img

LVI pastabos dėl Lietuvos Respublikos savanoriškos veiklos įstatymo

LVI pastabos dėl Lietuvos Respublikos savanoriškos veiklos įstatymo

LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai

PASTABOS IR PASIŪLYMAI

Dėl Lietuvos Respublikos savanoriškos veiklos įstatymo Nr. XI-1500 pakeitimo įstatymo ir Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo Nr. IX-1826 2 ir 3 str. pakeitimo ir įstatymo papildymo 9 str. įstatymo projektų

2022-10-19 Nr. LVI 22101901

Vilnius

Laisvos visuomenės institutas (toliau – LVI), susipažinęs su Lietuvos Respublikos savanoriškos veiklos įstatymo Nr. XI-1500 pakeitimo įstatymo projektu (toliau – SVĮ projektas) ir Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo Nr. IX-1826 2 ir 3 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 9 straipsniu įstatymo projektu (toliau – LGĮ projektas), teikia šias pastabas ir siūlymus.

  1. SVĮ projektu siekiama reglamentuoti savanorišką veiklą įspraudžiant ją į ankštus teisinius rėmus ir sukuriant perteklinį teisinį reguliavimą, atveriantį kelią neproporcingam valstybės kišimuisi į organizacijų pasitelkiančių savanorius veiklą. SVĮ projekto siūlomas teisinis reguliavimas siūlo nustatyti biurokratinius ir administracinius ribojimus savanoriškai veiklai taip siaurindamas organizacijų ir savanorių galimybes jiems patogiu ir lanksčiu būdu panaudoti savanorystės potencialą. Pati savanorystė yra veikla neatsiejama nuo laisvos ir pilietinės visuomenės egzistavimo. Savanoriškumo principas, be kita ko reiškia, kad tiek savanoriai, tiek juos telkiančios organizacijos pačios laisvai pasirenka savanoriško veikimo sritis, kryptis, tikslus, būdus, metodus. Laisvoje visuomenėje valstybė turėtų vadovautis nuostata, kad savanoriška veikla gali būti bet kokia savanoriška veikla, kuri neprieštarauja valstybės įstatymams ir nėra draudžiama. Tuo tarpu siūlomas SVĮ projektas siekia savanorystę apriboti veiklomis, kurios būtų nurodytos įstatyme ir jo leidžiamos. Todėl siūlome atsisakyti SVĮ projekto ir savanorystės praktinius klausimus spręsti atsisakant perteklinio ir neproporcingo reglamentavimo.
  2.  Nėra iki galo aiškūs SVĮ projekto 2 str. 2 ir 5 dalyse pateikiamų „koordinuojančios organizacijos“ ir „savanoriškos tarnybos“ paskirtis. Tolimesnis SVĮ projekto tekstas rodo, kad su šiomis sąvokomis yra siejamos tam tikros savanoriškos veiklos sąlygos. Valstybė gali iš principo privilegijuoti tam tikras savanoriškos veiklos formas. Tačiau tas privilegijavimas negali būti vykdomas bendros piliečių ir jų įsteigtų organizacijų laisvės vykdyti savanoriškas veiklas sąskaita. Taip pat „koordinuojančios organizacijos“ ir „savanoriškos tarnybos“ statusas negali tapti pretekstu valstybei taikyti perteklinį savanoriškos veiklos reguliavimą bei sukurti naujus administracinės galios ir valstybės lėšų skirtų savanorystės palaikymui kontroliavimo centrus.
  3. SVĮ projekto 2 str. 4 d. pateikiama savanorio sąvoka nepagrįstai apriboja savanorystę tik veiklomis „kuriančiomis viešąją naudą“. Viena vertus „viešosios naudos“ sąvoka nėra pakankamai aiški ir gali kelti diskusijų dėl to ar savanorių vykdoma veikla „kuria viešąją naudą“ ar tarnauja kokios nors visuomenės grupės naudai. Kita vertus, nėra aišku, kodėl savanoriška veikla turi būti apribojama tik viešąją nauda. Pavyzdžiui, kodėl koks nors vienuolynas negali pasitelkti savanorių, padedančių prižiūrėti vienuolyno teritoriją, ar profesinė sąjunga savanorius reklaminėje akcijoje raginančioje stoti į tą profsąjungą? Ta pati pastaba galioja ir SVĮ 2 str. 6 d. nurodytam savanoriškos veiklos apibrėžimui.
  4. SVĮ projekto 3 str. 1 d. nepagrįstai savanorystės santykiai tapatinami tik su civiliniais santykiais. LR CK 1.1 nurodo, kad „Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas reglamentuoja asmenų turtinius santykius ir su šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius santykius, taip pat šeimos santykius. Įstatymų nustatytais atvejais šis kodeksas taip pat reglamentuoja ir kitokius asmeninius neturtinius santykiu“. Savanorystės santykiai pirmiausiai yra asmeninio pobūdžio neturtiniai santykiai, kurie neapsiriboja tik tais asmeninio pobūdžio santykiais, kurie nurodyti CK ar kitų įstatymų“. Savanorystės santykiai, be kita ko, dažnai yra palaikomi vadovaujantis šio santykio šalims priimtinomis moralės normomis. Galiausiai asmens apsisprendimas dalyvauti savanoriškoje veikloje ir prisiimti tam tikras pareigas dažniau kyla iš moralinių bei pasaulėžiūrinių imperatyvų, o ne civilinių – sutartinių santykių. Civilinius santykius reglamentuojančios normos savanorystės atveju gali būti taikomos tik tiek, kiek tai yra susiję su savanoriškos veiklos šalių sutartiniais santykiais ir/ar civiline atsakomybe.
  5. SVĮ projekto 3 str. 2 d. nurodoma, kad „veikla, kuri atitinka šiame įstatyme nustatytus savanoriškos veiklos principus ir organizuojama šio įstatymo nustatyta tvarka, nėra laikoma nelegaliu darbu“. Ar išeitų taip, kad jei veikla neatitinka SVĮ projekto 4 str. nurodytų principų ji taps nelegaliu darbu? Pavyzdžiui, jei asmuo savanoriškoje veikloje ne tam, kad save išreikštų ar tobulėtų, bet pvz. tam, kad kam nors pasitarnautų ar prisidėtų prie kokios nors organizacijos tikslų (žr. SVĮ projekto 4 str. 1 d. 1 p.) ar tokia veiklas nebebus galima laikyti savanoryste?
  6. Ypatingą nerimą kelia SVĮ projekto 4 str. 1 d. 4 p.. įvedama teisės aktams iki šiol nežinoma „diskriminacinės veiklos“ sąvoka. Pažymėtina, kad egzistuoja daug nevyriausybinių organizacijų, o taip pat ir kitų teisinių formų juridinių asmenų, kurių tikslai yra susiję su tam tikrų vertybinių, moralinių, kultūrinių nuostatų puoselėjimu. Tokios pasaulėžiūrinės organizacijos egzistuoja ir gali egzistuoti tik todėl, kad ne visus žmonių pasirinkimus, nuostatas ar kultūras laiko moralinių požiūriu vienodai vertingomis. Pavyzdžiui, gali būti šeimas vienijanti organizacija kuri laikosi nuostatos, kad nesantuokiniai lytiniai santykiai prieštarauja asmens orumui ir savo rengiamas stovyklas pasitelkia tik savanorius, kurie laikosi tokių pačių moralinių nuostatų. Arba, kokią nors tautinę bendrija vienijanti organizacija, kuri prioritetą teikia būtent tos bendrijos kultūrai nepriima kitos tautybės savanorių. Ar tokios veiklos, kurios vienus moralinius pasirinkimus laiko vertingesniais nei kitus, arba vienai kultūrai teikia prioritetą prieš kitas kultūras bus laikomos „diskriminacine veikla“?
  7. SVĮ projekto 5 str. yra nustatomi nepagrįsti, pertekliniai ir neproporcingi apribojimai pačioms organizacijos ir savanoriams apsispręsti dėl savanorystės pobūdžio bei trukimės. Nėra aišku, kokiu tikslu ir kokiu pagrindu savanoriška tarnyba laisvoje šalyje privalo būti koordinuojama „koordinuojančios organizacijos“? Kodėl į savo veiklas savanorius pritraukianti organizacija turi būti priklausoma nuo koordinuojančios organizacijos? Lygiai taip pat, kodėl laisvoje šalyje savanoriška veikla turi būti vykdoma pagal Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintas savanoriškos tarnybos programas (žr. SVĮ projekto 5 str. 3 d.), net jei ji trunka ilgiau nei 100 val.? Ar tokia įstatymo nuostata reiškia, kad ilgesnei nei 100 val. veiklos trukmei organizacijos savanorius galės pasitelkti tik jei atitiks Vyriausybės nustatytus reikalavimus?
  8. SVĮ projekto 7 str. nepagrįstai apriboja piliečių laisvę jungtis į asociacijas neįsteigiant juridinio asmens ir savo veiklai pasitelkti savanorius.
  9. SVĮ projekto 8 str. nurodo teises ir pareigas, kurios turėtų būti ne teisinio reguliavimo, bet asmenų sutarties objektas. Kitaip tariant 8 str. nepagrįstai apriboja organizacijos ir savanorio sutarties laisvę patiems susitarti kokios bus jų teisių ir pareigų apimtys.
  10. SVĮ projekto 8 str. 1 d. 1 p.. nuostata yra neadekvati. Asmuo gali turėti teisę tik jei kiti asmenys turi atitinkamą koreliuojančią pareigą. Jei įstatyme įtvirtinama, kad asmuo „turi teisę užsiimti norima savanoriška veikla“, tai iš esmės reiškia, kad kažkas valstybėje turi pareiga sudaryti jam sąlygas „užsiimti norima savanoriška veikla“. Akivaizdu, kad nėra subjekto, kuriam valstybė galėtų sukurti teisinę pareigą organizuoti kažkieno norimas savanoriškas veiklas. Korektiškiau būtų sakyti – „savanoris turi laisvę užsiimti norima savanoriška veikla“. Bet tuomet būtų klausimas kam į įstatymą įrašyti laisves, kurias piliečiai turi ir be šio įstatymo? SVĮ projekto 8 str. 1 d. 3 p. sukuria nepagrįstas pareigas savanoriškos veiklos organizatoriui. Valstybė negali nurodyti, kad visais atvejais savanoriškos veiklos organizatorius turėtų pareigą parūpinti priemones, organizuoti mokymus, techninę pagalbą ir pan.. Pvz. gali būti organizuojama savanoriška veikla, kuriai priemones pasirūpina patys savanoriai ir veiklos organizatorius nerengia jiems mokymų (pvz. kaip grėbti lapus).
  11. SVĮ projekto 8 str. 2 d. 4 p.. nuostata draudžianti naudojimąsi savanoriška veikla privatiems interesams tenkinti yra neproporcinga ir perteklinė. Pvz. asmuo dalyvauja savanoriškoje veikloje todėl, kad jam reikalinga kvalifikacija ar įrašas CV. Ar dėl to jam neturi būti leidžiama dalyvauti savanoriškoje veikloje?
  12. SVĮ projekto 9 str. taip pat nustato perteklinius apribojimus, kurie prieštarauja principui, kad organizuojant ir vykdant savanoriška veikla laisvoje valstybėje turi būti leidžiama viskas, kas yra nedraudžiama. O ne atvirkščiai.
  13. SVĮ projekto 11 str. 2 d. nuostata, sukuria perteklinius ir nepagrįstus apribojimus savanoriui ir veikla organizuojančiais organizacijai patiems susitarti dėl savanorystės pobūdžio, trukmės ir uždavinių. Nėra aišku, kodėl be koordinuojančios organizacijos dalyvavimo negali būti vykdoma ilgesnės trukmės savanoriška veikla?
  14. LGĮ projekto 91 straipsniu iš esmės siūloma nustatyti teisinį reguliavimą, kuris nevyriausybinių, o taip pat ir kitų teisinių formų juridinių asmenų, kurių tikslai yra susiję su tam tikrų vertybinių, moralinių, kultūrinių nuostatų puoselėjimu, veiklą pasitelkiant savanorius paskelbtų už įstatymo ribų. Priėmus tokį Lygių galimybių įstatymo pakeitimą savanoriška veikla organizuojančios pasaulėžiūrinės, tautinės ar kultūrinės organizacijos nebegalėtų reikalauti, kad savanoriai laikytųsi organizacijai priimtinų vertybinių bei pasaulėžiūrinių nuostatų. O reikalavimas, kad į veiklą įtraukti savanoriai privalo laikytis atitinkamų nuostatų, galėtų būti traktuojamas kaip priekabiavimas. Akivaizdu, kad tokios įstatymo nuostatos nėra suderinamos su pamatiniais laisvos visuomenės principais užtikrinančiais piliečių laisvę jungti į organizacijas pasaulėžiūros, įsitikinimų, tapatybės pagrindu ir savo veikloje puoselėti šias vertybes pasitelkiant toms vertybėms pritariančius bei jas atstovaujančius savanorius.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta siūlome iš esmės peržiūrėti aptartus projektus:
• atsisakyti perteklinių įstatymuose nuostatų, kurios apriboja ar netinkamai varžo savanorystę (įstatymų atskiri punktai aptarti tekste);
• palikti įstatyme nuostatą, kad savanoriška veikla gali būti bet kokia savanoriška veikla, kuri neprieštarauja valstybės įstatymams ir nėra draudžiama;
• savanoriškos veiklos reglamentavimą apriboti leistinų išlaidų kompensavimo reglamentavimu. Visa kitą paliekant veiklos šalių tarpusavio sutartiniams santykiams.

© 2022, Laisvos Visuomenės Institutas.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ „Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.