John Finnis. Prigimtinis įstatymas ir prigimtinės teisės, Vilnius: Aidai, 2014. Vertėjas Albinas Plėšnys.

 

1

Kai knygyne išvydau Johno Finniso knygą „Prigimtinis įstatymas ir prigimtinės teisės“, labai apsidžiaugiau. Jau keletą metų girdėjau gandų, kad ši knyga verčiama, tačiau viskas juda lėtai ir, tikėtina, dar praeis nemažai laiko, kol galėsime vartyti knygą.

Puikiai žinau, kad knygos vertėjas  filosofas A. Plėšnys atliko žygdarbį. Oksfordo profesoriaus J. Finniso knyga – tai sudėtinga įžvalgų sampyna, kuriai teko parinkti lietuvišką sąvokų aparatą, o neretai pasiūlyti net naujų mūsų teisės diskursui sąvokų. Esu dėkingas ir „Aidų“ leidyklai, kuri išleido šį sudėtingą veikalą.

Tiesa, kai palyginu knygos originalą ir lietuvišką vertimą, pastarojo prekinė išvaizda, švelniai tariant, gerokai atsilieka. Panašu, jog Lietuvos leidėjai nusprendė, kad vis vien knygą pirks tik žinovai, kuriems knygos išvaizda ir skaitymo patogumas nėra pirmos svarbos dalykai. Kiek gaila ir to, kad, nors ir buvo daug knygos rėmėjų, kurie nurodyti priešlapyje, knygos leidyba buvo labai brangi ir bent jau knygyne Vilniaus senamiestyje už ją sumokėjau daugiau nei penkiasdešimt litų. Kažin ar tai nėra per didelė prabanga tiems Lietuvos studentams teisininkams, filosofams, politologams, kuriems smalsu susipažinti su solidžia alternatyva pozityvistinei teisės teorijai.

2

Reikliai vertindamas knygos leidybą, pasigedau platesnio J. Finniso ir jo vaidmens šiuolaikinėje teisės teorijai pristatymo. Vertėjo svarstymai apie sąvokos „natural law“ vertimo į lietuvių kalbą sunkumus puikiai būtų tikę kaip techninis knygos palydėjimas. Be to, labai praverstų išsamiau pristatyti knygos kontekstą bei paaiškinti J. Finniso santykį su pozityvistine ir prigimtinės teisės tradicija.

Nesumenkindamas atlikto titaniško vertimo darbo, noriu išsakyti kelias abejones dėl pasirinktų lietuviškų sąvokų. Aišku, „practical reasonabliness“ galima versti kaip „praktinį supratingumą“, tačiau, mano įsitikinimu, „praktinės išminties“ sąvoka būtų aiškesnė, tuo labiau kad Finnisas savo poziciją akivaizdžiai sieja su aristoteline „phronesis“ tradicija.

Taip pat ne visada aišku, kodėl „natural law“ kartais verčiamas kaip „prigimtinis įstatymas“, kartais – kaip „prigimtinė teisė“. Mano įsitikinimu, daug tiksliau kalbėti apie prigimtinio įstatymo ir prigimtinių teisių tradicijas, pirmąją siejant pirmiausia su Tomu Akviniečiu, o antrosios pradininkais vadinant Thomasą Hobessą bei Johną Locke‘ą.

3

Visos šios pastabos tik smulkmenos. Man kur kas didesnį nerimą kelia tai, kad ši knyga neliktų tik keliolikos žmonių dėmesio objektu. Taip gali atsitikti ir dėl to, jog, skaitytojams, menkai susipažinusiems su teisės teorija, knygos skaitymas gali tapti itin sudėtinga, o gal net neįveikiama misija. Deja, bet Lietuvoje apskritai nėra viešų diskusijų teisės srityje. Gal todėl ir Konstitucinio Teismo nutarimai absoliučiai daugumai žmonių atrodo vos ne kaip Delfų orakulų ištarmės.

J. Finniso darbai galėtų būti labai svarbus šaltinis, praturtinant lietuvišką teisinį diskursą. Tiesa, tyla, pasirodžius tikrai labai svarbiam akademiniam darbui, nesuteikia pagrindo optimizmui, kad ir Lietuvoje jau subrendo visavertė alternatyva teisiniam pozityvizmui.

4

O dabar kiek plačiau apie knygos turinį.

Knyga „Prigimtinis įstatymas ir prigimtinės teisės“ – tai pastanga atgaivinti prigimtinio įstatymo tradiciją, plėtojant ją taip, kad būtų galima atremti svarbiausius teisinio pozityvizmo priekaištus.

Teisinis pozityvizmas – teisės teorija, kuri atskiria teisę ir moralę, visą dėmesį sutelkia į įstatymų, kaip socialinių faktų, analizę, pabrėžtinai nesigilinant į jų moralinę vertę. Vienas žymiausių XX amžiaus teisinio pozityvizmo atstovas – Lonas Hartas. Teisinis pozityvizmas tvirtina, jog įrodė prigimtinio įstatymo tradicijos teorinį ydingumą.

J. Finnisas su tuo nesutinka, jis apgailestauja, jog teisinis pozityvizmas atkakliai žada neįmanomą dalyką: pateikti nuo bet kokių vertybinių priemaišų apvalytą teisinės sistemos fotografiją. Tačiau teisė savo prigimtimi yra susijusi su kryptingai reiškiama politinės bendruomenės valia, o pastaroji visada turi vertybinį dėmenį. Tikėtina, kad galima atskirti faktus nuo vertybių gamtos moksluose, bet ne teisėje.

Pasak Finniso, kiekvienoje teisės teorijoje tai, kas aprašoma, priklauso nuo pasirinktos vertybinės pozicijos. Kiekvieną kartą ką nors aprašant teisės teorijoje, tenka apsispręsti, į ką verta kreipti dėmesį, o į ką – ne. Taip pat reikia apsispręsti ir dėl to, kas labiau, kas mažiau svarbu.

Šios metodologinio pobūdžio pastabos Finnisui atrodo labai svarbios, nes teisės teorija ne tik aprašo bendruosius kiekvienos teisinės sistemos bruožus, bet kartu pateikia nuorodų, kas atitinka praktinio supratingumo (ar išminties) reikalavimus, o kas – ne, kurie žmonių santykių pavidalai yra siektini, o kurie – ne.

5

Savo teisės teoriją Finnisas sieja su prigimtinio įstatymo tradicija ir tvirtina, jog bando nuosekliai plėtoti šv. Tomo Akviniečio idėjas.

Nesinori pernelyg gilintis į teisės teorijos subtilybes, tačiau būtina atkreipti dėmesį, kad toli gražu ne visi šiuolaikiniai tomistai teigiamai vertina tą šv. Tomo Akviniečio darbų interpretaciją, kurią pasiūlo Finnisas. Pavyzdžiui, tokie autoritetingi mąstytojai kaip Russelas Hittingeris ar Ralphas McInnerny įsitikinę, kad Finnisas paprasčiausiai naudojasi Akviniečio autoritetu savo filosofinėms tezės paremti. Svarbiausias jų priekaištas – Finnisas atsisako normatyvinės prigimties sąvokos ir labiau akcentuoja reguliuojančią „gėrio“ sąvokos svarbą.

Mano įsitikinimu, visiškai įmanomos abi šv. Tomo Akviniečio „prigimties“ sąvokos interpretacijos ir tai, kad šiuolaikinė tomistinė teisės ir politinė filosofija juda dviem kryptimis yra ne problema, bet netgi privalumas, atskleidžiantis labai didžiulį tomizmo kūrybinį potencialą.

Pasak Finniso, „prigimties“ sąvoką mes turime suvokti veikiau kaip struktūrą, kurią atrandame, įdėmiai įsižiūrėję į žmogaus veiklą. Vertybės nėra išvedamos iš esamos situacijos aprašymų. Tačiau tas, kuris menkai yra perpratęs faktinę žmogaus situaciją, vargu ar galės skirti praktinius pamatinių gėrybių padarinius. Taip pat ir aprašymų nevalia suprasti kaip vertinimų vedinių, tačiau be vertinimų niekas negali atskirti, kas naujo bei svarbaus išskleista aprašyme.

6

Politinės bendruomenės tikslas nėra primesti žmonėms kurį nors vieną „geriausią“ tikslą, bet veikiau, vykdyti praktinės išminties reikalavimus, kuriuos galima „išskaityti“ iš žmonių veikimo viešojoje erdvėje. Bendrasis gėris, kuris tradiciškai prigimtinio įstatymo tradicijoje vadinamas kiekvienos politinės bendruomenės tikslu, Finniso įsitikinimu, negali būti suvestas į kurį nors konkretų tikslą, bet veikiau nurodo į pamatinį teisinės sistemos tikslingumą.

Finnisas ypač daug dėmesio skiria „intencijos“ sąvokai. Jo įsitikinimu, intencija teisiniuose santykiuos dažnai netgi svarbiau nei konkretus šių santykių turinys. Paprastai vertindami kurią nors teisinę sistemą, mes pirmiausia turime susitelkti į jos intenciją. Labai sudėtinga įvertinti, kiek teisinei sistemai pavyksta siekti bendrojo gėrio. Čia galimi skirtingi vertinimai. Visgi svarbiausia, ar priimant ir taikant kurį nors įstatymą išlieka bendrojo gėrio intencija. Kaip turėtume reaguoti, jei tokia intencija išnyksta iš teisinės sistemos? Finniso tvirtinimu, yra situacijų, kai tiesiog būtina sukilti prieš tuos, kurie, formaliai laikydamiesi teisinių normų, siekia tikslų, priešingų bendrajam gėriui. Sukilimas visada pavojingas veiksmas ir gali sukelti daug netvarkos, todėl nevalia manyti, kad kiekvieną kartą, kai susiduriame su piktnaudžiaujančiais įstatymais, turime griauti visą sistemą. Tačiau netiesa, kad pakanka nuolat tobulinti neteisingą sistemą ir galiausiai sugrįšime į teisingumo kelią. Kartais tenka ryžtingai panaudoti prievartą, pakeisti teisinę tvarką, idant toliau ji būtų įgyvendinama, griežtai saistant teisinėms taisyklėms.

Finniso įsitikinimu, pozityvistų klaida yra ta, kad jie rimtai nepriima fakto, jog tiek įstatymų leidyba, tiek jų puoselėjimas yra praktinė, t. y. tikslingai kreipiama veikla. Teisė, kaip bet kuri kita socialinė institucija, yra suprantama tik atsižvelgiant į tikslus bei vertybes, kurias siekiama realizuoti.

Svarbu aiškiai skirti moralinius ir teisinius argumentus. Tačiau nepamirškime, kad kiekvienas įstatymas neatsiejamai susijęs su tam tikra vidine moraline verte. Tai nereiškia, jog įstatymai tėra moralės normų vediniai. Veikiau galima tvirtinti, kad kiekviena teisinė sistema moralinius siekius turi jau vien dėl to, jog yra įsišaknijusi praktinės išminties dirvoje. Būtent praktinės išminties sąvoka Finnisas nurodo į bendrą teisės ir moralės pamatą, nors teisinis ir moralinis svarstymo būdai ir skleidžiasi kiekvienas sava kryptimi.

7

Norint geriau suprasti teisės ir moralės santykį, pirmiausia turime atskirti praktinį ir teorinį protą. Teorinis protas siekia pažinti pasaulio dėsnius, o praktinis protas teikia žmogui veiklos principus. Moralė yra praktinio proto veikla, pastarasis remiasi praktinės išminties principais, panašiai kaip teorinis protas remiasi logikos dėsniais. Praktinės išminties principai suteikia nuorodų žmogui, kuriam tenka gyventi nebendramatiškų gėrybių pasaulyje ir veikti kartu su kitais žmonėmis.

Nebendramatiškų gėrybių samprata neturėtų būti painiojama su moraliniu reliatyvizmu. Finnisas jokiu būdu nėra reliatyvistas. Jis tvirtina, kad egzistuoja bent septynios vertybės, kurios gali būti vadinamos pamatinėmis gėrybėmis. Jos vadinamos nebendramatiškomis, nes negali būti palygintos tarpusavyje. Jos atskleidžia septynis skirtingus žmogaus būties dėmenis, kurių kiekvienas turi savo praktinės išminties logiką.

Finnisas įvardija šias pamatines gėrybes: gyvybė, žinojimas, žaismė, estetinė patirtis, socialumas, praktinė išmintis, religija. Šios gėrybės gali būti vadinamos pamatiniais žmogaus elgesio tikslais, ir bet kuris kitas tikslas, kurio siekiame, tėra vienas iš šių septynių tikslų aspektų. Kiekvieno žmogaus praktinė veikla yra orientuota į vieną iš šių gėrybių.

Kiekvienas žmogus pats nusistato savą šių gėrybių hierarchiją. Nė viena iš hierarchijų negali būti vertinama kaip geresnė už kitą, tačiau svarbu pripažinti, kad kiekvieno žmogaus gyvenime tokia hierarchija egzistuoja. Aišku, ji nebūtinai yra stabili, gali kisti.

8

Tai, ką Finnisas vadina praktinės išminties reikalavimais, kurie sudaro teisinės sistemos pamatą, yra pamatinės nuorodos žmonių bendrabūviui gėrybių pliuralumo situacijoje. Praktinė išmintis nėra paprasčiausias teisingų sprendimų įvardijimo mechanizmas, bet veikiau kiekvieno asmens visavertės būties aspektas, kuris turi būti gerbiamas visuose žmogaus veiksmuose.

Praktinės išminties reikalavimai nepateikia recepto, kaip turi būti elgiamasi konkrečiose situacijose, tačiau pasiūlo tam tikrą kiekvienos praktinio gyvenimo problemos analizės būdą.

Kaip visa tai susiję su teisine sistema? Teisės autoritetas priklauso nuo jos sugebėjimo siekti teisingumo. Pastarasis šiuo atveju reiškia pirmiausia pritarimą, kad tam tikra teisinė sistema ar įstatymas atsižvelgia į gėrybių nebendramatiškumo ir su tuo susijusios bendrojo gėrio sampratos reikalavimus. Beje, praktinės išminties reikalavimų vykdymas neužtikrina, kad teisinė sistema iš tikrųjų bus teisinga ir rūpinsis bendruoju gėriu. Jis užtikrina tik tokią teisinės sistemos intenciją bei tai, kad jos įgyvendinimas nuolat kontroliuojamas tos pačios praktinės išminties reikalavimų.

Finnisas nepateikia receptų, kaip tokia kontrolė turi būti vykdoma konkrečiai, tačiau atkreipia dėmesį, kad kiekviena teisinė sistema yra nuolatinio moralinio testo situacijoje. Pastarasis turėtų būti suprantamas ne tiek kaip konkrečių teisinių normų turinio nagrinėjimas, kiek tų vertybių ir tikslų, kurias siekiama realizuoti teisinėje sistemoje, tikrinimas. Svarbu nepamiršti, kad teisinės normos egzistuoja ne vadovėliuose ir kuriamos ne vadovėliams, bet realiam žmonių gyvenimui ir turi įrodyti, jog sugeba atsižvelgti į skirtingų tikslų siekiančių individų poreikį, kad jų tikslai būtų vertinami rimtai, kaip tai, kam tarnauja teisinė sistema, o ne tai, kas turi teisinei sistemai tarnauti.

Šaltinis: Bernardinai.lt

© 2016 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ „Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.