Kokį smurtą prieš vaikus šiuo metu draudžia įstatymai ir kas už tai gresia?

Kokį smurtą prieš vaikus šiuo metu draudžia įstatymai ir kas už tai gresia?

 

Justas Sakavičius

 

Nors vaiką galima drausminti savo nuožiūra, tačiau draudžiama taikyti fizinį ar psichinį kankinimą, kitokį žiaurų elgesį, vaiko garbės ir orumo žeminimą.

Liūdna Kėdainių istorija ne tik nepaliko abejingų visoje Lietuvoje, tačiau ne vieną privertė iš šalies įvertinti savo paties elgesį auklėjant vaikus. Kaip neperžengti tos ribos, kad iš auklėtojų netaptume smurtautojais? Juk smurto formų būna ir ne tokių akivaizdžių, kurias matėme pastarosiomis dienomis.

Koks smurtas prieš vaikus yra draudžiamas šiuo metu?

Dažniausiai esame linkę smurtą tapatinti su fiziniu smurtu. Tačiau tai netikslu. Jau nuo 1995 m. Lietuvoje veikianti Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija ir jos 19 straipsnis numatė, kad valstybė narė imasi visų reikiamų priemonių, kad apgintų vaiką nuo įvairiausio pobūdžio fizinio ar psichologinio smurto, įžeidimų ar piktnaudžiavimo, priežiūros nebuvimo ar nerūpestingo elgesio, grubaus elgesio ar išnaudojimo, įskaitant seksualinį piktnaudžiavimą. Taigi daugiau nei prieš 20 metų Lietuvos valstybė įsipareigojo ginti vaikus ne tik nuo fizinio, bet ir nuo kitų nekontaktinių smurto rūšių, o taip pat ir nepriežiūros bei seksualinės prievartos.

Galiojančio Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad nors vaiką galima drausminti savo nuožiūra, tačiau draudžiama taikyti fizinį ar psichinį kankinimą, kitokį žiaurų elgesį, vaiko garbės ir orumo žeminimą. Šio įstatymo 56 straipsnis numato netinkamo vaikų drausminimo pasekmes, t. y. tėvams ar kitiems teisėtiems vaiko atstovams numatyta civilinė, administracinė arba baudžiamoji atsakomybė ar vaiko paėmimas už tai, jeigu jie: pažeidžia vaiko teises; vengia arba nevykdo pareigos auklėti, mokyti, prižiūrėti, išlaikyti vaiką; žiauriai elgiasi su vaiku; kitaip piktnaudžiauja savo teisėmis bei pareigomis.

Tokie suaugusiųjų poelgiai gali būti įvertinti ir pagal Administracinių nusižengimų kodekso 72 straipsnį (atsakomybė už vaiko teisių pažeidimą) bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnį (atsakomybė už nesunkų sveikatos sutrikdymą) ar 140 straipsnį (atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą) ir kitus straipsnius.

Šių nuostatų taikymas yra neretas reiškinys ir Lietuvos teismų praktikoje, kuomet tėvai ar globėjai yra nuteisiami už įvairias fizines bausmes, taikytas vaikams (baudžiamoji byla Nr. 1A-503/2014 – S. A. nuteistas už tai, kad R. V., gimusiam 2001 m., ranka sudavė į pakaušį; baudžiamoji byla Nr. 2K-260/2010 – S. F. nuteistas už tai, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, savo namo, esančio, kieme vieną kartą ranka sudavė per sėdmenis mažamečiui).

Smurto sąvoka pateikta ir Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje, pagal kurią smurtas – tai veikimu ar neveikimu asmeniui daromas tyčinis fizinis, psichinis, seksualinis, ekonominis ar kitas poveikis, dėl kurio asmuo patiria fizinę, materialinę ar neturtinę žalą. Pagal šį įstatymą, jeigu policijos pareigūnai nustato, kad aukščiau paminėtu būdu buvo smurtauta prieš vaiką, tai ne vėliau kaip kitą darbo dieną apie tai turi pranešti vaiko teisių apsaugos skyriui, kuris jau savo ruožtu gali imtis atitinkamų priemonių.

Viena iš tokių priemonių – vaiko paėmimo iš smurtinės aplinkos procedūra, kuri beje, yra griežtai reglamentuota savivaldybės valdymo organų sprendimais. Pavyzdžiui, Vilniaus mieste galioja 2012-09-18 administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintas Vaiko paėmimo iš šeimos ar kitos jo buvimo vietos tvarkos aprašas, kuris detaliai pateikia visas žinomas smurto rūšis, į kurias vaiko teisių specialistai turi reaguoti. Pagal šį aprašą:

1. Emocinė prievarta – tai vaiko žeminimas, gąsdinimas, tyčiojimasis, nuolatinis blogos savijautos sukėlimas, vaiko nemylėjimas ir kt.;

2. Fizinė prievarta – tai smurtiniai veiksmai, sukeliantys skausmą, mušimas ranka, daiktais, spardymas, smaugimas ir pan.;

3. Seksualinė prievarta – tai veiksmai vaiko atžvilgiu, turint tikslą patirti seksualinį pasitenkinimą;

4. Vaiko nepriežiūra – ilgalaikis vaiko fizinių ir psichinių poreikių netenkinimas, keliantis grėsmę vaiko pilnaverčiam vystymuisi ir funkcionavimui.

Šie apibrėžimai atitinka 2003-12-17 Socialinių reikalų ir darbo ministerijos ministro patvirtintose Darbo su socialinės rizikos šeimomis metodinėse rekomendacijose pateiktas sąvokas, taigi turėtų būti taikomi ir kitose Lietuvos miestuose veikiantiems vaiko teisių apsaugos skyriams. Todėl reikia žinoti, kad fizinės bausmės Lietuvos teisės aktuose seniai uždraustos ir baudžiamos, o paties smurto prieš vaiką sąvoka yra gana plati, apimanti ir emocinį bei kitokį smurtą.

Kodėl baiminamasi išplėstos smurto sąvokos?

Niekas netrukdo ir įstatyminiu lygmeniu nustatyti smurto prieš vaiką formų sąvokas. Tačiau Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisų iniciatoriai D. Šakalienė ir M. Majauskas, į pataisų tekstą įtraukia tokias iki šiol Lietuvoje negirdėtas psichologinio smurto formas kaip: nuolatinis vaiko individualumo nepripažinimas; pozityvios socializacijos trikdymas; kitokia nefizinio kontakto elgsena, sukelianti žalą ir pavojų vaiko gyvybei, sveikatai, raidai, garbei ir orumui. Šių sąvokų turinys ir apimtis yra visiškai neaiškūs ir gali būti labai plačiai interpretuojami. Be to, pataisomis siekiama išplėsti nepriežiūros sąvoką, nes numatyta, jog nepriežiūra apims ir vaiko socialinių poreikių netenkinimą bei žalą vaiko garbei ir orumui. Šių sąvokų turinys įstatymo pataisų šalininkų neatskleidžiamas ir kaip teigiama, tą turės padaryti atitinkamos institucijos poįstatyminiuose aktuose.

Tačiau verta prisiminti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio nuostatą, nustatančią, kad nepilnamečius vaikus gina pirmiausia įstatymas. O Konstitucinio Teismo doktrinoje ne kartą aiškintas teisinės valstybės principas įpareigoja asmenų teises, laisves ir pareigas apibrėžti įstatymu, bet ne žemesnės galios teisės aktu. Todėl būtų teisiškai korektiška įstatymo sąvokas pateikti aiškias ir išbaigtas pačiame įstatyme, kad jų turinio netektų kurti kitoms tarnyboms ir jų specialistams, o vaikų tėvams ir kitiems vaikų atstovams, atliekant tam tikrus veiksmus prieš vaiko valią, netektų teisintis tokiu būdu tik auklėjus vaiką.

Smurtas ar tiesiog auklėjimas? Nors jokiame teisės akte nėra numatytos išimties, kad skausmo sukėlimas ar kitokio smurto taikymas vaikui, siekiant jį paauklėti, yra leidžiamas, dažnai girdime tarnybų specialistų skundus, kad šis tėvų tikslas kartais gali smurtą paversti ne smurtu. O juk atrodytų, būtent specialistai turėtų patys išmanyti ir tinkamai taikyti galiojančius teisės aktus. Tačiau tais specialistais turi tapti kiekvienas visuomenės narys: tėvas, mama, kaimynas, paštininkas, darželio auklėtoja. Nes kiekvienas iš jų gali susidurti su situacija, kuomet smurtaujama prieš vaiką. Reikia pastebėti, kad vaiko teisių tarnybų darbuotojai yra (arba bent jau turi būti) geriau informuoti šiuo klausimu, nes yra specialiai tam ruošiami, o kasdieninėje veikloje gali vadovautis atitinkamomis jiems skirtomis metodikomis ir rekomendacijomis. Tuo tarpu tėvai ir kiti suaugusieji gali remtis tik savo intuicija ir gyvenimiška patirtimi. Tai kaip jiems atpažinti smurtą? Todėl ar netrūksta mūsų visuomenei švietimo smurto prieš vaikus tema? Ar apie tai, kas laikoma smurtu prieš vaiką turime sužinoti tik įvykus kraupioms tragedijoms? Šioje vietoje natūraliai kyla klausimas, ar atitinkamos tarnybos tinkamai vykdo savo funkcijas, o ypač Vaiko teisių kontrolierius, kurio veiklą reguliuojančiame įstatyme aiškiai yra nurodyta, kad jis be kitų savo atliekamų funkcijų vykdo visuomenės informavimo veiklą? Informacijos trūksta ne tik daugeliui tėvų, bet ir pareigūnams, kurie gavę pirmuosius signalus apie įvykį, nesugeba išsiaiškinti visų aplinkybių ir iki galo ištirti situacijos, užkirsti kelią skaudžioms pasekmėms. Todėl prie situacijos gerinimo šioje srityje efektyviau prisidėtų ne naujų draudimų ar sąvokų kūrimas, bet pirmiausia visuomenės švietimas. Tuo pačiu reikia tikėtis, kad įstatymų leidėjas nepaliks visuomenės nežinioje ir žmonėms bus aišku, kur baigiasi vaiko auklėjimas ir prasideda smurtas.

 Advokatas dr. Justas Sakavičius, advokatų kontoros Sakavičius, Gogolev ir partneriai PROLAW partneris.

šaltinis: lrytas.lt

© 2017 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ „Laisvos visuomenės institutas“ (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.