Gender Stambulo konvencijoje: vertimo ar suvokimo problema?

Ramūnas Aušrotas

Kai Anglijos karaliaus Henriko VIII kancleriui Tomui Morui buvo liepta pasirašyti ištikimybės karaliui priesaiką, jis atsisakė tai padaryti, nes tekste buvo kalbama ne tik apie tai, bet ir apie karaliaus antrųjų vedybų teisėtumą. Teisinės gramatikos požiūriu, į vieną vietą buvo sudėti du dalykai: konstitucinės teisės klausimas dėl to, kas yra Anglijos valstybės galva, ir civilinės teisės klausimas dėl karaliaus sudarytos santuokos galiojimo. T. Moras buvo apkaltintas valstybės išdavimu ir jam buvo nukirsta galva. Antrosios karaliaus santuokos klausimas Anglijoje suskaldė tautą ir supriešino karalių su Bažnyčia. Finale karalius pasiskelbė Bažnyčios Anglijoje galva ir atskyrė ją nuo Romos. Taip Anglijoje prasidėjo ilgai trukusi valstybinė krizė.

Kažką panašaus galima įžvelgti ir Lietuvoje, kur yra laužomos ietys dėl Stambulo konvencijos. Tam tikra visuomenės (įskaitant ir politikus) dalis nenori, kad Lietuva ratifikuotų Stambulo konvenciją, ne todėl, jog jai nerūpi kova su smurtu prieš moterį, bet todėl, kad konvencijos tekste be smurto prieš moterį yra kalbama ir apie kai ką daugiau, t. y. ja siekiama į Lietuvos teisinę sistemą įvesti socialinės lyties (gender) sąvoką ir nediskriminavimo dėl socialinės lyties tapatybės (gender identity) principą. Oponuojantieji tokiai pozicijai sako, kad čia viso labo susiduriama su vertimo problema, jog gender išreiškia nestereotipinius lyčių vaidmenis, o gender identity paprasčiausiai draudžia žmogų diskriminuoti dėl jo pasirinkto socioklutūrinės raiškos būdo.

Tad kaip reikėtų suprasti konvencijoje vartojamą sąvoką gender? Ar kaip sociokultūrinę lyties raišką, ar kaip socialinę lytį? Ar tai tik tinkamo vertimo problema? O gal tai sąvokos stokos lietuvių kalboje problema?

Biologinė lytis (angl. sex) lietuvių kalboje apibrėžiama kaip viena iš dviejų gyvųjų būtybių gimčių (lkz.lt), kuri biomedicinos moksle suprantama ir tiriama kaip genetiškai nulemti moterų ir vyrų anatominiai ir fiziologiniai skirtumai. Socialinės lyties sąvokos lietuvių kalboje nėra. Lietuvių kalbos žodynas kalba apie žmogaus lytį ir kaip apie išvaizdą, pavidalą, sudėjimą, jį siedamas su žmogaus grožiu, kylančiu iš biologinės kūno esmės ir prasmės. Kai sakoma, kad žmogus gražios lytiẽs, turima omeny, kad jis nuvykęs, nesukumpęs, nekreivas, gero augumo, gražios stovylos (cit. www.lkz.lt). Lytis lietuvių kalboje gali būti vartojama kaip pakaitinis žodis objekto formai, tipui ar pasireiškimo būdui nusakyti, pvz., filosofas Stasys Šalkauskis kalbėjo apie kultūrines lytis, t. y. formas, kurias gali įgauti kultūra. Tai, kas Stambulo konvencijoje vadinama socialine lytimi (angl. gender) – būtų galima laikyti socialiai susiformavusiais kultūriniais lyties raiškos pavidalais, kurie nebūtinai koreliuoja su tuo, kaip visuomenė supranta, kokia yra ar turėtų būti biologinės lyties raiška. Tačiau kultūrinės lyties raiškos formos nėra ir negali būti žmogaus lytį (sex) determinuojančiomis ar nusakančiomis kategorijomis. Jei Stambulo konvencija tik norėtų apginti kitokios nei įprasta sociokultūrinės raiškos asmenų teises, problemos kaip ir nekiltų. Bėda ta, kad pagal Konvencijoje pateiktus socialinės lyties (gender) ir socialinės lyties tapatybės (gender identity) apibrėžimus, kitokia nei įprasta sociokultūrinė raiška tampa lytį determinuojančiu požymiu.

Ir čia glūdi pagrindinė teisinė Stambulo konvencijos problema. Nors Lietuvos teisinėje sistemoje teisinio lyties apibrėžimo (ar teismo išaiškinimo šiuo klausimu) nėra, tačiau LR Konstitucijoje įtvirtinta nuostata, jog santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters susitarimu, leidžia teigti, kad Lietuvos teisinė sistema pagrįsta biologinio lyčių skirtingumo principu. O Stambulo konvencija fiksuoja kitokią, lyties raiškos skirtimi paremtą asmens sampratą.

Kad sąvoka gender Konvencijoje yra skirta žymėti ne tiek sociokultūrinę lyties raišką, bet yra lyties kriterijus, liudija atidesnė konvencijos sąvokų analizė. Aiškiausiai jį atskleidžia analizuojant ne minėtų socialinės lyties (gender) ir nediskriminavimo dėl socialinės lyties tapatybės (gender identity) sąvokas, bet kitą, smurto prieš moterįsąvoką, kuri konvencijoje virsta smurto dėl socialinės lyties (gender-based violence, gender violence) sąvoka.

Smurto prieš moterį sąvoka remiasi dvipole (vyras – moteris) lyties samprata ir neapima platesnį spektrą turinčių socialinės lyties tapatybės formų. Todėl Konvencijoje ji transformuojasi į lyčių dvipoliškumui neutralią smurto dėl lyties(gender-based violence, gender violence) sąvoką. Akademinėje literatūroje įvardinama, jog ši transformacija yra susijusi su noru, jog Konvencijos apsauga apimtų ir LGBT (lesbietes, gėjus, biseksualus ir translyčius), argumentuojant, kad šių asmenų patiriamas smurtas visada yra smurtas dėl lyties. Toks susiejimas kovos su smurtu prieš moterį kontekste yra ir dirbtinis, ir perteklinis: smurtas prieš moterį, nepriklausomai nuo jos seksualinės orientacijos ir sociokutūrinės lyties raiškos būdo, vis tiek lieka smurtu prieš moterį. Jis iškelia ir praktinių sunkumų: tokiu atveju prieš kvalifikuojant, ar tai buvo smurtas prieš moterį, tektų spręsti, ar ji yra moteris, o tai priklausytų ir nuo to, ar ji pati laiko save moterimi. Čia gali atsitikti dreifavimo tarp lyčių ir manipuliavimo lyties tapatybe atvejų.

Kad Stambulo konvencijoje gender reiškia ne ką kita, o socialinę lytį, patvirtina Konvencijos aiškinamasis memorandumo 53 punktas, kuris sako, kad konvencijoje įtvirtinta nediskriminavimo dėl socialinės lyties tapatybės nuostata apima translyčius, transeksualus, transvestitus, vyrus, kurie rengiasi moteriškais rūbais ar atvirkščiai, t. y. visus tuos, kurių socialinės lyties tapatybė neatitinka lyties, kuri buvo priskirta jiems gimus.

Akademinėje literatūroje sąvokai gender suteikiama prasmė varijuoja: priklausomai nuo mokslo disciplinos ji vartojama arba kaip pakaitalas žodžiui sex, arba kaip sociokultūrinė lyties raiška (gender role), arba kaip socialinės lyties tapatybę nusakanti kategorija (gender identity). Kad sociokultūrinę lyties raišką teisėje yra linkstama laikyti skiriamuoju lyties požymiu iliustruoja sąvokų gender ir gender identity vartojimas kitų šalių teisinėje praktikoje. Pvz., 2002 metais Niujorko miesto Taryba priėmė Translyčių teisių bilį, kuriuo išplėtė translyčiams taikomą teisinę apsaugą pagal Niujorko žmogaus teisių įstatymą. Tokio teisės akto priėmimo būtinumas buvo motyvuotas poreikiu sukurti teisinę apsaugą tiems žmonėms, kurių „sociokultūrinė lyties raiška ir savęs supratimas ne visiškai atitinka jiems gimus nurodytą (teisinę) lytį“. Kitaip tariant, kalba ėjo apie tuos, kurie manė, kad jų lytis yra kitokia, nei jų dokumentuose užfiksuota biologinė lytis. Taip Niujorke asmens sociokultūrinė raiška ir savęs supratimas buvo įtvirtintas kaip lyties tapatybės nustatymo kriterijus. Šio įstatymo pagrindu 2016 m. Niujorko Žmogaus teisių komitetas priėmė teisines gaires kovojant su diskriminacija dėl socialinės lyties tapatybės ar jos raiškos, ir sudarė 26 lyčių sąrašą. Socialinės lyties tapatybė buvo apibrėžta taip: „Asmens turimas gilus vidinis savo tapatybės supratimas, kuris gali sutapti ar skirtis nuo (biologinės) lyties, kuri buvo jam priskirta gimus. Asmens socialinė lyties tapatybė nėra apsprendžiama binariniu principu: asmuo gali būti arba vyru, arba moterimi, arba nei vyru, nei moterimi, arba ir vyru ir moterimi. Kiekvienas asmuo turi socialinę lyties tapatybę.“

Kadangi minėtas sąrašas buvo nebaigtinis, jis greitai pasipildė 31 lytimi. Galiausiai jis visai buvo išimtas iš Niujorko Žmogaus teisių komiteto puslapio, nes sukėlė per daug konservatyvios visuomenės dalies aistrų. Be to, toks sąrašas neturi prasmės: nes jei vieninteliu lyties atskyrimo kriterijumi yra subjektyvi asmens nuomonė, tai reiškia kad socialinės tapatybės atvejų gali būti tiek, kiek yra žmonių. Pavyzdžiui, lietuvis emigrantas, gyvenantis Niujorke, besirengiantis baltų archeologiniais rūbais ir laikantis save krivio ir vaidilutės hibridu, gali savo lytinę tapatybę įvardinti kaip „baltic spirit gender blended“ ir reikalauti save vadinti niekatrąja gimine. Dar galima pajuokauti, kad jei socialinių lyčių yra tiek, kiek yra žmonių, o kiekvienas apie savo lyties tapatybę mąsto savaip, vadinasi, iš esmės visi mąsto vienodai, o tai reiškia ne ką kita, kaip faktą, jog lyties tapatybės kaip tokios apskritai nėra, ir mes visi priklausome vienai rūšiai (lot. genus – rūšis, tipas, skiriamoji savybė). Iš čia kyla išvada, kad socialinė lytis ir socialinė lyties tapatybė negali koegzistuoti kartu su biologiniu lyčių supratimu, nes pastaroji paremta aiškiu ir nepanaikinamu dviejų lyčių atskyrimu, kylančiu iš dvipolio žmogiškos tikrovės suvokimo.

Toks lyties supratimas formavosi palaipsniui. Jo ištakos – XX a. VII dešimtmečio seksualinė revoliucija, atskyrusi vaisingumą nuo lytinio akto, o per tai – vyrą nuo tėvystės, o moterį – nuo motinystės. Nuo tada būti vyru nebūtinai reiškia būti tėvu, o būti moterimi – nebūtinai reiškia tapti motina. Iš to išsivysto mintis, jog vyriškumas ir moteriškumas yra tik socialiniai vaidmenys, o ne iš vyro ir moters prigimties ir jų skirtingumo kylančios savybės. Tačiau būti tėčiu ir mama reiškia ne tik atlikti socialinius vaidmenis, tai reiškia būti vyriškiu ir moteriške, t.y. realizuoti savo vyrišką ar moterišką prigimtį. Beje, jei vyriškumas ir moteriškumas ideologiškai nebūtų atskirtas nuo tėviškumo ir motiniškumo (funkcijų šeimoje), nebūtų painiavos ir kalbant apie vyriškumo ir moteriškumo raišką sociume. Tada būtų savaime aišku, kad būti vyru/tėvu ir moterimi/mama yra viena, o būti sociume ir atlikti tam tikrą funkciją (būti darželio auklėtoju ar sunkvežimio vairuotoju) yra visai kas kita. Viena yra prigimtinė vyro/moters raiška, kita jų raiška sociume, kuri nebūtinai yra susijusi su prigimtine raiška. Darbuotojas yra nei vyriška, nei moteriška sąvoka. Tėtis ar mama – yra.

Kita slinktis yra lyties atskyrimas nuo lyties raiškos. Faktas, kad tai, kaip rengiasi vyrai ir moterys, kultūrose varijuoja. Problema ta, kad, atskyrus lytį nuo lyties raiškos, tampa galima idėja, jog lytį galima susikurti. Palyginti su lyties raiškos įvairove, heteroseksualumo ir homoseksualumo dichotomijos (ar pentatomijos, sekant klasikiniu LGBT modeliu), raiška yra ribota. Tada atsiranda idėja, kad mano pasirinktas sociokultūrinis lyties raiškos būdas yra mano lytinę tapatybę nusakantis požymis. Taip šalia gender iškyla gender identity savoka. Taigi, jau nebe biologinė lytis ir net ne seksualinė orientacija, bet lyties raiškos būdas yra mano tapatybę determinuojantis ir nusakantis veiksnys. Kaip pastebėjo Sorbonos universiteto filosofijos daktarė Inès Pélissié du Rausas: „Socialinės lyties sąvoka iš esmės neigia biologinį lyties skirtumą ir laiko jį neigiamu ir neprasmingu. Lytiškumo ugdymas šiame kontekste tampa skatinimu atsisakyti vyriškumo ir moteriškumo kategorijų, priimti visas seksualines praktikas ir pagal jas spręsti apie lytinę tapatybę. Taip vietoje bipolinės, biologinės lyties skirtimi paremtos žmonių tikrovės yra kuriama daugiapolinė, sociokultūrinės lyties raiškos skirtimi paremta žmogaus tikrovė.“

Stambulo konvencija, kurioje yra socialinės lyties tapatybės idėja, iš tiesų yra dėsninga XX a. VII deš. seksualinės revoliucijos pagimdyto mąstymo apie lytį evoliucijos išdava. XX a. IX dešimtmetyje tarptautinis konsensusas dar buvo nepasirengęs priimti socialinės lyties idėjos (tai matyti iš 1984 m. Romos baudžiamojo teismo statuto, kuris vartoja gender sąvoką, bet ją griežtai apibrėžia kaip dvipolio lyčių modelio charakteristiką), o dabar šią mąstymo paradigmą, kaip rodo Stambulo konvencijos adaptacija Europoje, bandoma paversti norma. Na, beveik visur, jei neskaičiuosime ciniškai Europos Parlamento narės Vilijos Blinkevičiūtės „šiaudine pastoge“ pavadintos tėvynės Lietuvos.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ „Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.