Knygoje „Gender revoliucija“ daroma prielaida, jog prisidengiant „nuskriaustųjų ir pažemintųjų“ gynimu, mėginama per žmones pervažiuoti homoseksualizacijos ir jaunimo dorovinio žlugdymo buldozeriais.

Interviu su LVI valdybos pirmininku Vincentu Vobolevičiumi

Atsakas seksualinių mažumų ideologijai. Taip apibūdinama neseniai Lietuvoje pasirodžiusi knyga „Gender revoliucija. Buldozerinis reliatyvizmas“ (išleido viešoji įstaiga „Artuma“.) Kai kurias šioje knygoje išdėstytas mintis ir nuostatas „Savaitraštis Kaunui“ aptarė su ISM universiteto dėstytoju Vincentu Vobolevičiumi.

Knygos įžangoje primenama, kad senasis žodis sex, vartotas vyro ir moters lyties santykiui nustatyti, Europos Sąjungoje pakeistas savoka gender (liet. socialinė lytis). Anot autorės Gabriele Kuby (vokiečių publicistė ir vertėja – redakcijos pastaba) šia savoka peršama mintis, kad visos seksualinės orientacijos – heteroseksualinė, homoseksualinė, biseksualinė ir transseksualinė – yra lygiavertės ir visuomenėje turi būti pripažįstamos. Daroma prielaida, jog prisdengiant „nuskriaustųjų ir pažemintųjų“ gynimu, mėginama per mūsų šalį pervažiuoti homoseksualizacijos ir jaunimo dorovinio žlugdymo buldozeriais.

Tikrai negalima tvirtinti, kad nevyksta svarbūs pokyčiai, bet tuo pačiu metu nereikia trimituoti, kad pasaulis griūna. Manau, derėtų tiesiog logiškai pasižiūrėti, kas dedasi. Ši tema sukelia daug emocijų, ir tai suprantama. Pavyzdžiui, visai neseniai vienas vaikinas Amerikoje pareikalavo teisės lankytis mergaičių tualetuose, nes jis pats jaučiasi kaip mergaitė. Suprantama, jog žmonės į tokius atvejus reaguoja labai jautriai. Tai sukelia emocijas, ir dalis žmonių ima kalbėti apie genderizmą kaip pasaulio pabaigą, nesusimąstydami apie šio reiškinio loginę struktūrą, šaknis.

Lyčių lygybės propaguotojai ir įtvirtintojai skatina suabejoti, regis, savaime suprantamai dalykais, todėl dažnai sakoma, jog siekiama suardyti pasaulio sąrangą.

Nesu lyčių lygybės problematikos specialistas. Niujorko universitete apsiginiau politinės ekonomikos daktaro laipsnį. Sugrįžęs į Lietuvą ėmiau dėstyti ISM. Kadangi ilgai gyvenau šalyje, kur vysktantys procesai diktuoja pasaulines tendencijas, įvairios grupės, nevyriausybinės organizacijos kreipdavosi pakomentuoti tam tikras temas, susijusias su lyčių lygybe. Ta tema esu kalbėjęs „Marijos Radijuje“. Tokiu būdu pasklido žinia apie mano įžvalgas.

Iš tiesų – svarbi lyčių lygybės propaguotojų veiklos dalis yra gana aktyvios pastangos keisti visuomenėje per tūkstantmečius susiformavusias esmines nuostatas. Tai vadinama kova su įsigalėjusiais stereotipais. Tarkime, darbovietėse yra sudarytos vienodos sąlygos tiek moterims, tiek vyrams. Bet jei tradicinė kultūra moteris skatina būti ramiomis, klusniomis, tai kai kuriose profesijose, netgi esant vienodoms sąlygoms, joms gali būti sunku konkuruoti su vyrais, nes jie visuomenės yra skatinami būti veržlūs. Todėl, anot kovotojų su stereotipais šalininkų, reikia keisti ne tik įstatymus, kad nebūtų diskriminacijos, bet ir patį žmonių mąstymą. Pavyzdžiui, įtvirtinti nuostatą, kad moterys turėtų tapti veržlesnės, agresyvesnės ir panašiai.

Kaip tai susiję su lytine orientacija?

Lyčių lygybės propaguotojai pabrėžia, kad egzistuoja stereotipinis mąstymas, pagal kurį homoseksualas yra iškrypėlis, net jei įstatymuose ir yra įtvirtinta visiškai lygybė. Teigiama, jog gyvenime žmonės į juos šnairuoja, dažnai niekina, jie jaučiasi blogai. Norint pasiekti tikrą lygybę, reikia keisti žmonių nusistymą ir tai reikia daryti nuo mažumės. Su šiuo teiginiu sunku nesutikti: teisingoje visuomenėje niekas neturi būti niekinamas dėl to, kad priklauso vienai ar kitai religinei, etninei ar lytinės orientacijos grupei.

Kita vertus, pastangos užkirsti kelią neteisingam žmonių diskriminavimui, gali pasiekti nesveiką mastą, kai indoktrinacijos pagalba bandoma panaikinti bet kokias visuomenėje nusistovėjusias elgesio normas, vertinant jas vien kaip tradicinės patriarchalinės visuomenės pančius pažangai. Aršiausi „stereotipinio mąstymo“ priešininkai daro prielaidą, kad žmogaus prigimtis yra kaip baltas popieriaus lapas. Gyvenimui bėgant visuomenė tą lapą prirašo turinio ir suformuoja žmogų. Pavyzdžiui, Bažnyčia tūkstančius metų moteris mokė būti paklusniomis, ramiomis, motiniškomis ir tokiu būdu suformavo stereotipą, kad moteris turi būti po vyro padu. Išvada maždaug tokia: gimstame baltais lapais, o paskui klastingi vyrai su kardinolų kepurėmis į tuos lapus gudriai prirašo visokių žmogaus laimei kenksmingų dalykų. Tęsiant tokio pobūdžio svarstymus, pabrėžiama, kad iš tiesų laisva visuomenė yra tokia, kur yra išnaikinti visi stereotipai.

Bet žmonės negimsta kaip balti lapai. Pastarųjų dešimtmečių mokslas, geriausių Amerikos ir Europos universitetų tyrimai rodo, kad žmogus gimsta su tam tikrais polinkiais, instinktais.

Lyčių lygybės propaguotojai turbūt iškart paklaustų: apie kokius polinkius ir instinktus kalbama? Apie polinkį būti po vyro padu?

Visiems žmonėms, nesvarbu, kokioje šalyje jie būtų gimę, būdingi penki moraliniai instinktai. Silpnesniųjų gynimas nuo grėsmės, teisingumo jausmas, lojalumas savo grupei, pagarba autoritetui, teigiamas požiūris į skaistumą. Daugeliui mokslininkų nekyla abejonių, jog tai yra tam tikras žmogiškosios prigimties paketas.

Taip pat mokslininkai pastebi evoliucijos keliu atsiradusių fiziologinių skirtumų tarp vyrų ir moterų, galinčių lemti skirtingus elgesio modelius, polinkius, giluminius troškimus. Pavyzdžiui, mokslininkė Lou Anne Brizendine nustatė: nors vyrų ir moterų smegenys yra labai panašios, bet turi ir svarbių skirtumų. Pavyzdžiui, berniukų smegenys dėl stipresnės tostesterono įtakos vystosi kitaip negu mergaičių, ir tai lemia kitokius elgesio ypatumus. Kita mokslininkė, neurologė Ragini Verma atskleidė, kad moterų ir vyrų smegenyse neuronai „šaudo“ skirtingai, ir tai nulemia elgesio skirtumus. Todėl moterys geriau atlieka vienokius darbus, vyrai, – kitokius. Tai rodo, kad žmogus nėra baltas labas, kad jis turi prigimties ypatumų. Svarbu suprasti, kad moteris nėra nei prastesnė, nei geresnė. Galima pateikti gyvenimiškų pavyzdžių. Pavyzdžiui, ar gydytojai yra kvaili? Anaiptol. Juk reikia būti labai protingu, kad taptum gydytoju. Ir būtent moterų gydytojų yra labai daug. O tarp inžinierių moterų yra labai nedaug. Ir nepasakysi, kad gydytojai yra kvailesni už inžinierius – anaptol. Ar inžinieriai yra kvaili? Ne – jie yra protingi žmonės. Tad iš kur tokios tendencijos? Atrodo, kad jas lemia prigimties specifika. Mat gydytojų profesijoje labai svarbus yra bendravimas, empatijos dalykai. Ši sritis patrauklesnė moterims. Inžinieriaus specialybė yra uždaresnė, ir tai labiau atitinka vyrišką prigimtį. Svarbu, kad prigimtinius lyčių skirtumus sunku, galbūt neįmanoma, panaikinti lygybės pogramomis, net jas kryptingai įgyvendinant. Antai Norvegijoje daug metų įgyvendinami įvairiausi lyčių lygybės projektai, bet, nepaisant to, inžinieriai šioje šalyje yra beveik vien vyrai, su mažomis išimtimis, o tarp medicinos srities darbuotojų žymiai daugiau moterų. Čia ir kyla klausimas: ar žmonių elgesys, polinkiai bei skiekiai yra suformuoti tam tikros kultūros, ar svarbų vaidemį turi ir prigimtiniai dalykai. Mokslas įrodo, kokia svarbi yra prigimtis, nors genderizmo šalininkai tam priešinasi.

Ar jums pačiam Lietuvoje yra tenka susiremti diskusijose su genderizmo ideologijos skleidėjais?

Buvau vienoje konferencijoje, kurioje dalyvavo Seimo narė Giedrė Purvaneckienė. Diskusijos metu ji pareiškė, kad tikrai teisingoje visuomenėje maždaug pusė bet kurios profesijos atstovų būtų moterys. Aš paklausiau, o kas būtų, jei moterys iš prigimties labiau mėgtų vienas, bet ne kitas profesijas. Ji tada kategoriškai pareiškė: čia yra tamsybė, moterys ir vyrai yra visiškai vienodi, o jei moterys kažko nemėgsta, taip yra dėl to, kad joms yra užpudrintos smegenys. Tačiau, kaip minėjau, mokslininkų nuomonė krypsta į kitą pusę ir sako, kad yra prigimtiniai skirtumai. Tezė, kad žmogų galima laisvai konstruoti, yra paremta ne mokslu, bet ideologija. Netrūksta pavyzdžių, parodančių, kad bandymai tokius įsitikinimus įtvirtinti gyvenime yra labai neprodyktyvus ar net komiški. Mano minėta neurologė Lou Anne Brizendine jaunystėje buvo arši feministė ir norėjo, kad jos sūnus užaugtų labai tolerantiškas, be mačistinių polinkių, dėl to jam pirkdavo lėles ir kitus mergaitėms skirtus žaislus. Paskui ji išsigando, pamačiusi, kokį žaidimą sūnus sugalvojo – atlenkęs lėlės ranką, ją naudojo kaip žaislinį šautuvą. Tad atkaklus noras sunaikinti vadinamus stereotipus gali būti nukreiptas prieš žmogaus prigimtį ir tapti rimtų traumų priežastimi.

Pateiksiu kitą pavyzdį. Amerikoje norint tapti gaisrininku, reikia išlaikyti labai aukštais reikalavimais pasižyminčius fizinius testus. Dabar pasigirdo svarstymų, esą tai specialiai nukreipta prieš moteris, siekiant apsunkinti galimybes joms tapti ugniagesiais. Imta reikalauti, kad testai būtų sušvelninti. O kas bus, kai iš degančio pastato reikės išnešti 120 kilogramų sveriantį žmogų? Tai rodo, kad lyčių lygybės užmojų įgyvendinimas neatsižvelgiant į prigimtinius lyčių skirtumus gali sukelti grėsmių visuomenei.

Pasitaiko komiškų situacijų. Amerikoje vyksta mišrių kovos menų moterų turinyras. Jame kovoja ir vyras, pasikeitęs lytį į moters. Jo kaulų struktūra yra vyrška, raumenys yra vyriški. Jis treniravosi visą gyvenimą kaip vyras, tad nenuostabu, kad tame turinyre jis moteris šluoja vieną po kitos. Kai kurios sportininkės protestuoja, sako, kad tai nėra visiškai teisinga, ir jam aukso medalis nepriklauso. Šis atvejis dar kartą parodo, kad neišmintinga elgtis tarsi vyriškumas ar moteriškumas yra tik asmeninio pasirinkimo reikalas.

Ne paslaptis, jog galima išgirsti įvairias prielaidas ir svarstymus apie gėjų samokslą, apie toli siekiančius klastingus jų tikslus?

Gėjų organizacijų veikla neturi konspiracijos. Jie labai atvirai pasisako, tai yra atviras veikimas ir juridinis procesas.

Kalbant apie sąmokslo prielaidas, galima prisiminti politologijoje minimą vadinamąją geležinę oligarchijos taisyklę. Kalbama apie tai, kad bet kuri organizacija tarnauja dviem tikslams. Vienas tikslas skelbiamas oficialiai – pavyzdžiui, išgelbėti ruonius nuo medžiotojų. Kitas tikslas yra neoficialus, apie jį niekas nekalba – tai siekis sukurti darbo vietas ir galimybes organizacijos lyderių saviraiškai. Kai oficialus tikslas yra pasiekiamas, neoficialus tikslas išlieka – plėsti organizacijos lyderių veiklos erdvę ir galimybes. Organizacija nesirengia nustoti gyvuoti. Ji iškelia kitą tikslą – pavyzdžiui, gelbėti delfinus. Jei pažiūrėsime į žmogaus išlaisvinimo raidą, pastebėsime, kad išlaisvinant žmones įvyko daug gerų dalykų – prieš vergovę nukreiptas judėjimas, rasių lygybės judėjimas. Ankstyvasis feministinis judėjimas, kuris buvo labai teisingas – teisė balsuoti ir panašiai. Tačiau buvo pasibaisėtinų patirčių. Pavyzdžiui, Amerikoje veikianti Planuotos tėvystės organizacija, kuri pasisakė už abortus, dabar pagarsėjo kūdikių kūno dalių pardavinėjimu moksliniams tyrimams. Atmetant į šalį tokias organizacijas, galima pasakyti, kad dauguma žmogaus teisių gynimo organizacijų tikslai yra labai kilnūs, bet kai tikslai buvo įgyvendinti, tuomet atsirado klausimas – o ką veikti toliau? Negi reikia nutraukti veiklą? Juk organizacija turi išpuoselėtas tradicijas, patirtį, įtaką. Tokioje situacijoje natūraliai ieškoma pateisinimo tolesnei veiklai. Pavyzdžiui, galutinai išnaikinti stereotipus, nors toks užmojis yra pagrįstas labai abejotinomis prielaidomis. Kad ir kaip būtų, reikia visiems sukurti saugią erdvę, kultūrinės normos taip pat yra labai svarbios. Nėra taip, kad viską lemtų tik prigimtis. Manau, labai svarbu išvengti agresyvios retorikos.

Apskritai susikirtimuose dėl lytiškumo nestinga agresijos, karingo tono, raginimų pradėti raganų medžioklę…

Yra tamsesnioji žmogaus elgesio tendencija. Kai mes turime įsitikinimą, kuriuo karštai tikime, esame linkę demonizuoti tuos, kurie nėra tos pačios nuomonės. Labai greitai prarandami dalykiniai argumentai, prasideda įžeidinėjimai. Tai veda tik į aklavietę ir dar didesnį susipriešinimą.

Parengta pagal: „Savaitraštis Kaunui“, Vyro ir moters prigimtis nepaiso lyčių lygybės programų, 2015 spalio 29 d. – lapkričio 4 d., Nr. 8(8)

Parengė: Arūnas Dambrauskas

© 2016 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ „Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.