečių yra nepriimtinas dėl jų įsitikinimų. O juk tie žmonės moka mokesčius ir vargu ar savo mokesčiais norėtų prisidėti prie tokios valstybės veiklos, kuri manipuliuoja žmogaus gyvybe.

Kokioms dar esminėms Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projekto pataisoms buvo pritarta birželio 8-ąją?

Buvo persvarstyta ir pritarta tai Pagalbinio apvaisinimo įstatymo daliai, kuri iš esmės pašalina visus apribojimus vaisingumo klinikoms. Pavyzdžiui, moters amžiaus apribojimą. Ankstesniame projekto variante buvo siūloma nustatyti 45 metų ribą. Medicinos mokslui žinoma, kad pagalbinio apvaisinimo procedūros vyresnei moteriai, esančiai menopauzėje, yra itin nesėkmingos, o toks vėlyvas nėštumas pavojingas tiek mamos, tiek ir vaiko, kurį ji nešioja, sveikatai ar net gyvybei. Dabar Seimas persigalvojo, ir jei bus priimtas toks įstatymas, kokiam pritarta po svarstymo, pagalbinio apvaisinimo procedūrą bus galima atlikti ir vyresnei nei 45 amžiaus moteriai. Ar tai palanku pacientams? Ar vaikui, kuris gims? Manau, kad ne. Vyresnė mama (pasaulyje yra atvejų, kai apvaisintos pagimdo ir septintą dešimtį skaičiuojančios močiutės) paprasčiausiai gali nespėti net užauginti vaiko. Visos šios aplinkybės rodo, kad Seimo sprendimai remia ne pacientų ar būsimų vaikų interesus, o vaisingumo klinikų – joms klientūros padaugės, galbūt atvyks klientų ir iš tų valstybių, kur apvaisinamos moters amžius ribojamas, nes saugoma jos ir vaiko sveikata.

Tačiau labiausiai nerimą keliantis dalykas – buvo pritarta embrionų selekcijai pagal genetinius požymius. Nors įstatymo rengėjai tai pristato kaip gydymą, tačiau, kai embrionas yra išmetamas ar sunaikinamas dėl tam tikrų genetinių požymių, vargu ar tai galime vadinti gydymu. Tokiu atveju būsimo paciento mes paprasčiausiai atsikratome ir tikrai nepadedame jam būti sveikesniam ar gyvybingesniam.

Dar viena problema, atsiradusi lygiagrečiai su embrionų selekcija, yra trijų tėvų embrionai. Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pataisos suformuluotos taip, kad iš esmės jos leis kurti ir tokius embrionus.

Įdomumo dėlei, kaip tai įmanoma technologiškai?

Eksperimento lygmeniu Europoje trijų tėvų embrionų kūrimas leidžiamas tik Jungtinėje Karalystėje. Trijų tėvų embrionų kūrimas pasitelkiamas tada, kai esama rizikos paveldėti genetines ligas, perduodamas mitochondrine DNR. Kaip žinoma, kiaušialąstės branduolyje yra DNR, genetinis kodas, tačiau ir citoplazmoje, kuri supa branduolį, taip pat yra dalis, nors ir labai menka, DNR. Ši DNR iš esmės atsakinga už ląstelių apykaitos procesus. Tad kartais, kai mitochondrinė DNR turi defektų, gali atsirasti paveldimų genetinių ligų. Ieškant galimybių išvengti šių ligų, eksperimentinėje medicinoje bandoma kurti vieną kiaušialąstę iš dviejų kiaušialąsčių: viena jų priklauso donorei (kuri turi nepažeistą mitochondrinę DNR), o kita – moteriai, kuri siekia nėštumo. Tada tokia iš dviejų moterų kiaušialąsčių sukurta kiaušialąstė apvaisinama pagalbiniu būdu. Taip sukurtas embrionas turi trijų tėvų genus.

Šią procedūrą draudžia Europos Tarybos Oviedo konvencija, apibrėžianti žmogaus teises biomedicinos srityje. Lietuva šią konvenciją yra ratifikavusi (priešingai nei Jungtinė Karalystė, kuri neturi tarptautinių įsipareigojimų šioje srityje), tačiau, nepaisydamas to, akivaizdu, kad Seimas linkęs Konvenciją pažeisti ir tokias manipuliacijas įteisinti. Ir netgi įteisinti ne kaip eksperimentą, o kaip įprastinę sveikatos priežiūros paslaugą, nors saugumo ir efektyvumo duomenų neturime – niekas nežino, kokios tokių manipuliacijų pasekmės palikuonims. Dėl Seimo sprendimų atsidūrėme paradoksalioje situacijoje – Biomedicininių tyrimų įstatymas, reguliuojantis eksperimentus su žmogumi Lietuvoje, minėtą manipuliaciją draudžia, o Pagalbinio apvaisinimo įstatymo straipsnis numato jos įteisinimą.

Minėtoje žinutėje apie tai, kaip pacientų organizacijos džiaugiasi priimtomis Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pataisomis, cituojama Lietuvos vaikų vėžio asociacijos „Paguoda“ vadovė Daiva Žaromskienė. „Be galo džiugu, jog galiausiai buvome išgirsti, ir Pagalbinio įstatymo projekte įteisinama lytinių ląstelių donorystė, kuri yra itin aktuali onkologiniams pacientams, kaip būdas išgijus po ligos turėti vaikų“, – sako ji. Ką manote apie tai?

Lytinių ląstelių donorystė yra naujovė, tačiau taip pat svarbu pabrėžti, jog projekte, kuriam Seimas pritarė, donoro ląstelių naudojimas nėra niekaip įstatymiškai ribojamas. Pavyzdžiui, nėra reglamentuota, kiek iš vieno donoro gali gimti vaikų, o tai kelia incesto grėsmę tokioje mažoje populiacijoje kaip mūsų. Taip pat J. Poželos pasiūlytose pataisose nėra nustatyti jokie reikalavimai donorams (pvz., kokio amžiaus jis turėtų būti), o kalbama apie finansines kompensacijas jiems. Tačiau, kaip žinoma, esant finansinei kompensacijai, donorystė paprastai pritraukia tam tikrų socialinių grupių žmones. O ką jau kalbėti apie vaiko teisę žinoti savo tėvus – ji kol kas nėra įtvirtinta iš donorystės gimusiems vaikams. Taigi kalbant apie lytinių ląstelių donorystę kyla problema ir dėl Vaiko teisių konvencijos, nes pastaroji vaiko teisę žinoti savo tėvus gina..

Nepaisydama Jūsų paminėtų problemų, vis dėlto Seimo dauguma balsuoja už tokias Pagalbinio apvaisinimo pataisas. Kodėl?

Man kyla abejonė, ar apskritai dauguma Seimo narių yra susipažinę su tuo, už ką jie balsuoja. Keista, kai Seimas balsuoja ir už tai, kad embrionas būtų įsodintas į moters organizmą, o ne į gimdą, nors visiems aišku, kad tik gimdoje jis gali implantuotis ir vystytis. Taigi, atrodo, kad turėsime patį liberaliausią pagalbinio apvaisinimo reguliavimą visoje Europoje, į vieną įstatymą būsime susirinkę liberaliausius Europos valstybių sprendimus.

Atrodo paradoksaliai, tačiau lig šiol Lietuvoje nėra reglamentuotas gimdymas namuose, tuo tarpu visoje Vakarų Europoje, taip pat ir beveik visose posovietinėse šalyse tai įgyvendinta…

Taip. Toks reglamentavimas reikalingas siekiant užtikrinti gimdančios moters ir jos vaiko saugumą. Deja, nors gimdyti namuose ir nedraudžiama, tačiau neleidžiama medicinos personalui padėti gimdyvei. Taigi kuriame pačias pavojingiausias sąlygas: moteris gimdo, specialistai ja pasirūpinti neturi teisės. Tačiau kažkodėl tai niekam nerūpi.

Pakalbėkime apie birželio 14-osios balsavimą, kai Seimas jau pritarė ir pačiam Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektui.

Balsavimas Seimo darbotvarkėje buvo numatytas vakare, tačiau, socialdemokratų pasiūlymu, jo laikas buvo paankstintas. Veikiausiai pasirinktas momentas, kai salėje buvo mažai Seimo narių. Tai leido išvengti kai kurių žmonių dalyvavimo balsavime – dalies konservatorių arba konservatyvių pažiūrų kitų frakcijų atstovų. Taigi nuostatoms, naikinančioms žmogaus embriono apsaugą, buvo pritarta, tačiau vos trijų balsų persvara. Buvo pritarta ir visam Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektui.

Ar šis balsavimas, susijęs su Pagalbinio apvaisinimo įstatymu, jau buvo galutinis?

Ne, dar ne galutinis. Yra trys teisėkūros etapai: projekto pateikimas, projekto svarstymas ir projekto priėmimas. Taigi šiuo atveju baigėsi svarstymo etapas. Vadinasi, dabar Sveikatos reikalų komitetas sutvarkys projektą pagal balsavimo rezultatus, jį iš naujo registruos ir tada bus etapas, kai Seimo nariai galės teikti pataisas, kurios bus komitete svarstomos ir galiausiai turės vykti galutinis Seimo balsavimas.

Tad kam dar buvo pritarta nubalsavus už Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektą?

Tie trys persvaros balsai lėmė, kad Seimas pasisakė už embrionų šaldymą, sukuriamų ir į gimdą perkeliamų embrionų skaičius taip pat nebus ribojamas, bus leidžiama apvaisinimo procedūrų metu nepanaudotus embrionus sunaikinti. Taigi atsiveria visos galimybės manipuliuoti žmogaus gyvybe. Viso to buvo galima išvengti, jei Seimas būtų įteisinęs kiaušialąsčių šaldymą, kuris, kaip rodo pastarųjų metų Europos praktika ir ypač Maltos patirtis, ne tik padeda išvengti etinių problemų, embrionų naikinimo, bet, vertinant iš nėštumo ir gimdymo perspektyvos, yra netgi efektyvesnis nei embriono šaldymas.

Dar viena reikšmingesnė pataisa, priimta birželio 14-ąją, buvo leidimas naudoti lytines ląsteles donorui jau mirus. Taigi Lietuva gali tapti trečiąją valstybe Europoje iš tų, kuriose tai leidžiama. Daugelyje Europos valstybių labai aiškiai draudžiama naudoti mirusio donoro lytines ląsteles tiek dėl vaiko interesų, kuris jau nuo pradėjimo momento pasmerkiamas būti našlaitis, tiek dėl paveldėjimo teisės. Kai palikuonis atsiranda po tėvo mirties, tokius klausimus spręsti tampa labai sudėtinga.

Pratęsiant mintį, kad pas mus niekas neribojama, Pagalbinio įstatymo projekto pataisose nebuvo nustatyta, kiek laiko po žmogaus mirties saugomos jo lytinės ląstelės ir kiek laiko praėjus po tėvo mirties gali gimti jo vaikas. Taigi bent jau teoriškai gali susiklostyti situacija, kad vaikas gims praėjus 20–30 metų po tėvo mirties. Kaip reikės tėvystę nurodyti vaiko dokumentuose, nes pagal šiuo metu galiojantį Civilinį kodeksą to padaryti nebus įmanoma, – apie tai Seimo nariai negalvoja. Galvoti, kai gims toks vaikas, jau bus per vėlu. Vienintelis apribojimas, kuriam Seimas pritarė, – jog prieš mirtį asmuo turi duoti sutikimą, kad jo lytinės ląstelės būtų panaudotos po jo mirties.

Tad į kokias valstybes savo Pagalbinio apvaisinimo įstatymu siekia lygiuotis Lietuva?

Mes bandome lygiuotis į liberaliausių valstybių įstatymų mišinį. Tokio modelio, kuris dabar susiformavo Seime, neturi nė viena valstybė. Kai kuriuos elementus esame pasiskolinę iš Belgijos, kaip antai – mirusio žmogaus lytinių ląstelių panaudojimą. Trijų tėvų embrionų kūrimą – iš Didžiosios Britanijos. Tačiau, kita vertus, Didžiojoje Britanijoje trijų tėvų embrionų kūrimas yra tik eksperimentinis, kur tik kai kurioms klinikoms išduodamos licencijos tą daryti – taigi čia taip pat dideli apribojimai. Tuo tarpu Lietuvoje tai įteisinama įprastinėse sveikatos priežiūros įstaigose. Taigi lietuviškas Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektas yra eklektiškas ir pašalinantis labai daug saugiklių, kuriuos kitos valstybės turi įtvirtinusios.

Vis dėlto galbūt esama ir ko nors pozityvaus mūsiškiame Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projekte? Gal „pralindo“ ne visos siūlomos pačios drastiškiausios „pažangios“ priemonės?

Deja, visa tai „pralindo“. Nebent galima pasidžiaugti tik tuo, kad šis įstatymas apskritai pajudėjo, nes yra daug nevaisingų šeimų, kurioms jis reikalingas. Tačiau pats įstatymo turinys pagarbos gyvybei, vaiko teisių atžvilgiu, tikrai nėra palankus. Manau, kad jis nėra palankus ir pačioms nevaisingoms šeimoms ar net keliantis pavojų moters sveikatai. Pavyzdžiui, sveikatai rizikingas jau minėtas atvejis leidžiant apvaisinti vyresnes nei 45 metų moteris. Gydytojui suteikta galimybė embrioną perkelti į „moters organizmą” lems tai, kad, įvykus klaidai ir embrioną perkėlus kur nors kitur, kur nėštumui nėra palanki terpė, moteris net neturės galimybių skųstis, jog gavo nekokybišką sveikatos priežiūros paslaugą. Laimė, Seimas nepritarė socialdemokrato J. Poželos siekiui leisti apvaisinimo klinikoms neinformuoti pacientų apie preliminarią kainą. Bent čia sveikas protas nugalėjo, ir pacientų teisės bent jau šioje srityje nebus pažeidinėjamos.

O kaipgi dėl pagalbinio apvaisinimo finansavimo iš valstybės biudžeto, kurio laukia nepasiturinčios nevaisingos šeimos?

Finansavimo klausimai paprastai sprendžiami Sveikatos draudimo įstatymo nustatyta tvarka ir priimamas atskiras sprendimas. Kiek man teko girdėti, sveikatos apsaugos ministras, kalbėdamas Sveikatos reikalų komiteto posėdyje, žada kompensuoti viską, įskaitant ir ląstelių saugojimą, ir preimplantacinę diagnostiką. Lietuvoje jos kainos nėra žinomos, nes ji čia neatliekama, tačiau, tarkime, Latvijoje tai kainuoja apie 9000 eurų. Taigi sumos, kurias žadama kompensuoti, iš tiesų yra labai didelės, o biudžete tam realiai rezervuota 800 000 eurų suma. Tačiau akivaizdu, jog tokios sumos neužteks, nes poreikis yra kur kas didesnis. Kaip jau minėjau, mano apskaičiavimu, tam reikėtų bent 4 mln. eurų per metus. Vadinasi, arba kažkas nebus kompensuojama, arba paprasčiausiai formuosis pacientų eilės.

Ar kitose Europos šalyse pagalbinio apvaisinimo paslaugos yra valstybės kompensuojamos?

Taip, tačiau pasirenkami labai skirtingi modeliai. Kai kurios valstybės kompensuoja vaistus, kai kurios – pačias procedūras. Taip pat ribojami kompensavimų skaičiai – gali būti kompensuojama viena ar dvi procedūros, gali būti kompensuojamas tam tikras kainos procentas. Nėra tokių atvejų, kad būtų kompensuojama viskas ir neribotą skaičių kartų.

Grįžkime prie Pagalbinio apvaisinimo įstatymo priėmimo. Taigi liko dar vienas, paskutinis, balsavimas. Kada jis turėtų įvykti?

Labai sunku tą prognozuoti, nes reikia laiko sutvarkyti patį projektą – dabar visi straipsniai keičiasi iš esmės. Vėliau, jei atsiras pataisų, vyks svarstymas Sveikatos reikalų komitete. Taigi, mano galva, turėtų praeiti mažiausiai savaitė, kad projektas pasiektų priėmimo stadiją. Tai – labai subjektyvus vertinimas, nes viskas priklauso nuo Seimo politinės valios įtraukiant šį klausimą į darbotvarkę ar ne. Ir aišku, vėliau viskas priklausys nuo Seimo narių pasiryžimo laikytis savo deklaruojamų vertybių. Nes kai kurios partijos, savo rinkimų programose teigiančios, kad jų vertybės yra krikščioniškos, ir visada tai prikišamai primenančios, kol kas elgiasi taip, tarsi apie tas vertybes būtų pamiršusios.

O apskritai ar dar įmanoma ką nors pakeisti į gerąją pusę, susijusią su pagarba gyvybei, vaiko teisėms ir pan.?

Taip. Kaip minėjau, tai – Seimo narių pasiryžimo klausimas, kiek jie bus linkę registruoti su tuo susijusias pataisas. Ir man susidaro įspūdis, kad tokių pataisų tikrai bus, nes yra Seimo narių, kurie tokiu Pagalbinio įstatymo projektu, kuris buvo priimtas birželio 14-ąją, labai nepatenkinti. Tą jie išsakė ir Seimo posėdžių salėje. Taigi dar ne viskas prarasta, nes nueita tik du trečdaliai kelio, ir tai – dar toli gražu ne pabaiga.

Bernardinai.lt

 

© 2016 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ „Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.