Fabrice Hadjadj
Fabrice Hadjadj, g. 1971 m., yra prancūzų filosofas ir rašytojas, filosofijos bei literatūros dėstytojas. Šiuo metu vadovauja institutui Philanthropos (Fribūre). Jaunystėje buvęs ateistas, vėliau atsivertė. Pats dažnai prisistato kaip „katalikų konfesijos žydas arabišku vardu“.
Kas yra šeima? Galima nustebti, kad keliame sau tokį klausimą, ir atsiras žmonių, kurie nepraleis progos pagalvoti, jog mūsų pastangos tegali baigtis arba banalybių kartojimu, arba paprastų dalykų komplikavimu. Su tokiu klausimu, ko gero, nėra kito kelio, kaip tik laužtis pro atviras duris arba leistis į nesibaigiantį smulkmenų tikslinimą.
Tuo pat metu numanome, jog akivaizdžiausi dalykai slepiasi savo pačių šviesoje. Ne tik kaip nosis, kuri yra per arti, kad ją matytume, nei kaip vieta, pro kurią praėjome šimtą kartų, tokia pažįstama, kad kraštovaizdis tartum išsitrina. Bet greičiau kaip šaltinis, kuris nušviečia ir grindžia kitus dalykus, tačiau kuris kaip tik dėl šios priežasties pats negali būti nei nušviestas, nei pagrįstas. Šio šaltinio akivaizdoje esame lyg naktiniai paukščiai, panorėję žvelgti į saulę.
Mes visi esame kilę iš šeimos, visi pradedame turėdami pavardę, visų mūsų lopšys buvo kokia nors šeima. Šeima yra pagrindas. O jeigu ji yra pagrindas, mes negalime „pagrįsti šeimos“. Jeigu ji yra mūsų konkrečių gyvenimų ištakos, tampa neįmanoma ją pateisinti arba paaiškinti, nes tam reikėtų remtis dar ankstesne pradžia, o šeima tokiu atveju taptų antrine, išvestine tikrove. Teoretikai, norintys, kad pirmoji žmonių bendrija būtų sukuriama sutartimi, kurią sudarytų belyčiai ir vieniši individai, patys teigia, kad kalbama apie fikciją, darbinę hipotezę, o ne apie tikrovę. Žmogišku lygmeniu nėra prado, ankstesnio už šeimą. Todėl mes negalime jos paaiškinti ar pateisinti, galime tik geriau suvokti jos buvimą, kuris visada yra pirmiau už mus.
Kaip tik todėl taip sunku nuginčyti tuos, kurie puola šeimos akivaizdumą. Yra lengviau paaiškinti, kad žmogus kilo iš beždžionės, negu paaiškinti, jog vaikas kyla iš vyro ir moters, nes pirmuoju atveju tezę iš tiesų reikia paaiškinti, o antruoju – nėra ką aiškinti. Tai netgi ne tezė, bet visiškai pirminė duotybė. Kaip išorinio pasaulio egzistavimas. Kaip įrodytumėte, kad išorinis pasaulis egzistuoja? Kaip kam nors įrodyti, kad saulė šviečia?
O juk saulė leidžia matyti spalvas ir per tai pati matosi. Taip pat ir šeima rodo ir pasirodo. Ji matoma ne tik gatvėse, ji matoma mumyse, ji matoma tiek bažnyčioje, tiek ir LGBT vakarėlyje, ją rodo tiek vienuolio kapucino barzda, tiek radikalios feministės krūtinė. Kad to nesimatytų, reikėtų būti angelu.
Šis matomumas yra toks stiprus, kad štai jau keletą dešimtmečių matome būtent tų žmonių, kurie norėtų atsikratyti šeimos, keistą nuslopinto šeimiškumo sugrįžimą. Tie, kas kritikavo šeimą kaip iš esmės represyvią ir engiančią instituciją, dabar nori vaiką paversti genetinės manipuliacijos produktu (mat lygybė reikalauja, kad dvi moterys ar du vyrai galėtų turėti vaiką su jų abiejų gametomis), o tai gerokai pranoksta represiją ar engimą, nes taip einama prie grynų gryniausios gamybos, ir vaikas despotiškai paverčiamas planavimo objektu, fantazijų įgyvendinimu ir netgi bandomuoju triušiu. Šis prieštaravimas rodo, kad neįmanoma dekonstruoti prigimties, galima tik sukonstruoti jos simuliakrą, panašiai kaip sukonstruojamas „dirbtinis protas“, remiantis tuo labai nedaug, ką esme supratę apie žmogiškąjį protą.
Tad kas gi yra šeima? Geriausių ketinimų vedami žmonės pabrėžia kai kuriuos šeimos apibrėžimo elementus. Paminėsiu tris. 1. Šeima visų pirma yra pirmosios meilės vieta. Labai svarbu, kad tėvai mylėtų vienas kitą ir kad vaikai būtų mylimi. Be šito šeima gali tik sunykti arba iširti. 2. Šeima yra pirmojo auklėjimo vieta. Vaikas gimsta tėvams atsakingai planuojant šeimą, ir apie jo ateitį, jo augimą, jo išsilavinimą galvojama kiek įmanoma kompetentingiau. 3. Žmogiška šeima taip pat yra vieta, kur gerbiama kiekvieno laisvė. Tėvus jungia sutartis, o imdamiesi auklėtojų misijos jie ne didina vaiko priklausomybę, bet skatina jo savarankiškumą.
Dažnai pabrėžiami šie bruožai, nes galvojama apie tai, kas gera vaikui. Tačiau taip elgdamiesi pražiopsome pačią šeimos esmę ir kaip tik tada, kai manomės giną šeimą, šlifuojame ginklus, kuriais ji bus puolama. Perdėm rūpindamiesi vaiko gėriu, pamirštame vaiko būtį. Per ilgai apsistodami ties tėvų pareigomis, pamirštame tėvo ir motinos būtį. Meilė, auklėjimas, laisvė pasako viską, išskyrus tai, kas svarbiausia, t. y., kad tėvai yra tėvai, o vaikas yra vaikas.
Ir štai fatališkos pasekmės – įsivaizduodami, kad meile, auklėjimu ir laisve pagrindžiame tobulą šeimą, iš tikrųjų pagrindžiame ne šeimos tobulumą, o vaikų namų šaunumą. Nėra jokių abejonių, kad geruose vaikų namuose vaikai mylimi, auklėjami, gerbiami. Tai netgi, galima sakyti, yra šeimos planavimo pilnatvė, juk rūpintis vaikais yra esminis tokios institucijos darbas.
Mąstyti apie šeimą vien tik meilės, auklėjimo ir laisvės kategorijomis, ją grįsti vaiko, kaip individo, o ne kaip vaiko, gerove bei tėvų, kaip auklėtojų, o ne tėvų pareigomis, reiškia siūlyti jau „nušeimintą“ šeimą. Nes kiekvienas galės jums pasakyti, kad tėvai gali būti mažiau mylintys, mažiau kompetentingi ir mažiau pagarbūs nei du vyrai ar dvi moterys, ir tikrai ne tokie veiksmingi nei iš geriausių specialistų sudaryta organizacija.
Kodėl taip lengvai prasilenkiame su šeimos esme? Todėl, kad šeimos principas yra perdėm elementarus, perdėm kuklus, netgi iš pažiūros perdėm gyvūniškas, o tai reiškia – gėdingas. Jūs supratote, šeimos principas yra lytis. Net kai kalbama apie vaikus įvaikinusią šeimą, net kai kalbama apie dvasinę šeimą, kur tėvas yra tėvas abatas, o broliai – vienuoliai, tyri ir kilnūs titulai, kuriuos vartojame, yra kilę iš lytiškumo. Tėvo ir sūnaus pavadinimai radosi iš mūsų kūniško vaisingumo.
Tik todėl, kad vyras pamilo moterį ir iš jų suėjimo kaip perteklius radosi vaikai, atsirado šeimos narių pavadinimai – tokie žodžiai kaip tėvas, motina, sūnus, duktė, sesuo, brolis. Netgi respublikos šūkį užbaigiantis žodis „brolybė“ yra atėjęs iš prigimtinės šeimos ir iš lytiškumo. Na, o žymiosios genderizmo teorijos, kurios manosi galinčios tvirtinti, jog vyriškumas ir moteriškumas tėra socialiniai konstruktai, pačios remiasi lyčių skirtumais, be kurių pati vyriškumo ar moteriškumo idėja niekam nebūtų atėjusi į galvą.
Taigi šeima pirmiausia yra ta vieta, kur susijungia lyčių ir kartų skirtumai, taip pat šių dviejų skirtumų skirtumai. Lyčių skirtumas pagimdo kartų skirtumą, bet šis kartų skirtumas niekuo nepanašus į lyčių skirtumą. Pamatinis kraujomaišos draudimas mums apie tai byloja, tačiau taip pat ir tas faktas, kad kai vyras miega su moterimi, jis pirmiausia nori ne turėti vaiką, o miegoti su savo moterimi. O vaikas atsiranda. Kaip kažkas, kas pridedama viršaus. Šitaip šeima sukuria penkių tipų ryšius. Pirmiausia santuokinį (tarp vyro ir moters), sūnišką (tarp tėvų ir vaikų) ir brolišką (ryšį tarp giminaičių). O prie šių dar prisideda dviejų tipų ryšiai, kuriuos dažnai pamirštame, nors jiems tenka lemiamas vaidmuo įrašant šeimą į istoriją ir netgi politiką. Visų pirma tai senelių ir anūkų ryšys, leidžiantis sušvelninti tėvų įtaką ir atverti šeimos laiką tradicijos laikui. Yra dar penktas ryšių tipas, kurį santuokinis idealas linksta nustumti į šalį, bet kurį netrunka priminti uošvė. Per šį ryšį santuokinė sandora padauginama iš gentinės sandoros, ir taip šeimos erdvė atsiveria visuomenei.
Šeiminiai ryšiai ypatingi tuo, kad jie grindžiami ne sprendimu, o troškimu, jie kyla ne iš sutartinumų, bet iš natūralaus poreikio. Žinoma, turime prisiimti atsakomybę už savo troškimą, ir tai padarome sprendimu (o tiksliau – sutikimu), o įvairūs sutartinumai yra tai, per ką reiškiasi prigimtis. Bet pirmiausia yra kažkas, kas mus persmelkia, dovana, ateinanti iš kito ir vedanti kito link, pranokstanti visus mūsų skaičiavimus. Tai mus nuneša toliau, nei norėjome, toliau, nei siekia mūsų individualūs planai, nes tai mus atveria kitai lyčiai ir kitai kartai, nes tai mus paliečia laike, kuris nebepriklauso mums.
Pasakykime paprastai: gimimas negali būti jokio skaičiavimo rezultatas. Niekas negali sąžiningai pasakyti: „Viskas, aš pasirengęs, esu pakankamai brandus, kad turėčiau vaiką, puikiausiai žinau, ką reikia daryti, kad jį išauginčiau visaverčiu žmogumi, turiu suverenią teisę leisti jam ateiti į gyvenimą ir būti jo šeimininku.“ Kaip mes galime turėti teisę auginti vaiką, kai patys esame taip žemai, kai visiškai nesuvokiame gyvybės slėpinio?
Taigi tai ne teisė, o faktas. Vaikas ateina kaip gamtos dovana, ir mes niekada nebūname iš tiesų verti tos dovanos. Jis yra lytiškos meilės perviršis, o ne tiesioginio planavimo rezultatas. Nes joks žmogiškas, techninis ar moralinis užtikrintumas negali teisėtai būti jo atėjimo ištakose. Jeigu jo atėjimas priklausytų nuo mūsų kompetencijos, mes jį visiškai valdytume, jis tebūtų mechanizmo sraigtelis, projekto etapas, o ne prasidedančio ir mus visada pranokstančio gyvenimo įvykis. Kai vaikas meta savo gimdytojams: „Aš nepasirinkau gimti“, šie jam gali taip pat maloniai atsakyti: „Ir mes nesirinkome, tai mums buvo duota, ir mes vis stengiamės netikėtumo jausmą paversti dėkingumu.“
Galime dabar sugrįžti prie trijų anksčiau minėtų elementų: meilės, auklėjimo ir laisvės bei iš tos mus pranokstančios dovanos perspektyvos pažiūrėti, kuo jie ypatingi šeimoje.
Pirma ypatybė – šeiminė meilė yra meilė be pasirinkimo. Tai pirmiausia galioja tėvų ir vaikų santykiuose. Tėvų ir vaikų meilė grindžiama kraujo ryšiu, o ne polinkių bendrumais. Matome tai, kai tėvas skaito Titą Livijų, o sūnus pasinėręs į kompiuterinius žaidimus. Jie niekada nebūtų susitikę tame pačiame salone. Jie niekada nebūtų drauge kūrę klubo. Šeima kaip tik yra kiekvieno politinio ar interesų klubo priešingybė. Kraujo ryšiai sutrauko šališkumo grandines ir kaprizų grandinėles.
Vaikas visada yra toks, kokio tėvai nebūtų norėję, tačiau toks, kokį jie myli, o tai reiškia sutinka besąlygiškai priimti. Tėvai visada yra tokie, kad vaikai mieliau būtų pasirinkę kokio nors filmo herojus, tačiau taip pat tokie, kokius jie, nepaisydami visko, myli ta steigiančia meile, kuri yra ankstesnė už jų pačių savęs suvokimą, o tai reiškia tokie, kokius jie turi besąlygiškai gerbti.
Antroji ypatybė – šeimoje auklėjimo ryšys grindžiamas atsakomybe be kompetencijos. Mes nelaukiame, kol tapsime geru tėvu ar gera motina, kad turėtume vaiką. Antraip lauktume visą amžinybę. Tėvystė žmogų ištinka todėl, kad jo troškimas jį atvedė pas moterį. Koks ryšys tarp šių dviejų dalykų? Biologija čia leidžia įžvelgti tęstinumą. Tačiau fenomenologija, išgyventos patirties perskaitymas, rodo radikalią disproporciją, jei ne visišką atotrūkį, tarp erotinio troškimo ir vaiko priėmimo. Tėvystė nėra numatymas. Būtent vaiko atsiradimas jums duoda tą tėvystę, staiga ja apdovanoja, tartum apvelka per dideliu kostiumu. Todėl suprantamas yra „Puikaus naujojo pasaulio“ kūrėjų atsargumas: „Kaip žmogus, kuris paprasčiausiai permiegojo su moterimi, gali būti kvalifikuotas auginti vaiką? Kaip jo gyvuliškas libido jam gali suteikti kokių nors ugdymo kompetencijų?“ Šitas atsargumas atvedė prie inkubatorių ir pedagogų viešpatavimo bei tikrųjų tėvų atstūmimo. Tėvą pakeičia ekspertas, o šeimą – profesionali įmonė.
Tačiau šeima pirmiausia yra ne švietimo projektas, o giminystės tikrovė. Ir ne kompetencija joje grindžia autoritetą. Tai autoritetas, kuris pirmiausia gaunamas, nepaisant silpnybių, paskui, žinoma, imama ieškoti tam tikrų kompetencijų, tačiau jis pats savaime veiksmingas, nors tai ir paradoksalu. Autoritetas be kompetencijos turi savą vertę, ir netgi nelygstamą vertę. Viena vertus, tėvas juo parodo, kad jis nėra Tėvas iš didžiosios raidės, kad jis pats yra sūnus, todėl turi kartu su savo sūnumi gręžtis į už jį patį aukštesnį autoritetą. Kita vertus, kadangi jo autoritetas nėra įgytas per kompetenciją, bet gautas kaip dovana, tėvas negali vaiko paversti savo kūriniu, nei vertinti jį pagal savo vertybių skalę. Jis turi jį priimti kaip slėpinį. O tai ir yra pats didžiausias autoritetas, skirtingas nuo bet kurios funkcinės kompetencijos. Jis moko vaiką ne kokių nors atskirų gebėjimų, bet jam atskleidžia egzistencijos slėpinį kaip gautą dovaną.
Pagaliau – trečioji ypatybė, pratęsianti dvi pirmąsias – šeimoje laisvė yra be galimybės spręsti, tai yra, kaip matėme, ne laisvė būti nepriklausomam ar daryti sprendimus, bet laisvė sutikti su tuo, kas duota. Tėvų planas labai greitai būna sugriaunamas šeimos nuotykio. Nes tai būtent nuotykis, o ne projektas. Tą paliudija visos antikinės tragedijos, kurios visada vaizduoja šeimų istorijas. Tačiau yra ir tas paprastas faktas, kurį išvystame veikiau Moljero komedijose – sūnus ar duktė tik tam turi tėvą ir motiną, kad juos paliktų, sukurtų naują šeimą, susirastų antrąją pusę, kuri dažnai tėvams atrodo ne pati geriausia.
Šeima visada viršija pati save. Ne tik gimimo dovana, bet ir tomis išorinėmis sąjungomis, iš kurių ji atsiranda ir į kurias veda. Yra jūsų uošvė ir yra jūsų sūnaus uošvė. Ryšiai plinta nuo artimo prie artimo, ir tai, pasak Aristotelio, suformuoja kaimą, o paskui ir miestą. Šita laisvė be sprendimo, įtraukianti jus į nuotykį ar netgi į dramą, atitinka ryšius kurie nėra sudaromi sandoriu. Mums gal patiktų gyventi tik pagal sutartis ir suderinti santykius, kaip mums labiau tinka, bei pasišalinti, kai tik pakvimpa krize. Betgi mes galime pereiti į kitą asociaciją, tačiau negalime pakeisti vaikų. Galima susirasti vyresnį už save draugelį, tačiau neįmanoma, nemeluojant sau, tapti savo tėvo draugeliu. Kaip lyčių skirtumas neleidžia susitapatinti, taip kartų skirtumas padaro neįmanomą niveliaciją. Tenka susitaikyti su priežastine tvarka, su kartų hierarchija, o tai kviečia laisvę atsiverti tikrovės skirtumams, nenugrimzti į tariamos visagalybės nediferencijuotą būvį.
Dabar galime prisiartinti prie šeimos esmės paslapties. Tai nėra vienas iš daugelio reiškinių. Ji yra židinys, ne uždaras, bet spinduliuojantis židinys. Tapyboje židinys yra ne daiktas, kuris pasirodo perspektyvoje, bet taškas, nuo kurio atsiveria perspektyva. Židinys – tai taip pat ugnis, t. y. šviesa ir šiluma, o tai reiškia ne kažkas, ką apšviečiame kuo nors kitu, bet tai, kas šviečia, kas matoma savaime. Tuo noriu pasakyti, kad šeima, prieš tapdama mąstymo objektu, yra mūsų mąstymo atskaitos taškas. Dažnai tai pamirštame, kaip pamirštame žemę, kaip nematome to, kas mus laiko ir stumia eiti pirmyn. Dėl šio užmiršimo ir iš jo gimstančios individualizmo fikcijos esame linkę atskirti tai, kas logiška, ir tai, kas genealogiška. Teigiame žmogų kaip protu apdovanotą individą ir atsisakome jį pripažinti kaip savo tėvų sūnų. O juk jis yra ir viena, ir kita. Krikščioniška tradicija mus tai dieviškai primena. Joje Logos yra graikiškas racionalumo vardas, tačiau tai taip pat yra evangelinis Sūnaus vardas.
Tai kas gi yra šeima? Tai kūniškas cokolis, nuo kurio atsiveriame transcendencijai. Lyčių skirtumas, kartų skirtumas ir šių dviejų skirtumų skirtumas mus moko gręžtis į kitą kaip kitą ir kitokį. Tai vieta, kur neskaičiuojant duodama ir gaunama gyvybė, kuri skleidžiasi per mus, bet ir nepaisydama mūsų, ir kuri visada mus meta vis giliau į egzistencijos slėpinį.
Ir būtent kaip pirmoji egzistencijos vieta, ji taip pat yra ir pasipriešinimo vieta. Pasipriešinimo ideologijai, „teisingam“ mąstymui, programavimui. Šeima yra pirminė bendrija, pirmiausia duota gamtos, o ne tik įsteigta susitarimo. Būdama įsišaknijusi lytiškume, ji visada duoda atsvarą dirbtinumui ir leidžia viską patikrinti.
Viešasis asmuo gali puoselėti savo įvaizdį, rodyti gražiausią profilį socialiniuose tinkluose, tačiau koks yra jo veidas asmeniniame gyvenime, jo vaikų ir žmonos akivaizdoje? Didysis Heraklis nugalėjo pabaisas, tačiau buvo toks menkas priešais Dejanirą. Jaunasis genijus, apie kurį rašo visi portalai, drovisi pasirodyti su tėčiu ir mama, kurie tik patvirtina, kad jo kilmė tokia pat, kaip ir visų. Šeimos artumas visada varžo galios valią. Kaip tik todėl ir totalitarizmas, ir liberalizmas, lygiai kaip ir religinis fundamentalizmas, visada pradeda nuo pastangų valdyti šeimą, kad paskui pamėgintų ją sunaikinti.
Parengė Edita Janulevičiūtė.
© 2016 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.
Informaciją, kurią skelbia VŠĮ „Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.