img

„Laisvė nuo” ar „teisė į”?

Kodėl radikalūs kairuoliai ir liberalai atrodo šventai įsitikinę, kad jų oponentai – laisvės bei žmogaus teisių priešai?  Todėl, kad jie tiki į labai specifinį laisvės apibrėžimą, teigia Megan McArdle iš Bloomberg.com.

Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur darbdaviai yra atsakingi už savo darbuotojų sveikatos draudimo išlaidas, prezidento B. Obamos vyriausybė ėmė reikalauti, kad darbdavių apmokami draudimo polisai padengtų kontraceptines bei abortą ankstyvojoje nėštumo stadijoje sukeliančias priemones.  Katalikų šeimos valdomas parduotuvių tinklas „Hobby Lobby“ bei neturtingiems seneliams padedančių moterų vienuolių ordinas šį reikalavimą apskundė teismui.  Byla pasiekė JAV Aukščiausiąjį Teismą, kuris nusprendė, kad prezidento Obamos reikalavimas iš tiesų pažeidžia religijos laisvę.  Šis sprendimas sulaukė daug komentarų viešojoje erdvėje.  Vieno, ypač taiklaus, komentaro ištraukas pateikiame žemiau.

.

Kas yra tikrasis „Hobby Lobby“ bylos blogiukas?

Megan McArdle

Iš anglų kalbos vertė Justinas Mickus

Leiskite pasidalinti su Jumis man įdomiausiu ilgo ir klampaus debato apie „Hobby Lobby“ bylos verdiktą aspektu: abi suinteresuotos šalys tiki, kad jiems primetamos kažkieno kito pažiūros.

Dažniausiai politiniuose ginčuose yra gana aišku, kuri pusė yra verčiama kažką daryti ir kuri – tą prievartą vykdo. […] Tačiau prieš mus – byla, kurioje abi pusės yra įsitikinusios, kad prieš jas yra naudojama prievarta. Kaip galime nesutarti dėl paprastai tokio elementaraus dalyko?

Žaiskime atviromis kortomis: aš manau, jog „Hobby Lobby“ bendrovė ir Mažųjų vargdienių seserų vienuolija šiuo klausimu neabejotinai užima teisingą poziciją – valdžia juos verčia pirkti tai, ko pirkti jie nenori. Galime diskutuoti, ar siūloma prekė vertinga ar ne, tačiau neginčijamas faktas išlieka vienas – pirkimas yra priverstinis. Jei ne tą daryti verčianti Barako Obamos valdžia, Mažosios vargdienių seserys tikrai nesirinktų tiekti kontraceptinių priemonių savo darbuotojams. JAV Aukščiausiasis Teismas nustatė, kad šis JAV valdžios reikalavimas prieštarauja Religijos laisvės atstatymo aktui ir todėl privalo būti nutrauktas.

Visa ši diskusija tikrai nėra nauja ar kuo nors stebinanti. Įdomu tik tai, kodėl šio Aukščiausiojo Teismo sprendimo oponentai įžvelgia prievartą prievartos pašalinime, teigdami, jog atšauktas įstatymas tikinčiųjų nevertė nusižengti jų sąžinei ir įsitikinimams.

Manau, verta atkreipti dėmesį į kelis dalykus. Pirmiausia, pastebime, kad, nors tikintieji žvelgia į religiją kaip fundamentalią ir būtiną žmogaus gyvenimo dalį, sekuliarioji kairė žvelgia į tikėjimą kaip į tam tikrą hobį. Todėl ir šis Teismo sprendimas jiems atrodo taip, tarsi svarbus valdžios nutarimas buvo atšauktas dėl to, kad sukėlė daug nepatogumų specifinį ir keistoką pomėgį turinčiai saujelei žmonių – tarsi valdžiai diktuotų pašto ženklų kolekcininkai. Toks emocinis nesusikalbėjimas kone atima galimybę šiuo klausimu regėti tikrą ir vaisingą debatą: kol viena pusė gina, kas jiems šventa, kita iš esmės atsako „Tikrai..? Jums šventas šitas hobis?“ Tai pastebima ir Aukščiausiojo Teismo narės Ruth Bader Ginsburg atskiroje nuo bendro Teismo sprendimo nuomonėje, kurioje teisėja itin siaurai žvelgia į religinių grupių ir religijos vaidmenį tikinčiųjų ir visos visuomenės gyvenime.

Antroji ir turbūt svarbesnė problema yra tai, kad kompromisas, pasiektas tarp valstybės ir religinių grupių – pastarųjų laisvė daryti, ką nori vos su keliais menkais apribojimais, nesikišant valstybei – pradeda klibėti, keičiantis žmogaus teisių ir valdžios vaidmens suvokimui.

Norėdami suprasti, ką turiu omenyje, prisiminkite argumentą, taip dažnai sutinkamą Facebook, pokalbių laidose, straipsnių komentaruose internete ir kitur: „,Hobby Lobby’ savininkai turi teisę į savo religinius įsitikinimus, tačiau negali primesti jų kitiems“. Kaip jau rašiau pasirodžius Aukščiausiojo Teismo sprendimui, šio teiginio logika yra teisinga, tačiau ji netinka konkrečiam „Hobby Lobby“ atvejui. Kaip atsisakymas pirkti tam tikrą prekę yra „įsitikinimų primetimas“?

Šis teiginys simbolizuoja platesnį konfliktą: iki šiol vyravę „apsaugos nuo“ (neigiamos teisės) principai susiduria su visuomenėje vis populiaresnėmis „teisėmis į“ (pozityviosiomis teisėmis). Drauge kertasi ir senasis bei naujasis supratimas, kas yra privatu ir kas – vieša.

Visi pilietinio ugdymo pamokose esame išmokę vienokią ar kitokią „kiekvienas turi teisę į savo įsitikinimus, bet niekas negali jų primesti kitiems“ formuluotę. Tai – klasikinė neigiama teisė. Ji – abipusė: Tu gali tikėti kuo tik nori, o aš turiu teisę nebūti priverstas tikėti tuo, kuo tiki Tu.

Neigiamos teisės puikiai veikia, kai jos sudaro daugumą teisių visuomenėje – dėl savo prigimties jos kertasi itin retai. Žinoma, viskam yra išimčių, tačiau jeigu Jūsų religiniai papročiai nėra šokiruojančiai radikalūs, šansai, kad jie rimtai pažeis kitų teises yra minimalūs. Neteigiu, kad JAV visada pavyzdingai sekė šiuo idealu […], tačiau ši neigiamų teisių visuomenės idėja atitiko ir požiūrį į valdžią – valdžią, kurios svarbiausia pareiga – neleisti piliečiams pažeisti vienas kito teisių ir pačiai nepažeidinėti piliečių teisių […].

Šiame kontekste taisyklė „daryk ką nori, bet neversk manęs to daryti“ veikia puikiai. Tačiau kai pradedame kalbėti apie pozityviąsias teises (teises į tam tikrus dalykus), situacija pasikeičia kardinaliai. Iliustruokime tai. Darbdavio religiniai įsitikinimai neleidžia jam pirkti ar naudoti tam tikrų kontraceptinių priemonių (savo darbuotojams, vert. past.) ir šią jo nuostatą gina neigiama teisė, sauganti asmens tikėjimą nuo kitų įsikišimo. Jei darbuotoja turėtų neigiamą teisę į tai, kad niekas netrukdytų jos planams įsigyti norimas kontraceptines priemones, kompromisą pasiekti būtų paprasta: darbdavys neperka, ko nenori, bet netrukdo darbuotojai pirkti tai, ko ši nori. Bet jei neigiamą darbuotojos teisę pakeičia teigiama, jos ir darbdavio teisės staiga ima tiesiogiai kirstis: pastarasis turi teisę nepirkti ko nenori, tačiau pirmoji turi teisę į kontraceptines priemones, ir šią teisę turi užtikrinti darbdavys.

Kartu su šiuo pasikeitimu, kaip pastebi Yuval Levin, matome ir vis dar vykstančią supratimo, kas yra privatu ir kas – vieša, kaitą. Moderniame politiniame diskurse vyrauja tendencija traktuoti privačios ir viešos sferų skirtį kaip individo ir valstybės priešpriešą.

XIXa., […] didelė dalis viešosios erdvės buvo traktuojama kaip privati dėl to, kad ji nebuvo kontroliuojama valdžios […]. Neigiamų teisių kontekste tai – puikiai suprantama: daug įvairių privačių ir savanoriškai veikiančių institucijų, kurios vykdo tam tikrą finansinę ar socialinę prievartą, skiriasi nuo valdžios tuo, jog pastarosios vykdoma prievarta remiasi valdžios turimu teisėtu jėgos monopoliu. Tik pastaroji iš tiesų gali priversti kažką daryti prieš asmens valią, tačiau jos teisės tą daryti – smarkiai apribotos.

Tačiau toks privatumo-viešumo supratimas smarkiai pakito. Kai kuriais atžvilgiais, žinoma, dabar turime daugiau asmeninės laisvės: seksas yra visiškai privatus dalykas, ir niekas – nei valdžia, nei kaimynai, negali aiškinti, kas ir kaip turi vykti kitų žmonių miegamuosiuose. Religija irgi tapo privačiu reiškiniu. Tačiau jei nekalbėsime apie pačius intymiausius žmonių išgyvenimus, visa kita, atrodo, tapo visuomeniniu ir viešu klausimu. Todėl ir Brendan Eich sprendimas paremti gėjų santuokai prieštaraujančią iniciatyvinę grupę tapo pretekstu jį atleisti.  (Plačiau apie Brendan Eich atvejį skaitykite čia, vert. past.).

Daugumai žmonių šios didžiulės viešosios erdvės reguliavimas – išskirtinė valdžios teisė ir pareiga. Valdžia nuolat diktuoja sąlygas institucijoms, patenkančioms į šią sferą, ir kartais taip paverčia privačias institucijas instrumentais valdžios tikslams pasiekti. Puikus to pavyzdys – valdžia, darbdaviams liepianti pirkti kontraceptines priemones savo darbuotojams. Tai nėra totalitarinė valdžia, tačiau tai panašu į totalinę valdžią: beveik viskas, ką darome, turi būti nuspręsta valdžios ir reglamentuota jos biurokratų. Neigiamų ir pozityviųjų teisių konfliktas sprendžiamas apribojant pirmąsias ir smarkiai sumažinant privačiąją sprendimų erdvę. […].

© 2014 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ „Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.

2 Responses to „Laisvė nuo” ar „teisė į”?