img

R. Aušrotas. Linkevičius ir jo ideologemos

R. Aušrotas. Linkevičius ir jo ideologemos

Autorius teisininkas, LVI ekspertas Stambulo konvencijos klausimais

LR užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius išplatino viešą pareiškimą, kuriame sukritikavo kolegų iš LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos siūlymą atidėti Stambulo konvencijos ratifikavimą, teigdamas, kad jie tapo „agresyvios tam tikrų grupių skleidžiamos melagingų faktų kampanijos viešojoje erdvėje“ aukomis. Tokia Linkevičiaus leksika mažų mažiausiai perša mintį apie sąmokslo prieš valstybę teoriją. O kaip yra iš tikrųjų?

Iš tiesų LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija išgirdo tų nevyriausybinių Lietuvos organizacijų, kurios nenori, jog su Stambulo konvencijos ratifikavimu į Lietuvos teisinę sistemą kartu su moterų apsaugai nuo smurto skirtomis normomis būtų įdiegtos ideologinį turinį turinčios sąvokos, balsą. Tuo tikslu jos 2018 m. kovo 20 d., kartu su kitomis 333 nevyriausybinėmis organizacijomis iš 9 Europos Tarybos valstybių kreipėsi į ET atstovus, kviesdamos persvarstyti kai kurias Stambulo konvencijos nuostatas. Jos nesutinka su Konvencijoje naudojamos gender sąvokos traktavimu bei abejoja mokymo apie nestereotipinius lyčių vaidmenis ideologiniu neutralumu.

Akademinėje literatūroje sąvokos gender prasmė varijuoja: ji vartojama arba kaip pakaitalas žodžiui sex, arba kaip sociokultūrinė lyties raiška (gender role/gender expresion), arba kaip socialinės lyties tapatybę nusakanti kategorija (gender identity). L. Linkevičius tvirtina, kad tiek Stambulo konvencija, tiek ir apskritai teisė sąvoką gender naudoja tik pirmąja ir antrąja prasme. Jei tai būtų tiesa, tai Konvencija gender sąvoką nusakytų taip pat, kaip ir 1984 m. Romos baudžiamojo teismo statutas, kuris irgi vartoja gender sąvoką, bet ją griežtai apibrėžia kaip dviejų lyčių modelio charakteristiką. Išaiškinimo, kad gender „yra paremta dviem biologinėmis lytimis, vyriška ir moteriška“ oficialiuose Stambulo konvencijos tekstuose anglų ir prancūzų kalba nėra.

Sisteminis žvilgsnis į Stambulo konvenciją leidžia teigti, kad šis dokumentas numato platesnę gender sąvokos vartoseną. Konvencijos 4 str. 3 dalis numato nediskriminavimo pareigą tiek sex, tiek gender, tiek gender identity atžvilgiu, t.y. kalba apie visas tris sąvokos gender vartojimo prasmes. Kad Konvencijoje vartojama sąvoka gender-based violence (lietuviškai verčiama kaip smurtas prieš lytį) apima trejopą gender prasmę, įrodo nusikaltimo aukų teisių apsaugai skirta ES direktyva Nr. 2012/29/EU, kurios preambulės 17 punktas sako, kad „smurtas, kuris nukreiptas į asmenį dėl to asmens lyties, lytinės tapatybės ar lytinės raiškos <…> suprantamas kaip smurtas dėl lyties“).

Linkevičius nemato arba nenori matyti, kad 1955 m. seksologo John Money įvesta sąvoka gender, kaip būdas atskirti lytį (sex) nuo lyties vaidmens (gender role), XXI amžiuje patiria transformaciją ir savo turinio plėtrą. Ji jau vartojama ne tik sociokultūrinei lyties raiškai nusakyti (gender expresion), bet ir, kaip liudija Seimo nario R. Dagio pateiktas Niujorko miesto Translyčių teisių bilio pavyzdys, tampa lytį determinuojančiu požymiu (gender identity). Apie tai, kaip kinta sąvokų turinys, puikiai iliustruoja žodžio homofobija pavyzdys. Šis klinikinėje psichologijoje vartotas žodis, reiškęs liguistą žmonių baimę (lot. homo („žmogus“) + phobia („baimė“)) XX a. 7 deš. virto ideologema. Pradžioje psichologas George Weinbergas homofobija vadino vyro baimę būti palaikytam gėjumi, o galiausiai žodis buvo perkeltas į socialinę sferą ir tapo terminu, skirtu tam tikrų visuomenės narių diskriminacijai nusakyti. Panašus procesas šiuo metu vyksta ir su sąvoka gender. Jos transformacija iliustruoja klasikinę sąvokų „pasisavinimo“ strategiją, kai sena sąvoka yra pripildoma nauju turiniu. Kol visuomenė naiviai tiki, kad sąvokos turinys nėra pakitęs, ji lieka neatspari už jos besislepiančios ideologijos invazijai.

Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad jau kuris laikas viešojoje erdvėje kalbant apie smurtą prieš moteris yra spekuliuojama prevencijos argumentu. Savo pareiškime ministras kaltina Konvencijos oponentus, jog jie “pamiršta paminėti kad šiuo metu Lietuvoje iš viso nėra vykdoma bendroji prevencija dėl smurto prieš moteris.“ Kokią smurto prevenciją numato Stambulo konvencija?

Pagal ją, šalių įsipareigojimai prevencijos srityje apima keturias prevencines priemones: visuomenės informavimą, ugdymą, specialistų mokymą bei prevencinę intervenciją ir recidyvo prevenciją. Kalbėdama apie bendrąją prevenciją Konvencija iš esmės kalba apie šviečiamojo ir ugdomojo pobūdžio priemones, kurių turinį sudaro pareiga kovoti su taip vadinamais lyčių stereotipais. Jie yra laikomi viena iš pagrindinių priežasčių, tariamai lemiančių smurto prieš moteris mastą. Ar tikrai taip?

Stambulo konvencijos prevencinė sistema yra grindžiama teorine prielaida, kad pagrindinė smurto prieš moterį priežastis yra istorinė moterų nelygybė. Būtent ji neva nulėmė vyrų dominavimą ir moterų diskriminavimą šeimoje ir visuomenėje. Toks apibendrinimas yra grindžiamas statistiniais smurto prieš moterį rodikliais, rodančiais smurto prieš moterį mastą. Visgi metodologine prasme tokia prielaida yra neleistina. Iš smurto prieš moterį atvejų skaičiaus fakto negalima automatiškai išvesti fakto apie smurto prieš moterį priežastį. Pavyzdžiui, yra žinoma, kad dauguma smurto Lietuvoje atvejų įvyksta artimoje aplinkoje, t. y. šeimoje. Tačiau niekas remdamasis šiuo faktu nebando daryti išvados, kad smurto priežastis yra gyvenimas šeimoje. Metodologine prasme, kalbant apie smurto prieš moteris reiškinį, reikia skirti jo kontekstą, kuriame smurtas vyksta (artimoje aplinkoje ar viešojoje erdvėje, darbe ar šeimoje; vyro moters santykių specifika: santuoka ar kohabitacija; aukos ir smurtautojo lytys; kokie šeiminiai santykiai juos sieja: tėvai, vaikai, sutuoktiniai) ir smurto priežastis. Priklausomai nuo konteksto, varijuos ir smurto prieš moteris priežastys, formos ir būdai.

Kaip teigia akademinė literatūra, smurtas negali būti nulemtas vieno veiksnio – jo priežastys yra kompleksinės ir, remiantis ekologiniu modeliu, skirstomos į skirtingus lygius. Smurto tyrinėtojo J. Giligan teigimu, smurto prieš moteris priežastis yra vyrų nevisavertiškumo jausmas, susiję su žemu socialiniu statusu ir prasta ekonomine padėtimi, o ne vyro socialinis ar ekonominis pranašumas moters atžvilgiu. Lietuvoje atliktų tyrimų duomenimis, svarbiausios ir dažniausios smurto prieš moteris priežastys yra nesutarimai šeimoje ir šeiminiai konfliktai, vyro alkoholizmas, depresija, žiaurus partnerio charakteris, nemokėjimas konstruktyviai spręsti šeimos konfliktų, vaikų auklėjimo problemos, nuolatiniai moterų priekaištai, nedarbas bei skurdas. 2008 m. Lietuvoje smurto tema atliktame tyrime pastebėtos pagrindinės smurto prieš moteris priežastys yra vaikystėje matytas smurtas prieš motiną bei alkoholio vartojimas. Alkoholio įtaką smurtui patvirtina ir policijos pranešimai viešojoje erdvėje apie smurto artimoje aplinkoje tendencijas. Ketvirtadalis iš ištirtų nusikalstamų veikų Lietuvoje 2011 -2015 m. buvo padarytos neblaivių asmenų. Šį neblaivių asmenų padarytų nusikalstamų veikų dalis padidėjo būtent tada, kai teisėsauga pradėjo aktyviau kovoti su smurtu artimoje aplinkoje (2006 – 2011 m. ši dalis neviršijo 18 proc.).

Taigi, Stambulo konvencijos teiginys, jog vyras smurtauja prieš moterį „dėl to, kad ji yra moteris“, t. y. dėl jos lyties, yra ideologema, kurios metodologiškai neįmanoma įrodyti jokiais moksliniais tyrimais. Bet ši ideologema, kaip rodo 2013 m. ES pagrindinių Žmogaus teisių agentūros atlikta smurto prieš moteris Europoje tyrimo ataskaita, jau tapo nekvestionuotina aksioma. Gal tai lemia, kad tiek Lietuvoje, tiek ir Europoje yra stokojama naujesnių tyrimų apie smurto priežastis, o tiems, kurie atliekami, svarbu ne smurto priežastys, bet smurto kategorijų identifikavimas ir smurto paplitimo (masto) matavimas. Ji kelia grėsmę, kad smurto artimoje aplinkoje prevencijai ir kovai su juo bus naudojamos ne moksliniais įrodymais, bet ideologija grįstos priemonės. Viena iš jų – Stambulo konvencijos įtvirtinta pareiga, numatanti į ugdymo programų turinį įtraukti privalomą diskursą apie smurtą prieš lytį ir jį neva sąlygojančius nestereotipinius lyčių vaidmenis.

© 2018 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ „Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.