Norint padėti nevaisingoms poroms, nėra būtinybės šaldyti embrionų

Kristina Zamarytė – Sakavičienė

Laikas – brangus dalykas. Prabėga ir negrįžta. Todėl paprastai siekiame kuo prasmingiau ar bent kuo veiksmingiau jį išnaudoti. Kartais tenka skubėti, o kartais – palaukti tinkamos progos.

Regis, panašios peripetijos vyksta ir su bandymu sureguliuoti pagalbinio apvaisinimo paslaugas. Visi supranta, kad būtina tai padaryti greitai: Europos Komisija gali kreiptis į ES Teisingumo Teismą dėl atitinkamų direktyvų neperkėlimo į Lietuvos teisę; šiuo metu pagalbinį apvaisinimą reguliuoja senas ministro įsakymas, kuris tiek savo turiniu, tiek forma prieštarauja Konstitucijai, Civiliniam kodeksui, biomedicinos mokslui ir etikai; gydytojai ir pacientai laukia šiuolaikinės bei skirtingus interesus teisingai subalansuojančios pagalbinio apvaisinimo tvarkos. Taigi priežasčių skubėti apstu, tačiau niekaip nesiseka pajudėti iš to paties taško – dėl įvairiausių niuansų Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektas (Projektas) vis užstringa Seimo Sveikatos reikalų komitete (SRK).

Štai kovo mėn. 30 d. vykusio SRK posėdžio pradžioje buvo du kartus balsuojama dėl Projekto svarstymo nukėlimo. Balsavimus inicijavo naujai paskirtas sveikatos apsaugos ministras Juras Požela. Jis nebuvo įsigilinęs į savo paties Projektui pateiktas pataisas. Todėl posėdžio metu prašė visų tyliai palūkėti, kol perskaitys pirmosios pataisos formuluotę. Kadangi šurmulys tylą ne laiku nutraukė, ministrui teko skaityti sakinį nuo pradžių.

Gana sklandžiai apsisprendęs dėl pirmosios iš penkių dešimčių pataisų, SRK perėjo prie antrosios. Ir vėl užstrigo, regis, lygioje vietoje. Dabar mokslininkai ir politikai (paprastumo dėlei suskirstykime juos į „pažangius“ ir „atsargius“) susiginčijo, kaip reikėtų suformuluoti embriono donorystės apibrėžimą: donuojamas embrionas perkeliamas į moters gimdą ar į organizmą. „Atsargieji“ teigė, kad tik gimda yra saugi ir palanki vieta vystytis embrionui tiek moters, tiek pradėto vaiko sveikatos prasme, o „pažangieji“ kalbėjo, kad ateityje mokslas gali išsiaiškinti, jog ir kitos moters organizmo vietos yra tinkamos embrionui vystytis, todėl verta a prioriįstatyme numatyti tokią galimybę. Diskusijų aistringumas ir intensyvumas privertė suklusti – kažkas šioje „nereikšmingoje“ smulkmenoje yra svarbaus. Įsiterpė ir „pažangioji” Seimo narė Marija Aušrinė Pavilionienė, klausdama, ar gimda yra moters organizmo dalis. Jeigu taip, tai kodėl netinka formuluoti plačiau, nurodant visą organizmą, o ne tik gimdą? Nespėjus surasti tinkamo atsakymo, trečią kartą buvo balsuota dėl pertraukos svarstyme, ir posėdis nukeltas dar savaitei.

Atsakyti „pažangiesiems” būtų galima paprastai: moters organizmo dalimi yra ne tik gimda, bet ir akis, inkstas, koja, širdis… Nenurodydamas konkrečios vietos, įstatymas leistų perkelti embrioną bet kur. O štai SRK posėdyje buvo išdalintas Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) raštas, kuriame teigiama: “…embriono implantavimasis kitose moters organizmo vietose, nei gimdoje, yra pavojingas moters sveikatai ar net gyvybei ir baigiasi ne gimdoje įsitvirtinusio embriono žūtimi (nuorodos į mokslinę literatūrą)”. Nė vienas iš posėdyje buvusių gydytojų su tuo nesiginčijo – pagal šiuolaikinį mokslą embrionai saugiai vystosi tik gimdoje.

Biomedicinoje galioja „nesaugumo prezumpcija“ – kol neįrodyta, kad saugu, laikoma, kad nesaugu. Todėl teisė negali leisti tokių medicininių intervencijų (vaistinių preparatų, chirurginių operacijų, transplantacijų ar kt.), kurios pagal dabartinius mokslinius duomenis yra pavojingos. Ši taisyklė galioja ir Lietuvoje. Pacientų teisių įstatyme įtvirtinta visų mūsų šalies gyventojų teisė į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas, kurios turi būti saugios, veiksmingos ir teikiamos pagal šiuolaikinio medicinos mokslo lygį ir gerą patirtį (3 str. 1 d. ir 2 str. 8 d.). Jeigu mes iš tiesų kalbame apie pagalbinį apvaisinimą, kurio tikslas padėti nevaisingai porai susilaukti vaiko, nėra jokios prasmės apeliuoti į tolimas ateities mokslo perspektyvas, kurios patikimos kaip miražas dykumoje: gal kažkas bus, bet tikriausiai – ne. Pagalbinio apvaisinimo įstatyme gimdos (ir galbūt kiaušintakių) dar ilgam pakaks.

LSMU rašte yra pateikta atsakymų ir į daug kitų klausimų, kurie gali kilti SRK svarstant likusias Projekto pataisas. Pavyzdžiui, J. Požela kartu su kitais „pažangiais“ Seimo nariais jau kelintą kartą pateikė pataisą, kuri leistų dirbtinio apvaisinimo in vitro (mėgintuvėlyje) būdu sukurti tiek embrionų, kiek pavyksta, t. y. Daugiau, nei perkeliama į gimdą. Po procedūrų likę („pertekliniai“) embrionai turėtų būti užšaldomi. Pataisa grindžiama tuo, kad pirmos procedūros nesėkmės atveju jos visos kartoti nereikėtų (nebūtina vėl atlikti sveikatai pavojingos hormoninės stimuliacijos, kad būtų išgautos naujos kiaušialąstės, nes galima pasinaudoti jau užšaldytais embrionais).

Embrionų šaldymui egzistuoja alternatyva – kiaušialąsčių šaldymo technologija (vitrifikacija), kuri taip pat apsaugo moteris nuo papildomo hormoninio stimuliavimo tuo atveju, kai pirmasis dirbtinio apvaisinimo bandymas nepavyksta. Tačiau „pažangieji“ nuolat, tvirtai ir vieningai tikina, kad embrionus šaldyti yra veiksmingiau (tikimybė susilaukti vaiko didesnė, mažiau kainuoja ir pan.). Atrodo, koks mums skirtumas – tegul sprendžia specialistai. Tačiau esmė ta, kad šaldymo/atšildymo procesuose apie pusė embrionų žūva. O tai reiškia, kad įstatymas, leidžiantis perteklinių embrionų kūrimą bei šaldymą, leistų ir masinį jų naikinimą. Ir tai jau ne vien techninis, medicininis, efektyvumo ar ekonomiškumo klausimas. Tai žmogiškumo klausimas – kaip elgiamės su silpniausiais ir mažiausiais iš mūsų.

Verta priminti, kad iki apvaisinimo kiaušialąstė tėra lytinė ląstelė. O embrionas jau yra mažas žmogus. Tai patvirtina unikali homo sappiens rūšiai priklausanti genetinė informacija ir gyvo, vientiso, augančio organizmo statusas. Biomedicininių tyrimų etikos įstatymo 2 str. 20 d. žmogaus embrionas apibrėžiamas, kaip „besivystantis žmogaus organizmas nuo apvaisinimo momento“. Taigi Lietuvos teisė pripažįsta, kad žmogiška gyvybė prasideda apvaisinimo momentu (negyvas žmogaus organizmas negalėtų vystytis). Be to, Lietuvoje žmogaus gyvybę iki gimimo privaloma saugoti, nes galiojančio Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 4 d. nustato, kad kiekvienam vaikui iki gimimo turi būti garantuota galimybė būti sveikam ir normaliai vystytis fiziškai bei protiškai. Ši nuostata yra perkelta iš JT Vaiko teisių konvencijos, kurioje įvardytas aiškus siekis užtikrinti vaikui teisinę apsaugą ne tik po, bet ir prieš gimimą.

Tai kaip yra su tuo embrionų šaldymu? Ar galima, siekiant padėti nevaisingai porai susilaukti vieno vaiko, sunaikinti keletą jo brolių ir seserų?

LSMU rašte pateikti statistiniai duomenys rodo, kad tokia auka visiškai nebūtina – įmanoma sėkmingai šaldyti kiaušialąstes ir išvengti nereikalingos pradėtų žmogiškų gyvybių žūties. Remiantis gausia pastarųjų metų moksline literatūra ir Europos žmogaus reprodukcijos ir embriologijos draugijos duomenimis, LSMU rašte nurodoma, kad lyginant Europos valstybėse įsisteigusių pagalbinio apvaisinimo klinikų rezultatus, šaldytų kiaušialąsčių panaudojimo efektyvumas ne tik kad nenusileidžia šaldytų embrionų panaudojimui, bet netgi jį viršija. Panašias išvadas pateikia Amerikos ginekologų ir akušerių koledžas, Pietų Kalifornijos universitetas ir kt. LSMU mokslininkai teigia, kad pagal dabartinius mokslo duomenis embrionų šaldymas neturi pranašumų lyginant su kiaušialąsčių šaldymu.

Taigi etika, teisė, biomedicinos mokslas ir LSMU rašte pateikta informacija leidžia daryti vienareikšmę išvadą – nėra objektyvių priežasčių pritarti J. Poželos ir kitų Seimo narių pataisoms, kurios įteisintų „perteklinių” embrionų kūrimą, jų laikymą ir šaldymą. Pagalbinio apvaisinimo įstatymas turėtų drausti kurti daugiau embrionų, nei perkeliama į moters gimdą – vienintelę palankią vietą embrionui gyventi ir vystytis.

Su palengvėjimu atsikvėpkime – Lietuvoje gyvenančios nevaisingos poros nusipelno ne šiaip „efektyvių paslaugų“, bet tokios pagalbos, kuri atitinka šiuolaikinio mokslo lygį ir saugo kiekvieno tos poros vaiko gyvybę.

Kristina Zamarytė-Sakavičienė yra teisininkė, Laisvos visuomenės instituto vadovė

 Šaltinis Bernardinai.lt

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ „Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.