Augustė Žičkytė. Dešimt visuotinių principų: priminti tai, kas svarbiausia

Augustė Žičkytė. Dešimt visuotinių principų: priminti tai, kas svarbiausia

Jėzuitas, kunigas, filosofijos daktaro laipsnį turintis Robertas J. Spitzeris (g. 1952) aktyviai užsiima akademine veikla: 1998–2004 m. jis buvo Gonzagos universiteto prezidentas, įkūrė Magis centrą (Magis Center of Reason & Faith). Taip pat – leidžia knygas, mokslinius straipsnius, dalyvauja įvairiose diskusijose. Pavyzdžiui, kartu su Stephenu Hawkingu, Leonardu Mlodinowu ir Deepaku Chopra Spitzeris dalyvavo Larry‘o Kingo laidoje, kituose pokalbiuose, kuriuose nagrinėtas Dievo bei mokslo santykis, kalbėta apie eutanaziją (t. p. Today Show, History Channel, Hugh Hewitt Show, radijo laidose – A. Ž. past.). Visa ši veikla leidžia matyti jo pasisakymų reikšmingumą ir mastą. Minėtasis kunigas turėtų būti žinomas ir Lietuvos skaitytojams – šiemet lietuviškai išleista 2011-aisiais Jungtinėse Amerikos Valstijose pasirodžiusi knyga Dešimt visuotinių principų / trumpa gyvybės klausimų filosofija.

Skaitytojas trumpai ir argumentuotai supažindinamas su dešimt principų, kurie, pasak autoriaus, lėmė kultūros ir civilizacijos evoliuciją. Nors bent iš pirmo žvilgsnio susidaro įspūdis, kad tai tik tikintiesiems adresuota knyga, turinio neriboja vienos religijos diskursas. Ji vertinga tiems, kurie nori nuosekliai argumentuoti savo poziciją žmogaus teisių ir laisvių, abortų ar eutanazijos klausimais. Taip pat – kiekvienam, susirūpinusiam tolesniu globalaus pasaulio teisiniu, moraliniu likimu. Laikantis principų „formuojasi humaniška visuomenė, jų stoka (netgi dalinė) atveria kelią korupcijai, netgi apgaulei, neteisybei ir kultūriniam nuosmukiui“, – rašo autorius. Argumentų savo svarstymams ieškoma komentuojant Nepriklausomybės deklaraciją, konkrečius teismo sprendimus (jų pasekmes), ieškoma gyvenimiškų analogijų. Šios knygos, pirmiausia dėl jos turinio, tikrai nevadinčiau lengvai skaitoma. Skaitytojas įpinamas į svarstymų tinklą, nes turi nuolat reflektuoti tai, ką perskaitė. Nuolatiniai pakartojimai, priminimai, atsiveriančios sąsajos – visa tai tikrai apsunkina skaitymą.

Knyga skiriama t. Tomui Kingui SJ (domėjosi Dievo ir sekuliariojo pasaulio problemomis, misticizmu) bei Camille‘ei Pauley (rūpinosi šiandiene kultūra). Autorius kalba mes vardu, mato save žmogaus gyvenimo orumu susirūpinusiųjų kontekste. Nuomonės nuasmeninimas leidžia skaitančiajam koncentruotis ne tiek į autoriaus laikyseną, kiek į pačią kultūrą (visą panašiomis temomis rašiusių autorių diskursą), kuri tuos principus talpina ir perima. „Trys principai susiję su objektyviai patikrinama tiesa, kiti trys – su asmenine etika ir dora, dar kiti trys – su politiniu teisingumu ir teisėmis, o paskutinis – su didžiąja kultūra“, – rašoma dar knygos pradžioje. Kiekvienas jų apibūdinamas nurodant mąstymo tradiciją (žmones), skyriaus pradžioje suformuluojama konkreti, vėliau plėtojama tezė.

Pirmiausia atkreipčiau dėmesį į pirmuosiuose skyriuose (Proto principai) ryškinamą logiško, objektyviais faktais pagrįsto teiginio, nuomonės ir tiesos santykį. Ar įmanoma pasiekti tiesą, ar kiekviena nuomonė teisinga? Pasak jėzuito, sofizmas, skepticizmas ir cinizmas – trys kultūriniai požiūriai, „kurie abejingi tiesai, ir daugeliu atveju menkina žmogiškąjį orumą ir bendrystę“. Jei kiekvieno mūsų teiginiai nepretenduoja į tiesą, ja nusiviliama, o tiesos steigėjai nebeatsakingi už jos pagrįstumą. Kai tai įvyksta, žmogus „gali nebaudžiamas teigti bet ką“. Toliau svarstydamas, ar tikrai kiekvieno žmogaus nuomonė reikalauja pagarbos, Spitzeris dalinasi savo diskusijų su studentais nuotrupomis. Ar Hilterio nuomonė apie genocidą turėtų būti gerbtina, ar gerbtina Dredo Scotto bylos nuosprendyje išdėstyta Aukščiausiojo Teismo nuomonė, kad juodaodžiai yra žemesnės rasės žmonės – klausia jis. Šiais akivaizdžiais pavyzdžiais studentai raginami skirti gerbiamą asmenį ir jo nuomonės turinį. Nuomonės pagrįstumas siūlomas nustatyti vadovaujantis trimis metodais: įrodymų kiekiu (išsamaus išaiškinimo principas), logiška argumentų darna (neprieštaravimo principas), įrodymų kokybe (objektyvaus įrodymo principas, viešai patikrinami įrodymai).

Išsamaus išaiškinimo, neprieštaravimo bei objektyvaus įrodymo principai svarbūs ne tik kalbant apie mokslo pasiekimus. Gyvybės klausimų kontekste jie – vienas iš būdų pastebėti neadekvačius sprendimus. Pavyzdžiui, jei asmenį laikome tik atskiru fiziniu daiktu, nepaaiškiname nei žmogaus savimonės, nei transcendentinių troškimų, kurių šis gali turėti. O žmogaus asmens nuvertinimas, kai nekreipiamas dėmesys į ontologinį, juridinį, kalbinį, etinį asmens sąvokos apibrėžimą, radikaliai keičia jo gyvenimo būdą, santykius, tikslus ir siekius. Panašiai nutinka, jei ignoruojame prieštaravimus, iškylančius svarstant ir jei savo pozicijos negrindžiame objektyviais įrodymais. Tačiau a priori ir a posteriori įrodymai dar negarantuoja sprendimo teisingumo. Į objektyvius įrodymus gali būti neatsižvelgta – juk daktaras Jerome‘as Lejeune‘as pateikė objektyvių duomenų sakydamas, kad žmogaus zigota – žmogiška būtybė. Ir atvirkščiai – įrodymų trūkumas nereiškia, kad kiti neturi teisių. Negali įrodyti dar negimusio vaiko sugebėjimų, tačiau vadovaujiesi viso žmogiškojo potencialo principu (B. De las Cazas). Kitą knygos dalį jėzuitas skiria teisinei sistemai bei čia besireiškiančiai demokratijai aptarti.

Jei įrodymų savo sprendimui ieškotume tik Konstitucijoje, gali nutikti taip, kad jų ten ir nerasime. Knygoje rašoma: „Bet kokios Konstitucijos ar chartijos galia kyla iš teisėtos valstybės valdžios, o ši remiasi savo įgaliojimu skatinti ir ginti laisvę, teisingumą ir taiką. Šis įgaliojimas reikalauja, kad kiekviena valstybė pripažintų prigimtines kiekvieno žmogaus teises […] Jei kuri valstybė neapsaugo prigimtinių žmogaus teisių, tai ta valstybė praranda savo teisėtumą ir jai priklausančią teisę valdyti, ir prieš ją galima teisėtai maištauti dėl teisingumo, taikos ir laisvės.“

Prigimtinės teisės – tarsi viso teisinio valstybės lygmens pagrindas, kurį praradę turėtume maištauti. Aptariami teismo sprendimai Dredo Scotto (vergovės atvejis), Roe v. Wade (aborto atvejis) bylose. Pirmojoje pažeidžiami žmogiškojo potencialo, prigimtinių teisių principai. Pasak Spitzerio, tuomet „teisėjai manė, kad visos teisės kyla iš Konstitucijos, ir kad konstitucinės teisės priklauso tik „piliečiams“. Taigi paaiškėja, jog pastarieji tikėjo galį skelbti, „kad kai kurie žmonės neturi teisės į laisvę“. Įvairūs judėjimai, Išsilaisvinimo aktas, A. Lincolno kalbos, pilietinis karas ir jo padariniai – visa tai rodė Aukščiausiojo Teismo klaidas, tačiau jos ir vėl pakartotos Roe v. Wade byloje. Spitzeris pažymi, kad šiose abiejose bylose pamirštamos prigimtinės teisės. Teisės, kurios taip pat aptariamos ir aštuntajame knygos skyriuje (Teisių fundamentalumo principas). Svarstymai apie teisių fundamentalumą pradedami nuo prigimtinių teisių pradininko.

Pristačius Francisco Suarezo SJ veikalą De Ligibus, aptariamos ir Thomo Jeffersono bei Locke‘o mintys. Rašoma, kad pastarieji „nemėgina plačiai ir formaliai pagrįsti teisių išsidėstymo pagal svarbą, tačiau jie mano, kad gyvybė eina pirmiau laisvės, o ši – pirmiau kitų prigimtinių teisių“. Teisių fundamentalumo (pvz., gyvybė svarbesnė nei kito laisvė) principas suteikia objektyvią galimybę spręsti teisių konfliktus, jis tarsi pratęsia tai, ko reikalaujama nepakenkimo principu. Be to, teisių svarbos svarstymai leidžia patirti laisvės ribas – primenama, kad valdžia negali suteikti laisvių, ji gali tik jas pripažinti, kai „tos laisvės neužkrauna pernelyg didelės naštos kitoms grupėms“. Šiame knygos skyriuje Spitzeris aktualizuoja eutanazijos problemą: spaudimą pasirinkti mirtį gali jausti tie, kurie mirti visai nenori. Pavyzdžiui, tie, kurie verčiami pasirinkti asistuojamąją savižudybę, taip pat – žmonės, turintys finansinių problemų, žemos savigarbos ar kenčiantys nuo depresijos. Penktajai ir šeštajai grupėms priskiriami stoiški didvyriai ir netyčinio žiaurumo aukos (paklausę patarimo ir neadekvačiai jį priėmę). Įtampa kyla tuomet, kai pasirinkimas virsta pareiga, o galimybė – privaloma galimybe. Visi iki šiol knygoje aptarti principai įeina į vieną, paskutinį, kuris aptariamas knygos pabaigoje – labdaros principą.

Šioje dalyje autorius į svarstymų paradigmą įtraukia krikščionybę. Pasak jėzuito, labdaros principas naudojasi ir priklauso nuo anksčiau aptartų principų, tačiau „suteikia galimybę peržengti minimumo ribas ir trokšti aukščiausių bendros žmogaus dvasios siekių“. Tai Auksinė taisyklė: „Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės ir jūs patys jiems darykite“ (Mt 7, 12). Auksinės taisyklės principas aiškinamas aptariant keturis troškimo / laimės lygmenis: nuo fizinių malonumų ir nuosavybės (pirmas lygmuo) iki visiškos, besąlygiškos, tobulos Tiesos, Meilės, Gėrio, Grožio ir Būties troškimo (ketvirtas lygmuo). Nuoseklūs kiekvieno lygmens aprašymai verčia suklusti, abejoti ir klausti: kaip ir ar iš tiesų mano požiūris į gyvybę priklauso nuo to, ką laikau kokybišku gyvenimu, kaip suprantu laisvę, etiką /dorą, meilę bei kančią. Taip pat nuo mano socialinės atsakomybės, bendrojo gėrio sampratų. Pasinaudodamas šiomis apibrėžtimis paskutiniajame knygos skyriuje (knygos priede) autorius ragina pastebėti žmogaus transcendentalumą: jo poreikį kurti, peržengti iš anksto numatytas taisykles, programas ir polinkį į dvasingumą.

Tokį kiek per abstraktų knygos aptarimą laikau vertingu, nes jis – pastanga pažinti ir pasverti kiekvieno kunigo pasiūlyto principo adekvatumą. Pirmiausia – priimti juos ne tik dėl iš anksto apsibrėžtos laikysenos, bet atvirkščiai. Skirtinguose kontekstuose pasirodančiuose įžvalgose (filosofija, mokslas, teisė, gyvenimas, krikščionybės mokymas) stengiamasi atrasti, kaip mokslas plačiąja prasme (pvz., objektyvi tiesa, faktai) susijęs su mūsų tikėjimu. Roberto Spitzerio atliktas istorijos (įvykių ir nuomonių) pjūvis skirtingais laikotarpiais priimtus sprendimus (sąvokų sampratos kaitą, teismų sprendimus) leidžia matyti kaip pasekmių grandinę. Ji veriasi, kai tai, kas vienu momentu akivaizdu, pradedama ignoruoti. Todėl viena iš šios knygos atliekamų funkcijų – tuomet, kai kalbame apie žmogaus gyvybę, priminti tai, kas svarbiausia.

Šaltinis: Bernardinai.lt

© 2016 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ “Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.