Antropologas S.Matulevičius apie abortus: „Mes ir mirštame būdami ląstelių rinkiniu“

Antropologas S.Matulevičius apie abortus: „Mes ir mirštame būdami ląstelių rinkiniu“

Edita Grudzinskaitė



Abortas gyvavo visose kultūrose, tačiau moralinių normų paraštėse. Diskusijos nesiliauja ir šiandien. Kartu su feminizmo judėjimui atsirado naujų diskursų. Madeleine Albright yra pasakiusi, kad pragare bus speciali vieta moterims, kurios nepadėjo kitoms moterims. Tik kažin ar joje neatsidurs ir pačios feministės? Neapsiribojusios tik socialiniu moters statuso klausimu, feministės sukilo prieš prigimtinę, natūralią ir antgamtinę visuomenės tvarką, pasikasdamos po pačiais moteriškumo pamatais. Šia neišsemiama tema kalbamės su antropologu Sauliumi Matulevičiumi, pasak kurio, abortas yra smurtas prieš moteris, kurį jos pačios legitimuoja.

– Diskusijoje apie abortus užstringama jau prie pirmojo mazgelio – nesutarimo, kas yra žmogus.

– Deja, pasaulinio konsensuso, nuo kada vaisius yra žmogus, nėra ir niekada nebus. Tarkime, Kinijoje iki pat 9 mėnesių leidžiama daryti abortą, kad ir dieną prieš gimdymą… Žmogaus pradėjimas yra ne tik biologinis, bet ir socialinis, antropologinis reiškinys. Apie žmogų biologiniu ir evoliucijos požiūriu mokslas gali kalbėti objektyviai. Tačiau problema slypi tame, kad toli gražu ne visi visuomenėje sutinka, kad žmogus yra tik tai, kaip jį apibrėžia biologija ar medicina. Socialiniai mokslai atskleidžia, kad žmogaus sampratoje tūno dar ir gilūs tarpasmeniniai, vadinamieji intersubjektiniai ryšiai, taigi, ir gili etinė bei metafizinė dimensija. Be to, žmogaus samprata pranoksta vien tik fizinį matą, dar yra ir faktas, jog žmogaus gimtis nuo pradėjimo ar jo gyvybės nutrūkimas nėra vien tik individualus, bet giliai socialinis procesas. Taip, kaip ir pats žmogaus pradėjimas.

– Kokie būtų jūsų argumentai, kad žmogus yra žmogus nuo pradėjimo akimirkos?

– Antrosios ir trečiosios bangos feminizmas, atėjęs su žmogaus teisių diskursu, atneša idėją, kad abortas yra tik moters kūno reikalas. Taip, ką moteris ar vyras daro su savo kūnu, yra jų reikalas. Problema glūdi tame, kad toks feminizmas moters teisėje į savo kūną naudoja medicininį ir materialistinį argumentą apie žmogų. Ar pradėtas kūdikis yra ląstelių rinkinys ar žmogus, vyksta diskusijos socialinėje, psichologinėje, antropologinėje plotmėje. Sakyti, kad vaisius įsčiose yra tik ląstelių rinkinys, nelogiška ir nenuoseklu. Mes ir mirštame būdami ląstelių rinkiniu. Mes nepakintame substancialiai, tik ląstelių skaičiumi. Jei į pradėtą gyvybę žvelgiame kaip į besielį ląstelių rinkinį, tuomet tampa neaišku, kodėl apskritai reikėtų kaip nors riboti abortą.

– Kaip tęsti diskusiją, išeliminavus sielą, kaip žmogaus integralią dedamąją?

– Taip, diskusijoje apie abortus galime atsisakyti sielos termino, dėl to kad siela nėra gamtos mokslų apibrėžtis. Bet noriu pabrėžti, kad moteris turi teisę elgtis kaip nori su savo kūnu, bet tik su savo. Net mediciniškai vertinant, vaisius yra atskiras organizmas, tad moteris neturi teisės į tą „kitą“. Kaip ir vyras neturi teisės nutraukti kitos gyvybės. Jei teisė į savo kūną yra absoliuti, tuomet savižudžių gelbėjimas taip pat yra žmogaus teisių pažeidimas. Ir dar labai brutalus.

– Kokių dar prieštaravimų įžvelgiate kaip antropologas?

– Mes sakome, moteris turi teisę į savo kūną, bet kai įvyksta avarija ir vairuotojas ar užpuolikas užmuša besilaukiančią moterį, daugybėje pasaulio teisių tai yra traktuojama kaip dviguba žmogžudystė ir bene visos feministės tikrai su tuo sutiks. Tačiau kai tik kalbame apie abortą, argumentai nebegalioja. Tai visiškas nenuoseklumas, kaip, beje, ir selektyvių abortų praktikoje.

Moterys nusprendžia daryti abortą, kai sužino, kad kūdikio lytis yra moteriška. Tuomet tos pačios radikalios feministės, kovojančios už teises į abortą, traktuoja, kad abortas yra nemoralus. Palaukite, tai arba abortas yra moralus arba ne. Jei įsčiose esantis vaisius nėra žmogus, tai lyties priskyrimas jo negali sužmoginti. Ar tai nuoseklu? Daugybė tokių nenuoseklumų neleidžia užmerkti akių net ir visiškai sekuliariai mąstant.

– Net ir medicininiu požiūriu, įsčiose esantis kūdikis yra atskiras organizmas. Taigi, moters teisės į savo kūną argumentas subliūkšta?

 – Moters teisė į kūną traktuojama išskirtinai individualistiškai ir kaip absoliuti, taip paneigiant bet kokį priežastinį ryšį tarp asmens veiksmo ir pasekmių. Taip mąstant moteris „įgyja“ teisę elgtis su ląstelių rinkiniu, kaip ji nori, nes jis atsirado jos kūne prieš jos valią. Tai, žinoma, nei nuoseklu, nei objektyvu. Moteris ir vyras turi teisę į savo kūną, bet tik į savo. Žmogus moters įsčiose yra biologiškai visai kitas kūnas, kita gyvybė. Taip, tai patvirtina ir medicina. Ir šioje plotmėje teisė į savo kūną tampa nebe absoliuti. Tačiau ne tik moterims. Mes visi tam tikra prasme mainome šią teisę į kitas vertes. Einame į darbą, net kai nenorime, bet privalome, einame ginti savo šalį ar dirbti ugniagesiais, apsauginiais, asmens sargybiniais, darbuotojais, savo kūnu reprezentuojančiais įmones.

Mūsų laisva valia šiose pozicijose išlieka, bet yra sąlyginė, ribota. Iškyla etinis klausimas, ar asmuo, tarnaudamas kariuomenėje, išnešiodamas kūdikį įsčiose ir taip apribodamas savo kūno ir valios laisvę, suvokia, kad dalyvauja giliame, didesniame nei „aš“ projekte. Abortas iš esmės yra smurtas ir prieš moteris, tik moteris pati jį legitimuoja.

– Šiandien daugiau nei akivaizdu, kad abortų draudimas – nėra sprendimas. Kaip aborto reiškinį išgyvendinti iš visuomenės?

 – Teisinis draudimas nėra sprendimas, bet teisinis reguliavimas – būtinas. Suvokimas, kad abortas yra blogis, turi įvykti socialiniame kultūriniame lygmenyje. Bet pirmiausiai visuomenė turi suprasti, kad laikyti abortą teisiškai priimtinu reiškiniu yra nenuoseklios ir sau prieštaraujančios visuomenės požymis. Jis turi būti bent jau marginalizuojamas sociokultūrinėje terpėje ne gėdinant ar teisiant moterį, bet bekompromisiškai laikantis pozicijos, kad tai yra pats blogiausias sprendimas, kokį žmogus tiek sau, tiek kūdikiui gali padaryti. Taip pat kultūroje turi aiškiai atsirasti visiškai lygiavertis vyro atsakomybės prieš moterį ir kūdikį klausimas. Juk tai yra abiejų žmonių elgesio pasekmės, o moteris dar ir prisiima didelę naštą už jas.

– Kaip tai galėtų įvykti? Kas galėtų tam pasitarnauti?

– Šiuolaikinė visuomenė yra tokia pažengusi, kad tokią problemą, kaip ir kur padėti gimusį vaiką arba kaip suteikti pagalbą besilaukiančiai mamai, tikrai yra pajėgi išspręsti. Mes suvaldom pasaulines krizes, ruošiamės sustabdyti klimato kaitą ir t. t. O štai nelaukto nėštumo atveju skėsčiojame rankomis ir sakome: „Na, o ką daugiau daryti?“ Išeina, kad čia „bobos“ reikalas, tegul ji ir sprendžia.

Lietuva turėtų pasimokyti iš tų šalių, kurios yra įteisinusios privalomą kelių dienų „langą“ tarp sprendimo daryti abortą ir tarp pačios procedūros, privalomą krizinio nėštumo konsultaciją moterims, kurios kreipiasi dėl aborto į klinikas. Manau, kad konsultacijos reikėtų ir vyrams. Svarbu, kad jas teiktų ne tos klinikos, kurios abortus daro, o, kaip minėjau, krizinio nėštumo centrai.

– Iš tiesų Lietuvos krizinio nėštumo centro veikla tai įrodo. Po tokių konsultacijų keli šimtai kūdikių išvydo pasaulį.

– Daugybė moterų, pasidariusios abortą, dėl to gailisi. Konsultavimas tampa būtent žmogaus teise, teise žinoti apie poabortinį sindromą ir kitas galimas pasekmes. Tarkime, jei moteris patiria vyro spaudimą daryti abortą, grasinant, kad kitu atveju ją paliks, dažnai tai reiškia, kad jis ją jau paliko, tik to dar nesupranta. Specialistai padeda moterims atsitraukti nuo situacijos, pažvelgti į ją iš šalies ir susivokti. Ir vyrai, sužinoję apie moters nėštumą, neretai išsigąsta, bet po konsultacijų tos baimės išsiventiliuoja. Gyvybės langelis Lietuvoje taip pat yra pirmas geras žingsnis. Tačiau yra ir civilizuotesnis žingsnis – įvaikinimas. Tarkime JAV veikia paslaugų sistema, kuomet moterį, nenorinčią auginti kūdikio, imasi globoti poros, kurios negali susilaukti vaikų ar tiesiog nori užauginti daugiau, tačiau amžius ir kitos aplinkybės neleidžia. Specialūs centrai suranda globėjus, kurie imasi rūpintis besilaukiančia mama, kol ši išnešios kūdikį. Visa tai teisiškai sureguliuota. Variantų galima sugalvoti visokių, kai nori.

– Yra daug tikinčiųjų kontracepcija kaip tobulu sprendimu. Ką apie tai manote?

 – Britai atliko dešimties metų trukmės studijas, kurios rodo, kad kontracepcijos prieinamumo didinimas ne mažina, bet didina aborto atvejų skaičių. Reikia nepamiršti, kad nėštumo priežastis yra seksas ne laiku, ne vietoje, ne su tuo žmogumi, o ne koks likimo pokštas. Vienaip ar kitaip, kontracepcija tam tikru laipsniu skatina rizikingą seksualinę elgseną, nes jokia kontracepcija neapsaugo 100 procentų. Teko skaityti straipsnį, kuriame, berods, Esmeralda Kuliešytė teigė, kad kol neišplatinsime kontracepcijos tarsi vaikams saldainių „iš lėktuvo“ (truputi šaržuoju), tol abortų problema išliks. Norėčiau ją patikslinti. Jeigu tu skatini vaikus ir mokai rizikingai elgtis, tai problemą tu tik didinsi. Juk būtent dėl tos priežasties mes turime teisiškai reguliuojamas elgsenas, tokias kaip ginklų turėjimas. Juk būtent dėl prielaidos, kad ginklų turėjimas didina nepageidaujamo elgesio ir pasekmių rizikas, mes jų laikymą ir ribojame.

 – Kodėl kiekvienas pozityvus ir tiesiog etiškas pasiūlymas akimirksniu nurašomas davatkiškumui? Bet kokios konstruktyvios idėjos, išeinančios net ne iš Bažnyčios struktūrų, atmetamos kaip religinis tamsumas. Būti prieš abortus – tolygu būti Bažnyčios paveiktu ar „davatka“.

 – Turėčiau skaityti atskirą paskaitą šia tema. Seksualinė revoliucija, kuri atsirado 7–9 dešimtmetyje, traktavo, kad seksualumą reikia išlaisvinti nuo bet kokių kultūros gniaužtų. Religija buvo suvokiama, kaip vienas iš tų kultūrinių gniaužtų kontroliuojančių seksualumą.

Daugelis visuomenių visais laikais vienaip ar kitaip sankcionavo nesantuokinį seksą. Kodėl? Todėl, kad seksas, nesaugomas santuokos ir giminystės saitų, visuomet buvo labai pavojingas. Seksas, antropologiniu požiūriu, yra santuokiniai manai, o krikščioniškoji etika išvystė tam pagrindimą. Istoriškai žvelgiant, kiekviena kultūra turėjo savo priežasčių, kurios neatlaiko šiuolaikinės liberalios kritikos. Bet šią kritiką atlaiko krikščionišką socialinė etika ir filosofija. Krikščioniškosios seksualumo etikos kritikoje yra itin daug nenuoseklumo. Per neišmanymą susikuriamas religinis baubas ir tuomet visi jį pliekia, kas tik gali. Tačiau pakanka vien „MeeToo“ judėjimo, kuris parodė tokios laikysenos ribotumą. Jo pasekmė – tai, ką anksčiau normino kultūra ir krikščioniškoji etika, dabar ima reguliuoti valstybinės ir korporatyvinės institucijos. Kodėl? Ogi todėl, kad, kaip paaiškėja, seksas visada buvo kur kas subtilesnis reiškinys, nei tik „kontaktinis sportas“ rekreacijai.

– Tuomet darosi suprantama ir pseudopanika, kurią kelia žiniasklaida, įžvelgdama grėsmes Lietuvos pirmajai poniai uždegus žvakelę akcijoje „Renkuosi gyvybę“, skirtoje negimusiems kūdikiams atminti.

 – Kad ir kaip Lietuvą bevadintume konservatyvia ar katalikiška šalimi, ji yra visgi gana liberali. Jūs pagalvokite: mes per trisdešimt metų po nepriklausomybės pirmą kartą turime pirmąją porą, kuri abu vienas kitam pirmieji sutuoktiniai, augina vaikus ir net turi šuniuką.

Mes turime prezidentinę porą, kuri yra ne ortodoksiškai, bet nuosaikiai katalikiškų pažiūrų. Ir tai liberaliai Lietuvos visuomenės daliai kelia didelį nerimą, nes Lietuvoje užaugo sekuliariai liberali politikų ir piliečių karta, kuri buvo ugdoma labai stipriu, kai kuriais atvejais, kiek kraštutinokai kairuolišku diskursu. Toji panika yra kurstoma dar ir todėl, kad kai kada už to stovi stiprios tarptautinės nevyriausybinės ir pelno siekiančios organizacijos, kurios turi rinkodarinių tikslų tiek aborto, tiek kontracepcijos rinkoje. Faktas, kad spaudoje pasirodo jų užsakomieji straipsniai, yra vieša paslaptis. Tiesą pasakius, aš jaučiu stiprią simpatiją tiek ekonominiam liberalizmui, tiek kairuoliškam rūpesčiui socialiniais klausimais. Tačiau mane neramina tai, kad dažnai pasitaiko, jog asmenys, atstovaujantys šias pozicijas, viešai propaguoja kristianfobiją. Tipiška taktika kimšti oponentui burną, sakant kad tu esi „bažnytininkas“. Tai savotiška sekuliari moralinė panika. Šis terminas taikomas visuomenės isterijoms apibūdinti. Šiuo atveju tai galima prilyginti sekuliaristiškai „raganų“ medžioklei. Aš jau nujaučiu ir laukiu, kada bus prabilta apie tai, kodėl Lietuvos Respublikos prezidentas neišreiškia rezervuotumo katalikybei.


© 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ “Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.