Audrius Globys.  Laisvos visuomenės instituto valdybos pirmininkas

 

Žvelgiant į mūsų Tautos ir Valstybės istoriją, kartais atrodo, stebuklas, kad išlikome, kad esame.

Carinė, vėliau sovietinė okupacijos, rodos, sulaužė visus valstybingumo ir tautiškumo ženklus. XIX amžiuje vokiečių lingvistai organizavo ekspedicijas į lietuviškai kalbančius kaimus, kad fiksuotų nykstančią kalbą. Atrodė, kad jos likimas – muziejų saugyklose. Kai Vakarų pasaulyje buvo kuriami literatūros šedevrai, A. Mickevičius lenkiškai rašė apie Lietuvą, kuri brangesnė jam už sveikatą. Tokia skurdi mūsų literatūrinė tradicija buvo.

Kai buvo kuriamos Jungtinės Tautos ir įtvirtinamos žmogaus teisės ir laisvės tarptautinėmis sutartimis, Lietuvoje – liejosi partizanų kraujas, tūkstančiai žmonių gyvuliniais vagonais buvo tremiami į Sibirą, o visa privati nuosavybė atsidūrė okupacinės valdžios rankose. Daugiamilijoninis okupantas atrodė neįveikiamas.

Tačiau mūsų Tautos gyvastis slypėjo ne institucijose ar karinėje galioje. Ji tarpo šeimose.

Todėl, kai carinė valdžia draudė lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis ir net kai kurie „pažangūs“ dvasininkai aiškino, kad „Dievas lietuviškai nesupranta“, motinos kaimo trobose mokė vaikus lietuviškai, poterių ir abėcėlės. Vėliau ta karta sukurs 1918-ųjų stebuklą.

Kai sovietinė propaganda perrašė knygas ir vadovėlius, kai per televiziją ir radiją bruko komunistinės ideologijos klišes ir melus – žmonės vis tiek žinojo tiesą. Nes ji buvo persakoma šeimose.

Valstybės gali būti okupuojamos, jų institucijos panaikinamos, įstatymai pakeičiami, piliečiai ištremiami, tačiau Tauta išlieka tol, kol iš kartos į kartą perduodama jos kalba, tikėjimas, istorinė atmintis, kultūra ir savimonė.

Šeima Lietuvoje buvo ne tik privataus gyvenimo erdvė. Ne tik ūkinis vienetas. Ji buvo Tautos tęstinumo garantas, joje buvo perduodama ne tik gyvybė, bet ir tapatybė, vertybės, savimonė ir ugdomos dorybės.

Koks kontrastas su okupantų požiūriu, kur motinos vardas valkiojamas kartu su keiksmu!

Dar XX amžiaus pradžioje tautosakininkas Vilius Kalvaitis surinko ir surašė net 99 gražius kreipinius, skirtus mamai pavadinti.

Šią mūsų Tautos savybę labai gražiai įvardijo poetas Adomas Mickevičius savo paskaitoje „Apie lietuvių tautą“, skaitytą Paryžiuje dar 1843 m. Čia yra atsakymas apie mūsų stiprybę negandų metais:

 „Dera pažymėti vieną išskirtinę ypatybę, už kurią lietuviai nusipelno ypatingos pagarbos. Milžiniškuose jų liaudies dainų rinkiniuose nerasi nė vienos ne tik kad vulgarios, bet net nepadorios ar pernelyg laisvos. Ši kalba nepažįsta netgi storžieviškų arba šlykščių posakių. Turinti kažką iš pakilios, sakralinės žynių kalbos, ši kalba atmeta tuos posakius, o juos atstoja atitinkami slavų žodžiai, kurių nevartoja padori lietuvių šeima.“

Todėl neatsitiktinai atkurtos Lietuvos valstybės 1992 m. spalio 25 d. Tautos referendume patvirtintos Konstitucijos 38 straipsnyje įrašyta, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas, valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę, o santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu.

Šiandien, remiantis pačiais įvairiausiais argumentais, bandoma kvestionuoti lietuvių Tautos sąmonėje įsitvirtinusią šeimos sampratą. Ir atrasti Konstitucijoje tai, ko nėra.

Pažvelkime į pastarųjų metų Konstitucinio Teismo sprendimus.

2019 m. sausio 11 d. Dainiaus Žalimo vadovaujamas Konstitucinis Teismas (KT) išplėtojo konstitucinę šeimos sampratą, konstatuodamas, kad ji yra neutrali lyties požiūriu.  

Pagal KT suformuotą doktriną šeimos santykių esmę apibūdina ilgalaikiai tarpusavio ryšiai, atsakomybė, supratimas, emocinis prieraišumas, pagalba ir savanoriškai prisiimamos teisės bei pareigos. Skirtingų vyro ir moters lyčių papildomumas, kaip vienas esminių šeimos sampratos principų, ištrinamas!

2025 m. balandžio 17 d. Konstitucinis Teismas žengė dar vieną žingsnį. Jis, remdamasis iki tol suformuota KT doktrina, pripažino, kad Civilinio kodekso nuostata, pagal kurią partnerystę galima sudaryti tik tarp vyro ir moters, prieštarauja Konstitucijai. Teismas konstatavo įstatymų leidėjo pareigą užtikrinti ir tos pačios lyties porų šeimos santykių teisinį pripažinimą bei apsaugą priimant partnerystės įstatymą.

Toks sprendimas grindžiamas konstituciniais žmogaus orumo, asmenų lygiateisiškumo ir privataus bei šeimos gyvenimo apsaugos principais. Tačiau jis kartu iškelia klausimą, kokią vietą konstitucinėje šeimos sampratoje užima vyro ir moters santuoka, motinystė ir tėvystė.

Buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas D. Žalimas po šio Konstitucinio teismo sprendimo viešai džiaugėsi, kad dar 2019 metais jo vadovaujamo KT pradėtas kelias į tos pačios lyties porų teisinį pripažinimą pasiekė savo loginę pabaigą. Pasak jo, jau tuomet buvo subrendęs planas pasiekti tokį rezultatą Konstitucinio Teismo nutarimu, nes jis netikėjo, kad tai sugebės padaryti Seimas.

Tačiau ar tokius pamatinius visuomenės gyvenimo klausimus turėtume laikyti galutinai išspręstais vien dėl to, kad dėl jų priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas? Svarbi detalė, tarp Konstitucinio teismo teisėjų šiuo metu nėra nei vieno konstitucinės teisės specialisto. Šios institucijos ideologinį politizavimą rodo, kad ir toks faktas, kaip buvusių politikų ar interesų grupių lobistų skyrimai į Konstitucinio teismo teisėjus. Taigi, vakar balsuoji arba lobini už įstatymus, o rytoj pats juos aiškini… įspūdinga.

Teisiniu požiūriu KT nutarimai yra galutiniai ir privalomi. Tačiau Konstitucija taip pat numato jos keitimo galimybes ir Tautos teisę tiesiogiai dalyvauti valdant valstybę.

2026 m. kovo 24 d. 63 Seimo nariai įregistravo pasiūlymą surengti patariamąjį referendumą, kuriame piliečių būtų atsiklausiama, ar jie pritaria, kad Konstitucijoje aiškiai būtų įtvirtinta, jog šeimos teisiniai santykiai kyla tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės ar tėvystės.

Balandžio 9 d. Seimas po pateikimo pritarė šiai iniciatyvai.

Atrodytų, demokratinėje valstybėje piliečių atsiklausimas referendume dėl vieno iš svarbiausių visuomenės gyvenimo klausimų turėtų būti savaime suprantamas dalykas. Juo labiau kad pačioje Konstitucijoje nustatyta, jog svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu.

 

Mūsų Konstitucijoje aiškiai ir nedviprasmiškai tai pasakyta:

1 straipsnis. Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika.

2 straipsnis. Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.

3 straipsnis. Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių.

Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką.

4 straipsnis. Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus.

 

Tačiau stebint šių dienų politines realijas kyla klausimas, ar šie pirmieji mūsų Konstitucijos straipsniai vis dar galioja? Ar Konstitucinis teismas neįsivaizduoja esąs aukščiau pačios Konstitucijos ir Tautos?

Pažiūrėkime, kas vyksta šiuo  metu Seime.

Nuo balandžio mėnesio, kai buvo pritarta referendumo iniciatyvos pateikimui, praėjo beveik septyni mėnesiai. Pagrindinis Teisės ir teisėtvarkos komitetas kreipėsi į universitetus dėl ekspertinių išvadų, spalio 1 d. numatyti komiteto klausymai buvo atšaukti. Tuo tarpu papildomas Valstybės valdymo ir savivaldybių komitetas rugsėjo 23 d. iš esmės pritarė projektui.

Tačiau pagrindinio komiteto sprendimo vis dar nėra.

Referendumo iniciatoriams kilo įtarimų, kad procedūros gali būti nepagrįstai vilkinamos. Spalio 26 d. jie kreipėsi į Seimo Etikos ir procedūrų komisiją, o spalio 28 d. ši nusprendė pradėti tyrimą dėl Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko Juliaus Sabatausko veiksmų bei neveikimo ir interesų konflikto.

Kodėl svarbu nevilkinti šio klausimo?

Norint šį referendumą surengti kartu su 2027 m. kovo 7 d. vyksiančiais savivaldos rinkimais, laikantis įstatymais numatytų terminų Seimo nutarimą reikėtų priimti ne vėliau kaip iki šių metų gruodžio 7 dienos.

Vadinasi, kiekviena užsitęsusi procedūra mažina galimybę seimui piliečių atsiklausti numatytu laiku. Ir didina tikimybę, kad demokratija virsta aklu vienos institucijos Konstitucinio teismo nurodymų vykdymu.

Šeimos sampratos apibrėžimas įstatymuose nėra tik dar vienas teisės aktas. Tai politinė kryptis ir gairės, kuria linkme mes, kaip Tauta ir Valstybė, keliaujame – gyvenimo ar  išnykimo.  

Grįžkime prie istorijos.

Lietuvių Tauta išliko carinės priespaudos ir sovietinės okupacijos metais. Išsaugojo kalbą, tikėjimą, papročius, istorinę atmintį. Išliko todėl, kad net ir neturėdama nepriklausomos valstybės turėjo žmones ir šeimas, kurie jautė atsakomybę už ateinančias kartas.

Šiandien situacija paradoksali. Turime nepriklausomą valstybę, demokratinę santvarką, savo Konstituciją, Seimą, teismus, mokyklas, universitetus… Tačiau nykstame, kaip ir apie ką galime ar negalime kalbėti – jau imasi spręsti įvairios institucijos.

Vaikų gimsta vis mažiau. Ir tai nėra ekonominė problema, mes gyvename kaip niekada gerai. Tai vertybinis pokytis Tautos išmirimo link. Nes šeima, vaikų gimimas, tėvystė ir motinystė, pateikiami, kaip karjeros stabdis, moters savirealizacijos kliūtis, rizika likti užribyje… šeima ir vaikai, kurie buvo savaiminė vertybė Sibire, okupuotoje šalyje, gerovės amžiuje tampa kliūtimi…

O juk nuo to, kaip suprantame  šeimą, kaip vertinama tėvystė ir motinystė, kiek vaikų  auga šeimose ir kokiomis dorybėmis jie ugdomi, priklauso ir tai, kokia Lietuva bus po dvidešimties, penkiasdešimties ar šimto metų. Ir ar iš viso ji dar bus ar liks tik istorinis atsiminimas.

Valstybės gyvybingumas priklauso ne vien nuo jos ekonomikos, kariuomenės, institucijų ar tarptautinių sąjungų, bet ir nuo jos pačios gebėjimo atsinaujinti ir  išlikti visų istorinių išbandymų akivaizdoje.

Žinia, vien tik šeimos apibrėžimas Konstitucijoje demografijos nekeičia. Būtinos realios sąlygos kurti šeimą, įsigyti būstą, galimybė derinti darbą ir vaikų auginimą, taip pat ypatinga valstybės ir visuomenės pagarba tėvystei ir motinystei,  matant šiame pasirinkime gyvenimo įprasminimą. Tačiau būtent teisinė šeimos samprata atspindi, kokią šeimos politikos kryptį pasirinks valstybė ir kokioms savo ateities prielaidoms teikia ypatingą reikšmę. Teisinės  nuostatos visuomet virsta realaus gyvenimo praktika.

Todėl ginčas dėl Konstitucijos 38 straipsnio nėra tik teisininkų ar politikų diskusija. Jis liečia ir mūsų kaip Tautos supratimą apie šeimą, kartų ryšį, asmens orumą bei valstybės atsakomybę už Tautos tęstinumą.

Galbūt būtent čia slypi svarbiausia referendumo iniciatyvos reikšmė – pabudinti Tautos sielą.  Demokratija nėra vien rinkimai kas ketverius metus, o šeimos – visuomenės ir valstybės pagrindo ateitis – ne vien institucijų ar teisės ekspertų reikalas.

Paradoksas, Tauta, kuri sugebėjo išlikti net praradusi valstybę, šiandien praranda teisę pasinaudoti laisvės kovotojų krauju iškovota teise į demokratinį savo pačios valdymą. Tokie politiniai sprendimai kelia riziką, jog daugiau mums neteks kovoti nei dėl laisvės, nei dėl valstybingumo – pasirinkta Tautos eutanazija atima bet kokią ateitį.

© 2026, Laisvos Visuomenės Institutas.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ „Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.