Transseksualizmas – medicininiai ir etiniai aspektai

Transseksualizmas – medicininiai ir etiniai aspektai

 

Andrius Narbekovas

 

Įvadas

Visuomenei mažai žinomas transseksualizmo reiškinys nūdien kelia daug klausimų kada imama svarstyti lyties pakeitimo įstatymo priėmimą. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo tik žmogaus teisių ir medicininės technikos klausimas. Situaciją nori supaprastinti tie, kurie yra suinteresuoti atlikti lyties keitimo operacijas. Medicinos komercializacija neretai tampa priežastimi pasinaudoti pacientų bejėgiškumu blaiviai apsispręsti dėl jam siūlomos medicininės pagalbos. Gydytojas yra savo srities ekspertas ir,  atlikdamas savo pareigą gydyti,  pacientui yra pagrindinis autoritetas.  Vienok gydytojas neturi daryti tai, ko pacientas pageidauja, bet tik tai, kas pacientui yra naudinga. Ypatingai daug klausimų ir diskusijų kyla dėl lyties keitimo operacijų transseksualiems asmenims. Autorius remiasi pagrindiniais medicinos etikos principais, kurie yra pažeidžiami lyties keitimo metu. Iš pradžių pateikiama trumpa transseksualizmo kaip reiškinio analizė, akcentuojant neteisingą dualistinę asmens sampratą ir iš to išplaukiantį neteisingą lytiškumo suvokimą. Pateikiama lyties disforijos samprata ir žalinga jos interpretacija. Remiantis daugelio šalių patirtimi, pateikiami lyties keitimo operacijų rezultatai, išryškinant medicinines, teisines ir etines pasekmes. Kaip alternatyva luošinančiam lyties keitimui aptariama psichoterapinė pagalba. Pastaroji  savo rezultatais nenusileidžia pirmajai. Ši paprasta tiesa, patvirtinta daugelio šalių praktikoje, buvo tvirtas argumentas atsisakyti lyties keitimo operacijų. Save gerbiančios pasaulio klinikos lyties keitimo operacijų neatlieka, ir tuo užsiima tik privatūs plastinės chirurgijos specialistai. Teisine prasme lyties pakeitimo fakto nepripažįsta ir tos valstybės, kuriose lyties keitimo operacijos ir nėra draudžiamos. Tai liudija faktai, kad nėra keičiami gimimo liudijimai, ir tarptautiniai žmogaus teisių teismai tokiu atveju nepripažįsta transseksualių asmenų  teisių pažeidimo.

Transseksualizmo fenomenas ir žmogaus lytiškumas.

Nors transseksualizmas turi gilias istorines, kultūrines ir antropologines šaknis, tačiau tik 1980 metais  Amerikos Psichiatrų Asociacija formaliai pripažino šį reiškinį rimtu emociniu sutrikimu. Pats terminas “transseksualus” literatūroje pasirodė 1949 metais ir tik 1966 metais   J. Benjaminas savo veikale Transseksualumo Fenomenas pateikė transseksualizmo aprašymą. Taigi galima teigti, kad transseksualizmas yra palyginti naujas fenomenas klinikinėje praktikoje [1].

Transseksualizmas (lot. trans – priešdėlis, reiškiantis buvimą už ko nors ribų; sexualis – lytinis) arba transseksizmas yra netipinis lytinis nukrypimas, pasireiškiantis netinkamu savo lytinės priklausomybės suvokimu, savęs priskyrimu priešingai lyčiai. Tokiam vyrui ar moteriai savas kūnas atrodo tarsi svetimas . Jie dėl to labai kenčia, prašosi operuojami, siekia, kad visuomenė juos priskirtų priešingai lyčiai [2].  Asmuo su vyriškais lytiniais organais jaučiasi esąs moteris, moteris su moteriškais lytiniais organais jaučiasi esanti vyru. Tokių asmenų anatominė lytis yra aiški, jie gali pradėti ir gimdyti vaikus, nėra jokių hormoninių ar organinių sutrikimų.

Amerikos Psichiatrų Asociacija pateikia penkis kriterijus pagal kuriuos yra nustatomas transseksualizmas:

  1. Diskomfortas ir neatitinkamumas dėl esamos anatominės lyties.
  2. Noras atsikratyti savo lytinių organų ir gyventi kaip priešingos lyties asmuo.
  3. Nepasitenkinimas esama lytimi trunka ne mažiau kaip 2 metus ir nėra susijęs su streso epizodais.
  4. Nėra fizinių ar genetinių lyties anomalijų.
  5. Nėra išdava kokio nors kito psichinio sutrikimo, tokio kaip šizofrenija [3].

Šie kriterijai atspindi taip vadinamą lyties disforijos sindromą, kuriam būdingas nepasitenkinimas savo anatomine lytimi ir noras ją pakeisti. Šiuo sindromu transseksualūs asmenys skiriasi nuo transvestitų, nes priešingos lyties rūbų dėvėjimas nesukelia jiems erotinio pasitenkinimo, bei nuo homoseksualių asmenų, nes jie nejaučia lytinio potraukio asmenims tos lyties, kuriai jaučiasi priklausą. Be to, transvestitai ir homoseksualūs asmenys nejaučia diskomforto dėl jų esamos anatominės lyties [4].

Pagrindinis chirurgų, atliekančių lyties pakeitimo operacijas,  argumentas yra tas, kad chirurginė intervencija yra gydymo priemonė lyties disforijos sindromui pašalinti, jeigu šio sindromo aukoms nepadeda kitos gydymo priemonės, ir tokie asmenys reikalauja chirurginio gydymo net grasindami nusižudyti, jeigu tokia pagalba jiems nebus suteikta [5].

Lyties korekcijos operacijos jau seniai yra atliekamos  asmenims, kurie gimsta su abiem lytims būdingais lytiniais organais, vadinamiems hermafroditams. Tačiau yra esminis skirtumas tarp transseksualaus asmens ir hermafrodito, nes transseksualus asmuo yra su vienai lyčiai būdingais lytiniais organais, tuo tarpu tikrasis hermafroditas (hermaphroditus verus) yra su kiaušidžių ir sėklidžių audiniu. Toks individas gali būti su viena kiaušide ir su viena sėklide arba su liaukomis iš mišraus audinio. Tai sąlygoja skirtingų hormonų gamybą ir tai gali nulemti vyriškas arba moteriškas savybes. Per lytinį brendimą atsiranda moteriškumo požymių, pasirodo mėnesinės. Išoriniai lytiniai organai gali atrodyti įvairiai: nebrandi varpa su atskirai esančia makštimi; varpa su mašnele ir į ją nusileidusia kiaušide. Netikrojo hermafroditizmo atveju (pseudohermaphroditismus), kuris yra dviejų tipų, būtent moteriškasis ir vyriškasis, moteriškojo tipo asmenims būdingos kiaušidės su abiejų lyčių išoriniais požymiais; vyriškojo tipo asmenims būdingos sėklidės kartu su abiejų lyčių išoriniais požymiais [2]. Šiems asmenims taikomas hormoninis gydymas ir chirurginė lyties korekcija pagal genetinę asmens lytį. Visuomet turi būti laikomasi taisyklės, kad chirurginės intervencijos metu būtų pasiekiama harmonija tarp išorinių lytinių organų ir vidinių lyties faktorių (lytinių liaukų ir chromosominės lyties) [6]. Toks gydymas nesukelia jokių ypatingų medicininių ir etinių problemų.

Transseksualizmo atveju situacija yra iš esmės kitokia. Visų pirma nėra jokių mokslinių įrodymų, kad lyties disforijos sindromas turėtų biologinį pagrindimą, kad jo priežastis būtų galima surasti genotipiniame lygmenyje. Transseksualaus asmens įsitikinimas, kad “ siela skiriasi nuo kūno” yra sąlygotas psichologinių priežasčių ir yra paremtas klaidinga dualistine asmens samprata. Pagal šią sampratą  žmogaus kūnas yra tik gėris asmeniui, kaip instrumentas, o asmuo yra sutapatinamas su sąmoningumu, sugebėjimu bendrauti. Krikščionybė žmogaus asmenį supranta kaip neatsiejamą kūno ir dvasinės sielos vienovę. Kiekvienas žmogus nuo pat savo atsiradimo pradžios yra gavęs lytinį tapatumą, kurį privalo priimti kaip dovaną.  Šiuolaikinis mokslas įrodė, kad jau nuo pat prasidėjimomo, nuo pat zigotos yra apspręsta lytis [7].  Juolabiau, kad zigota jau yra žmogaus kūnas, kuris atsiranda pirmiausiai, o dvasinis pradas atsiranda tik jau esant kūnui, ir tik tuomet atsiranda unikalus žmogus. Teigti, kad “žmogus yra ne tame kūne” yra neteisinga nei genetiškai, nei filosofiškai, nei teologiškai.

Žmogaus lytiškumas yra suvokiamas kaip neatsiejama asmens dalis. Visa tai, ką mes jaučiame kaip kūniški asmenys, yra susiję su mūsų kūnais, atsiriboti nuo savo kūnų reiškia atsiskirti nuo savęs pačių. Mūsų lytiškumas yra svarbus tam kuo mes esame ir paveikia mūsų mintis, jausmus ir mūsų veiksmus [8]. Lytiškumas yra tai, ko žmogus savavališkai nėra pajėgus nusikratyti. Moteris yra asmuo savitu moters buvimo būdu, o vyras yra asmuo savitu vyro buvimo būdu [9].

Ar etiška ir moralu transseksualiems asmenims taikyti lyties pakeitimo operacijas? Atsakymas į šį klausimą reikalauja dar gilesnio filosofinio įsigilinimo į paties žmogaus prigimtį. Pirmiausia reikia atsakyti į klausimą, ar įmanoma pakeisti lytį? Tik po to reikėtų klausti ar tai yra etiška ir moralu?

Norint atsakyti į pirmąjį klausimą, būtina išsiaiškinti kas yra žmogaus lytis plačiąja prasme (lytiškumas) ir ar anatominiai pakeitimai bei priešingos lyties hormonų  skyrimas iš tikrųjų ją pakeičia? Žmogaus lytiškumas yra nustatomas pagal daugelį požymių: pagal išorinius lytinius organus, pagal vidinius lytinius organus, šių organų fiziologines funkcijas, pagal chromosomas –  tai apsprendžia žmogaus anatominę arba biologinę lytį. Tačiau lytiškumo sąvoka apima ir psichologinius aspektus, susijusius su lyties vaidmeniu, kurį individas pasirenka kaip labiausiai atitinkantį jo psichofiziologines ypatybes ir aplinkinių suformuotus vyriškumo ir moteriškumo idealus.

Biologinė žmogaus lytis priklauso nuo Y chromosomos buvimo ar nebuvimo zigotoje, kurios atsiradimas yra kartu ir unikalaus žmogaus atsiradimo momentas. Jeigu zigota yra su Y chromosoma, nuo 8 ląstelių vystymosi stadijos žmogaus vystymasis vyksta vyriškos lyties linkme. Nesant chromosomos Y , žmogaus vystymasis vyksta moteriškos lyties linkme. Visi embrionai iš pradžių turi nediferencijuotas lytines liaukas ir abiems lytims būdingus lytinius latakėlius (Volfijaus ir Miulerio) . Tačiau apie septintą vystymosi savaitę embrione su Y chromosoma ima formuotis vyriškos lytinės liaukos, kurios ima gaminti hormonus. Vyriškų hormonų poveikyje sunyksta Miulerio latakėliai, ir ima formuotis vyriški lytiniai organai. Moteriškos lyties individo atveju iš Miulerio latakėlių formuojasi moteriški lytiniai organai. Vyriški ir moteriški hormonai turi įtakos smegenų vystymuisi, kaip,  pavyzdžiui, moters smegenys paruošiamos menstruacinio ciklo reguliavimui [5]. Šiame sudėtingame procese gali būti įvairių sutrikimų, kurie gali sąlygoti įvairius sklaidos trūkumus. Tačiau transseksualizmo atveju šis vystymosi etapas yra be sutrikimų, nes genetinę lytį atitinka anatominė lytis.

Tai reiškia, kad transseksualizmo priežastys glūdi ne žmogaus kūne, ne jo anatominėje lytyje. Transseksualizmo fenomenas parodo, kad žmogus , būdamas aiškios anatominės lyties, savo lytiškumą su ja ne visada sutapatina. Daugelis mokslininkų laikosi nuomonės, kad žmogaus lytiškumo suvokimas ir priėmimas yra susijęs su psichologiniais asmens aspektais ir labiausiai priklauso nuo auklėjimo bei aplinkos [10]. Vaikas pirmaisiais savo gyvenimo metais dėl netinkamo auklėjimo ar aplinkos įtakos gali netinkamai suvokti savo lytinę priklausomybę ir ima formuotis netinkama lytinė savimonė. Pirmieji septyni gyvenimo metai –pirmas psichoseksualinės raidos etapas, kai vaikas suvokia savo ir aplinkinių lytį, įsitikina jos nekintamumu. Ypatingai antrieji – ketvirtieji gyvenimo metai yra kritinis šio etapo periodas, sąlygojantis galimus raidos sutrikimus [2].

Lytiškumo savimonei susiformuoti yra svarbios šios  dimensijos: lyties plačiąja prasme identiteto, seksualinės orientacijos ir seksualinės intencijos (ką asmuo nori daryti su savo seksualiniu partneriu). Lyties identitetas plačiąja prasme,  buvimas berniuku ar mergaite, pabrėžiamas vaiko auklėjime ir vaikas “mokosi” savo lyties. Būti vyru ar moterimi nepakanka vien tik gimti berniuku ar mergaite. Vaikas, anksti suvokęs savo lytį, ima atitinkamai elgtis. Tačiau TV, draugai, švietimas gali įtakoti lytinę savimonę. Taigi, nors individas gimsta su lyties duotybe (vyriškos ar moteriškos) tačiau jo lytinė savimonė (vyriškumo ir moteriškumo) yra išmokstamas fenomenas [8].

Kito asmens lyties savimonę galima įvertinti pagal jo ar jos elgesį. Šiurkštūs keturmečio berniuko žaidimai dažniausiai užtikrina jo tėvus, kad sūnus yra tikras berniukas. Panašiai mergaitės noras žaisti su lėlėmis užtikrina jos tėvus, kad jų duktė yra moteriška. Ir iš tiesų žaidimai, rengimosi stilius, manieros ir pomėgiai gali būti asmens vidinės lyties savimonės išorinė išraiška [11].  Neretai paaugliai išbando įvairias lyties roles, tol kol susigyvena su viena iš jų. Suaugusių žmonių lyties tapatumo sutrikimai yra paauglystėje neišspręstas klausimas, į kurį kiekvienas yra kviečiamas atsakyti: esu berniukas ar mergaitė ir ar viskas su manimi yra tvarkoje [8].

Kita lyties savimonei susiformuoti svarbi dimensija yra lytinė orientacija. Lytinė orientacija taip pat turi objektyvius ir subjektyvius aspektus. Suaugęs žmogus subjektyviai linksta į lytį žmonių, kurie jiems patinka ir juos seksualiai jaudina. Gali būti potraukis priešingos lyties asmenims (heteroseksualumas), tos pačios lyties asmenims (homoseksualumas), abiejų lyčių asmenims (biseksualumas). Seksualinė orientacija taip pat atsispindi individo elgesyje. Suskirstymas į heteroseksualius, homoseksualius ar biseksualius asmenis priklauso nuo jų partnerių biologinės lyties. Kol kas nėra mokslinių įrodymų, kad lytinė orientacija būtų apspręsta genetiškai. Yra daug teorijų aiškinančių lytinės orientacijos priežastis, bet dauguma teigia, kad lemiamą vaidmenį turi psichologiniai ir socialiniai faktoriai.

Trečia lyties savimonei  susiformuoti svarbi dimensija yra seksualinė intencija , t.y. tai ką asmuo nori daryti su savo seksualiniu partneriu. Įprasta seksualinė intencija yra susijusi su meilės išraiška, malonumo suteikimu ir jo pajautimu. Tai gali būti bučiavimasis, rūpinimasis kitu, lytinis aktas abiejų sutikimu ir t.t. Neįprasta  seksualinė intencija yra susijusi su agresija aukos ar savo paties atžvilgiu, ir atsispindi sadizme, mazochizme, vojerizme ir kituose lytiniuose iškrypimuose. Vėlgi nėra duomenų, kad šie reiškiniai būtų biologiškai determinuoti [8].

Lyties disforijos “gydymo”, keičiant lytį, pasekmės.

Nepaisant to, kad transseksualizmo priežasčių negalima aptikti žmogaus kūne, jo anatominėje lytyje, lyties disforijos sindromas yra “gydomas”, taikant lyties pakeitimo operacijas. Akivaizdu, kad tai sukelia daug medicininių ir etinių problemų. Visų pirma, lyties pakeitimas yra tik techninis terminas, kuris neatitinka tikrovės. Kadangi chirurginiu būdu įmanoma pakeisti tik išorinius ir vidinius lytinius organus, tai jų pakeitimas nereiškia net anatominės lyties pakeitimo, nes anatominė lytis yra genetiškai determinuota. Po “lyties keitimo” asmuo genetiškai liks tos pačios lyties asmeniu. Vadinasi, atsakymas į ankstenį klausimą dėl lyties pakeitimo galimumo yra neigiamas, nes lyties pakeisti neįmanoma.

Lyties keitimo (šis terminas labiau tinka, nes lytis nepakeičiama) procedūra yra susijusi su radikaliu žmogaus suluošinimu, nes vyrams atliekama kastracija, formuojama pseudovagina, moterims šalinamos krūtys ir gimda bei suformuojamas pseudopenis. Kartu yra skiriamos didelės hormonų dozės, kurios sukelia daug pašalinių efektų [12]. Visa tai yra susiję su vaisingumo sunaikinimu, sveikų organų pašalinimu.

Medicininė etika remiasi vienu iš svarbiausių principų, būtent asmens vientisumo ir integralumo principu, kurio pažeisti negalima, nebent tai būtų daroma, norint išgelbėti žmogaus gyvybę. Šis principas gina žmogaus kūno integralumą, teigia, kad žmogaus kūnas yra nedaloma savarankiškai funkcionuojanti visuma, kurią galima pažeisti tik siekiant apsaugoti žmogaus sveikatą ar gyvybę [13]. Chirurginio lyties keitimo metu negalima pateisinti sveikų organų pašalinimo taip kaip visumos ir integralumo principas leidžia pašalinti gangrenavusį ar vėžio pažeistą organą [14].

Tik tuo atveju, jei lyties keitimo metu šalinami organai būtų traktuojami “patologiniais” šis principas nebūtų pažeistas. Tačiau akivaizdu, kad įžvelgti patologijos neišeina. Nors transseksualus asmuo ir jo gydytojas savo veiksmus nori pagrįsti terapiniais tikslais, visdėlto didžioji dalis ekspertų mano, kad aukoti kūno integralumą siekiant pasiekti psichologinį stabilumą, yra nepateisinama. Jų nuomone troškimas pasikeisti lytį pirmiausiai yra dėl psichologinių priežasčių, todėl ir pagalba turi būti psichoterapinė [15].

Vaisingumo sunaikinimas yra ne tik medicininė, bet ir moralinė bei teisinė problema. Kastracija ir su tuo susijęs nevaisingumas yra tiesioginis ir negali būti pateisinamas pagal taip vadinamą dvigubos pasekmės principą [16, 17]. Kada veiksmo, šiuo atveju chirurginės intervencijos,  tikslas yra pašalinti lytines liaukas, toks veiksmas yra vadinamas tiesioginiu ir yra nepateisinamas. Lytinių liaukų pašalinimas dėl patologijos būtų pateisinamas, nes tai būtų netiesioginis nevaisingumo sukėlimas [18].

Jeigu vaisingumo sunaikinimas transseksualiems asmenims ir juos gydantiems medikams  ir nesukelia moralinių – etinių problemų, bet prigimtinis noras būti vaisingu ir pašaukimas tėvystei – motinystei išlieka. Transseksualiam vyrui siūloma prieš lyties keitimą paimti spermos ir ją užšaldyti, kad,  tapęs moterimi ir sudaręs homoseksualią sąjungą su kita moterimi, galėtų susilaukti savo genetinio vaiko [20]. Tyrimai rodo, kad moterys, gyvenančios ne santuokoje, bet partnerystėje, šias partnerystes 75 % atvejų sudaro su kita moterimi ir tik 25 % su vyru. Tik labai maža dalis apklaustųjų transseksualių asmenų bijo, kad transseksualumas gali būti perduodamas per genus, arba mato vidinę įtampą tarp vidinio įsitikinimo būti moterimi ir tuo pačiu tapti spermos donoru. Didelė dalis moterų, tokiomis tapusių dėl lyties keitimo, išreiškia gailestį jog pačios negalės pagimdyti [21]. Akivaizdu, kad šios technologijos iš pagrindų griauna prigimtines santuokos ir asmenų sąvokas bei teises.  Medikai, dirbantys dirbtinio apvaisinimo srityje, pasisako už lyties keitimą, nes mato potencialius savo klientus. Tik čia sunku įžvelgti elementarų nuoseklumą: gydomas nevaisingumas ir tuo pačiu vaisingumas yra sunaikinamas.

Vaisingumo sunaikinimas turi ir teisines pasekmes, nes ir Lietuvos Respublikos Baudžiamasis Kodeksas XVIII skyriuje “ Nusikaltimai žmogaus sveikatai” 135 str. prie sunkių  sveikatos sutrikdymų pamini  vaisingumo sunaikinimą ir už tai pramato baudžiamąją atsakomybę [22]. Pasaulinėje praktikoje yra teismo procesų dėl sužalojimų, kada kreipiasi nepatenkinti “gydymu” pacientai. Advokatas Melvin Belli aprašo teisines lyties “pakeitimo” pasekmes, kada Niujorko teismas tokį “gydymą” pripažino žalojančiu ir pasmerkė siekimą ligonio psichinę būseną koreguoti drastinėmis fizinėmis priemonėmis. Beje, buvo atsisakyta išduoti naujus asmens dokumentus, liudijančius transseksualaus asmens lyties pakeitimą [23].

Beje, daugelis valstybių, kuriose yra atliekamos lyties “pakeitimo” operacijos, iš esmės nepripažįsta lyties pakeitimo fakto. Europos Žmogaus Teisių Teismas atmetė skundus transseksualių asmenų iš Didžiosios Britanijos, kurie skundėsi dėl jų teisių pažeidimo. Šioje šalyje transseksualiems asmenims po lyties “pakeitimo” operacijų yra išduodami pasai ir vairuotojų pažymėjimai, rodantys lyties pasikeitimą, tačiau gimimo liudijimai nėra keičiami ir ten lieka tokia lytis, kokia buvo vaikui gimus ir paprastai nustatoma pagal biologinius kriterijus, būtent chromosominius, lytines liaukas ir lytinius organus. Gimimo liudijimas yra svarbesnis dokumentas nei pasas, nes iškilus teisminiams klausimams, socialinio draudimo, net įdarbinimo klausimams, turi būti atskleista tikroji lytis. Transseksualus vyras po lyties “pakeitimo” operacijos tapęs moterimi gali tapti pensininku sulaukęs tik 65 metų, o ne 60 metų amžiaus, koks  yra nustatytas moterims.

Europos Žmogaus Teisių Teismas nagrinėjo Kristinos Sheffield bylą, kuri parodo iš tikrųjų žmogaus gyvenimo tragediją po taip vadinamo lyties pakeitimo. Ši moteris, gimusi 1946 m. yra Anglijos pilietė, kuri gimė kaip vyras, vedė ir tapo tėvu, įsigijo piloto profesiją, tačiau 1986 m. pasikeitė lytį ir tapo moterimi. Teismas, paisydamas vaiko interesų, uždraudė tėvui, tapusiam moterimi, lankyti savo vaiką, kompanija dėl lyties pakeitimo atleido iš darbo. Nors ir turėdama moters vardu išduotą pasą,  turi atskleisti savo ankstesnę lytį teismuose. Dėl to kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą, bet šis teismas nenustatė jos teisių pažeidimo [24].

Svarbu pabrėžti, kad lyties keitimas yra negrįžtamas procesas ir tai dar labiau parodo tokių operacijų neleistinumą. Atlikti tyrimai rodo, kad dažniau vyrai nei moterys prašo lyties keitimo ir iš tų vyrų tik apie 10 – 25 % yra nustatyta pirminė lyties disforija, kuri yra užfiksuota medicininiuose dokumentuose, trunka ilgą laiką. Didžioji dalis pacientų kenčia nuo antrinės lyties disforijos, kuri yra susijusi su įvairiomis stresinėmis psichologinėmis problemomis, lytinės orientacijos sutrikimais [1]. Tai rodo, kad lyties disforijos sindromas, kuriuo remiantis ir daromos lyties keitimo operacijos, gali būti užfiksuotas tik mažesnei operuojamų transseksualių asmenų daliai. Tada kuo galima pateisinti likusių asmenų luošinimą?

Tyrimai rodo, kad nemaža dalis asmenų po lyties keitimo operacijų vėliau dėl įvairiausių priežasčių nori sugrįžti į pirminę lytį. Iš 25 tirtų asmenų, norėjusių susigrąžinti prigimtinę lytį, paaiškėjo, kad keturiems iš jų išaiškėjo įvairios psichozės, kurios per “bandomąjį laikotarpį” nebuvo diagnozuotos, jie negavo specifinio gydymo, tačiau buvo pakeista lytis, klaidingai remiantis lyties disforija [25].

Kitas tyrimas parodė, kad net 20 % asmenų po lyties keitimo norėjo sugrįžti į pradinę lytį. Medikai nurodė keletą priežasčių, pirmiausiai išskirdami tai, kad lygiagrečiai su lyties disforija būna ir kitų psichikos sutrikimų, kurių nepavyksta laiku diagnozuoti; kad po operacijų žmogus nesugeba įsijausti į naujos lyties vaidmenį, arba tiesiog yra nepatenkinti chirurginio gydymo rezultatais [26].

Švedijoje, peržiūrėjus lyties keitimo operacijų patirtį nuo 1965 iki 1995 metų, paaiškėjo, kad buvo operuoti 136 asmenys. Iš jų tik 55 % vyrų, tapusių moterimis, ir tik 34 % moterų, tapusių vyrais,  po lyties pakeitimo buvo visiškai patenkinti savo gyvenimu [27]. Iš pradžių, kada šios opercijos tik buvo pradėtos pasaulyje, jos buvo entuziastingai sutiktos, bet laikui bėgant ir stebint atokius rezultatus, jomis imta vis labiau nusivilti. Johns Hopkins universitetas JAV savo klinikose buvo daugiausiai atliekantis tokių operacijų pasaulyje, bet 1979 m. po atliktos rezultatų analizės, kuri parodė, kad lyties keitimo operacijos nėra pranašesnės už tik psichoterapinę pagalbą, jų atsisakė [28]. Buvo pasiremta paprasta logika, kuri sako, kad kam luošinti žmogų, jeigu tokio pačio rezultato galima tikėtis vien tik iš psichoterapinės pagalbos. Vėlesni tyrimai patvirtino tiesą, kad chirurginis gydymas neturi pranašumo psichoterapijos atžvilgiu [29].

Akivaizdu, kad chirurginis gydymas, nebūdamas efektyvus, yra dar ir labai nesaugus, susijęs su įvairiomis komplikacijomis. JAV lyties keitimo operacijos priskiriamos prie eksperimentinių ir nėra jų atžvilgiu visuotinio medikų pritarimo, nes siekiama apsaugoti visuomenės sveikatą. Kitų šalių praktika yra panaši. Štai Vokietijoje, Esseno universiteto urologinėje klinikoje, nuo 1995 m. iki 2000 m. buvo operuoti 66 vyrai, norintys tapti moterimis.  Iš jų 6 buvo sunkios pooperacinės infekcinės komplikacijos, 3 pacientams buvo sužalota tiesioji žarna, audinių nekrozė, įskaitant uretros nekrozę, įvyko 4 pacientams. Šlaplės susiaurėjimas su šlapinimos funkcijos sutrikimu stebėtas pas 24 pacientus [30].

Daug medicininių ir etinių bei teisinių problemų kyla iš transseksualiems asmenims taikomos hormonoterapijos. Kaip žinia transseksualių asmenų hormoninė pusiausvyra nėra sutrikusi, jų lytinės liaukos funkcionuoja normaliai. Todėl būtina pabrėžti, kad hormonų skyrimas transseksualiems asmenims neturi jokio mokslinio pagrįstumo. Pagal kiekvieno vaisto apibrėžimą vaistas yra aktyvi medžiaga, skirta gydyti ligai arba  gerinti sutrikusioms organizmo funkcijoms. Kokias funkcijas gerina moteriški lytiniai hormonai, skiriami transseksualiam vyrui ir atvirkščiai? Aišku, kad negerina jokių funkcijų, o sunaikina funkcionuojančias, ypač vaisingumą. Tai jokia fiziologija nepagrįstas priešingos lyties hormonų vartojimas, ir gautas poveikis lyties keitimo tikslu normalioje medicininėje literatūroje apibūdinamas kaip žalingas poveikis.

Atlikti tyrimai įvairiose šalyse atskleidžia hormonų terapijos žalingą poveikį, kada priešingos lyties hormonai skiriami fiziškai sveikam žmogui, būtent transseksualiems asmenims. Amsterdamo universitetinėje ligoninėje stebėtas lytinių hormonų poveikis 425 transseksualiems asmenims. Lyginant su kita populiacija, šių pacientų mirtingumas buvo 5 kartus didesnis, ir susijęs su didesniu savižudybių skaičiumi bei dėl įvairių kitų priežasčių. Kombinuotas hormoninis gydymas skirtas 303 vyrams, norėjusiems tapti moterimis, buvo susijęs su 45 kartus didesne trombembolijų rizika, kitų hormonų bei kepenų fermentų pusiausvyros sutrikimais, su  15 kartų didesne depresijos rizika. 122 moterims, gydytoms vyriškais lytiniais hormonais, šalia minėtų komplikacijų buvo stebimas  ryškus svorio padidėjimas [31]. Priešingos lyties hormonų skyrimas turi tiesioginį poveikį smegenų struktūroms, atsakingoms už lytinių hormonų produkciją, o tai gali sąlygoti daug pašalinių poveikių žmogaus organizme [32].

Minėti tyrimai rodo, kad lyties keitimas chirurginėmis operacijomis ir didelėmis priešingos lyties hormonų dozėmis negali būti pateisinamas ir tam nėra jokio medicininio pagrindo. Lyties disforijos sindromas yra sąlygotas asmens mąstymo sutrikimų ir slypi psichologiniame lygmenyje. Klinikiniai tyrimai rodo, kad transseksualūs asmenys turi labai daug psichologinių problemų, asmenybės vystymosi sulėtėjimą, primityvesnį mąstymą, ir daugelis klinicistų transseksualizmą mato paribyje su psichine patologija [8].

Akivaizdu, kad chirurginis ir hormoninis gydymas neišsprendžia žmogaus gyvenimo problemos, kadangi nepadeda žmogui įgyti lytinio normalumo ir sudaryti tikros galiojančios santuokos tarp krikščionių bei susilaukti vaikų. Tokie asmenys kenčia ne todėl, kad nepasiekia seksualinio pasitenkinimo, bet jie kenčia dėl įsitikinimo jog yra ne tos lyties, todėl ši kančia turi būti lengvinama psichoterapijos pagalba. Svarbu padėti žmogui atstatyti savo vertės suvokimą. Jis ar ji turi suprasti, kad šiandienos kultūra pernelyg pabrėžia ir klaidingai iškelia lytinį tapatumą bei lytinį aktyvumą kaip pagrindinius asmens vertę parodančius rodiklius. Transseksualūs asmenys turi išmokti atsikratyti perdėto susirūpinimo dėl savo lytinio identiteto ir atrasti tikras vertybes, nusakančias žmogaus kaip asmens vertę [5]. Psichoterapija šiam tikslui yra pati tinkamiausia ir adekvatiškiausia pagalbos forma.

Į žmogaus lytiškumą dėl jo sudėtingumo galime žiūrėti kaip į turtingą “kalbą”, kuri gali būti supainiota, sumišusi ar net klaidinanti. Todėl, norint šią kalbą kritiškai įvertinti, turime žinoti tiesą apie lytiškumą. Jeigu į lytiškumą žiūrėsime kaip į “kalbą”, turime atsiminti, jog autentiškas lytiškumas atskleidžia savo tikslą tik tiems, kurie pirmiausiai ieško jo prasmės, kuri atsiskleidžia tikroje meilėje. Tokia meilė galima kada asmuo bendrauja su kitu asmeniu, kada  priklauso tam kitam asmeniui,  ir kada gyvena  dėl to  kito asmens [8]. Krikščioniškoji etika žmogaus lytiškumą supranta meilės ir gyvybės perdavimo prasme. Visada yra pabrėžiamas nenutraukiamas egzistencinis ir psichologinis ryšys tarp gyvybės perdavimo ir meilės išreiškimo per santuokinį lytinį aktą. Abiejų lyčių asmenų tarpusavio ryšį įgalina kitoniškumas ir papildomumas, kuris nėra tik biologinis, bet ir dvasinis. Kiekvienas žmogus turi ieškoti vidinės harmonijos tarp kūno ir dvasinės sielos, kovoti su klaidinga dualistine samprata, kuri šią harmoniją griauna.

Išvados:

  1. Teiginys “lyties pakeitimas” yra nesusipratimas, nes pakeisti lyties neįmanoma. Tai tik techninis terminas, susijęs su išorinių bei vidinių lytinių požymių pakeitimu. Tačiau pakeitus lyties požymius, pati lytis nepasikeičia, nes ji yra genetiškai determinuota nuo pat prasidėjimo momento. Ir po lytinių požymių pakeitimo žmogus genetiškai išliks tos pačios lyties asmeniu.
  2. Lyties disforijos sindromas, kuriuo remiantis daromos lyties keitimo operacijos, kyla ne iš transseksualaus asmens kūno, kuris yra sveikas, bet iš klaidingo dualistinio mąstymo. Todėl nepateisinamas kūno luošinimas, norint pakeisti mąstymą.
  3. Lyties keitimas yra susijęs su radikaliu žmogaus suluošinimu, nes fiziškai sveiki asmenys, galintys pradėti ir auginti savo vaikus, yra kastruojami, “gydomi” didelėmis hormonų dozėmis, dėl ko prarandamas vaisingumas bei sutrinka bendra sveikata. Vaisingumo sunaikinimas pagal Baudžiamąjį Kodeksą priskiriamas prie sunkių sveikatos sutrikdymų ir už tai pramato baudžiamąją atsakomybę.
  4. Hormoninis lyties keitimas neturi jokio mokslinio pagrįstumo. Pagal kiekvieno vaisto apibrėžimą vaistas yra aktyvi medžiaga, skirta gydyti ligai arba gerinti sutrikusioms organizmo funkcijoms. Transseksualizmo atveju funkcijos nėra sutrikusios, todėl jokia fiziologija nepagrįstas priešingos lyties hormonų vartojimas ir gautas poveikis lyties keitimo tikslu normalioje medicininėje literatūroje apibūdinamas kaip žalingas poveikis.
  5. Pagalba transseksualiems asmenims turi būti psichoterapinė, siekiant atstatyti asmens kūno ir mąstymo harmoniją, padedant įveikti dualistinės sampratos pasekmes.
  6. Lyties korekcija hermafroditizmo atveju yra pateisinama, taikant chirurgines ir kitas priemones, padedant asmeniui prisitaikyti prie esamos genetinės lyties, pašalinant kitai lyčiai būdingus požymius.

Literatūros sąrašas

  1. Lothstein L. M. Theories of Transsexualism. Sexuality and Medicine/ Ed. E. E. Shelp. – Dordrecht: D. Reidel Publishing Co., vol.I, 1987. – P. 55-72.
  2. Medicinos Enciklopedija. – Vilnius: Valstybinė Enciklopedijų Leidykla, II d., 1991.
  3. American Psychiatric Association. Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders, 4th – Washington, D.C.: APA, 1994.
  4. O’Donnell T. J. Medicine and Christian Morality. – New York: Alba House, 1996.
  5. Ashley B. M., O’Rourke K. D. Health Care Ethics: A Theological Analysis, 4th – Washington, D.C.: Georgetown University Press, 1997. – P. 342, 343, 344.
  6. Sgreccia E. Manuale di Bioetica. – Milano: Vita e Pensiero, 1994. – P. 539.
  7. Narbekovas A., Meilius K. Biotechnologijos: pagalba ar iššūkis santuokai kaip institucijai?// Sveikatos mokslai. – 2002. No. 2 (18). – P. 85-86.
  8. Coleman D. G. Human Sexuality: An All – Embracing Gift. – New York: Alba House, 1992. – P. xv, 62, 64, 66, 75.
  9. Paškus A. Žmogaus meilės. – Vilnius: “Katalikų Pasaulio” leidykla, 1995. – P. 46.
  10. Ehrhardt A., Meyer Bahlburg. And the Two Shall Be One: Transsexuals and Marriage // Ethics and Medics. – 1984. No.9. – P. 1-2.
  11. Levine S. B. The Origins of Sexual Identity: A Clinician’s View. Sexuality and Medicine/ Ed. E. E. Shelp. – Dordrecht: D. Reidel Publishing Co., vol. I, 1987. – P. 39 – 54.
  12. Huang T. T. Twenty Years of Experience in Managing Gender Dysphoric Patients // Plastic and Reconstructive Surgery. – September 1995. No. 96 (4). – P. 921 – 930.
  13. Gallagher J. The Principle of Totality: Man’s Stewardship of his Body. Moral Theology Today: Certitudes and Doubts/ Ed. D. G. McCarthy. – St. Louis, MO: The Pope John XXIII Center, 1984. – P. 217 – 242.
  14. May E. W. Catholic Bioethics and the Gift of Human Life. – Huntington, Indiana: Our Sunday Visitor Publishing Division, 2000. – P. 306 – 307.
  15. McCarthy D. G., Bayer E. J., Leies J. A. Handbook on Critical Sexual Issues. – Braintree, Massachusetts: The Pope John XXIII Center, 1989. – P. 158.
  16. Beauchamp T. L., Childress J. F. Principles of Biomedical Ethics. – New York: Oxford University Press, 1989. – P. 127 – 134.
  17. Narbekovas A. Pasyvios eutanazijos ir užsispyrėliško gydymo netaikymo skirtumas // Soter. – 2002. 7 (35). – P. 7 – 18.
  18. Grisez G. The Way of the Lord Jesus: Christian Moral Principles. – Chicago: Franciscan Herald Press, 1983. – P. 240.
  19. Clowes B. The Facts of Life. – Virginia: Human Life International, 1997. – P. 53, 55.
  20. Lawrence A. A., Shaffer J. D., Snow W. R., Chace C., Headlam B. T. Health care needs of transgendered patients // Journal of the American Medical Association. – 1996. No. 276 (11). – P. 874.
  21. De Suter P., Kira K., Verschoor A., Hotimsky A. The Desire to have Children and the Preservation of Fertility in Transsexual Women: A Survey // The International Journal of Transgenderism. – 2002. No. 6 (3), http://www.symposion.com/ijt/ijtvo06no03_02.htm.
  22. Lietuvos Respublikos Baudžiamasis Kodeksas. – Vilnius: Seimo leidykla “ Valstybės žinios”, 2000. – P. 68.
  23. Belli M. M. Transsexual surgery. A new tort? // The Journal of the American Medical Association. – 1978. No. 239. – P. 2143 – 2148.
  24. European Court of Human Rights.  Case of Sheffield and Horsham v. the United Kingdom // The International Journal of Transgenderism. – 1999. No.3 (4).
  25. Landen M., Wolinder J., Hambert G., Lundstrom B. Factors Predictive of Regret in Sex – reassignment // Acta Psych. Scand. – 1997. No. 4. – P. 284 – 289.
  26. Dixen J. M., Maddever H., Maasdam J., Edwards P. W. Psychosocial characteristics of applicants evaluated for surgical gender reassignement // Archives of sexual behavior. – June 1984. No. 1393. – P. 269 – 276.
  27. Eldh J., Berg A., Gustafsson M. Long – term Follow up After Sex – reassignment Surgery // Scandinavian Journal of Plastic and Reconstructive Surgery. – 1997. No. 31 (1). – P. 39 – 45.
  28. Meyer K.  Sex Reassignment: Follow Up // Archives of General Psychiatry.- August 1979. No. 36 (9). – P. 1010 – 1015.
  29. Jacobs S. Determination of Medical Necessity: Medical Funding for Sex Reassignement Surgery // Case Western Reserve Law Review. – 1980. No. 31. – P. 179.
  30. Krege S., Bex A., Lummen G., Rubben H. Male – to – female transsexualism: a technique, results and long – term follow – up in 66 patients // BJU Int. – September  No. 88 (4). – P. 396 – 402.
  31. Asscheman H., Gooren L. J., Eklund P. L. Mortality and morbidity in transsexual patients with cross – gender hormone treatment // Metabolism. – September 1989. No. 38 (9). – P. 869 – 873.
  32. Futterweit W. Endocrine therapy of transsexualism and potential complications of long – term treatment // Archives of sexual behavior. – April 1998. No. 27 (2). – P. 209 – 226.
šaltinis: gertrudosbaznycia.lt

© 2017 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ “Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.