Kraujomaiša ir pornografija: susiję labiau, nei manome

Vokietijoje ir Lenkijoje skambant raginimams legalizuoti kraujomaišą, siūlome Jums aktualų profesoriaus Christopher O. Tollefseno (JAV) tekstą apie šios praktikos pavojus ir panašumą į kitą, labiau pažįstamą, problemą.

.

Kraujomaiša ir pornografija: susiję labiau, nei manome

Christopher O. Tollefsen

2014 09 15

Iš anglų kalbos vertė Marius Kluonis

Nors kraujomaišą šiandien vis dar laikome kultūriniu tabu, tuo pat metu mūsų kultūra toleruoja ne mažiau destruktyvų poveikį ištikimybei, santuokai ir šeimai turintį reiškinį – pornografiją.

Kraujomaišos (seksualinių santykių tarp giminystės ryšiais susijusių asmenų) draudimas, nors ir dažnas istorijoje, šiandien tampa vis sunkiau suprantamas ir argumentuojamas. Iš dalies dėl to kaltas yra paprastas nesusipratimas. Dažnai manoma, jog pagrindinė priežastis, dėl kurios reikėtų uždrausti kraujomaišą, yra genetinės anomalijos ar kitokia žala vaikui, kurio gali susilaukti giminystės ryšiais susijusi šeima. Tačiau šiandien prieinami daugybė būdų, kuriuos pasitelkus, šios žalos vaikui galima išvengti, taigi šis argumentas tampa vis mažiau ir mažiau svarus. Giminingo kraujo šeimos taip pat gali paprasčiausiai nuspręsti neturėti vaikų, arba, pavyzdžiui, pasinaudoti dirbtinio apvaisinimo technologija ir tokiu būdu susilaukti visiškai sveiko kūdikio.

Toks aiškumo argumentuose trūkumas šiuo metu nesukelia didelės kraujomaišos gynėjų bangos, siekiančios sulaužyti šį kultūrinį tabu, nors keletas jų iš ties atsirado. Tačiau tai suteikia progą dar kartą permąstyti, kodėl kraujomaiša vis dėlto yra žalinga ir visuomenėje turėtų būti netoleruojama. Taip pat pakeliui pastebėsime, jog problema, kurią sukelia kraujomaiša, infiltravosi į mūsų visuomenę kitokiais būdais, keliančiais ne mažiau pavojų šeimų stabilumui ir gerovei.

Filosofinis argumentas prieš kraujomaišą

Šv. Tomas Akvinietis savo veikalo Summa theologica papildyme (supplementum) aptaria kraujomaišos temą. Į klausimą, ar kraujomaiša žaloja santuoką, Akvinietis pateikia tris tai įrodančius argumentus. Įdomu tai, kad nei vienas jo argumentas nėra susijęs su problemomis, galinčiomis kilti palikuonims.

Vietoj to, Tomas Akvinietis teigia, jog kraujomaiša visų pirma pažeidžia natūralią santvarką tarp tėvų ir jų vaikų. Pavyzdžiui, dukteris negali jokiais priimtinais būdais vienu metu savo tėvą turėti ir kaip tėvą, ir kaip vyrą. Trečiajame savo argumente autorius teigia, jog kraujomaiša yra priešinga „atsitiktinei“ santuokos pasekmei: žmoniją rišančiai ir draugystes formuojančiai jėgai. Tai mes galime pastebėti praktiškai kiekvienose vestuvėse, kai dvi lig tol nesusijusios šeimos susirenka kartu atšvęsti tarp jų naujai atsiradusio ryšio. Giminystės saitais siejamų žmonių vestuvėse šio svarbaus elemento trūktų.

Abu pateikti argumentai yra svarbūs ir verti apmąstymo. Tačiau mane labiausiai domina antrasis Tomo Akviniečio pateiktas argumentas.  Akviniečiui, mąstančiam pagal šv. Pauliaus tradiciją, svarbi santuokos savybė yra gašlumo kontrolė. Tačiau jei santuoka tarp kraujo giminių būtų galima, ši svarbi santuokos savybė išnyktų; gašlumui būtų sukuriamos ypatingai palankios sąlygos, jei žmonėms, gyvenantiems po tuo pačiu stogu, būtų nedraudžiama tarpusavyje kūniškai santykiauti.

Akviniečio susirūpinimą išvertę į modernesnę kalbą, pastebėsime, jog jaudintis iš tikrųjų yra dėl ko. Rūpestis kyla dėl padorumo tarp šeimos narių, apibrėžiant padorumą kaip santūrų ir tikslingą lytinio geismo realizavimą.  Santūrų, vadinasi nesigviešiantį kiekvieno įmanomo troškimo objekto – ne kiekvieno, kurio galėtų būti seksualiai geidžiama, iš tikrųjų turi būti geidžiama. Tikslingą, kadangi lytinis troškimas yra nukreiptas į galimus vedybinius partnerius. Pavyzdžiui, padorumo turinčiam žmogui susituokusio asmens geidimas yra nepriimtinas.

Padorumas yra asmens sąžiningumo, gerovės santuokoje ir namuose pamatas. Pradėjus žaloti padorumą namų aplinkoje visos šios gėrybės, pasak Akviniečio, bus pavojuje.

Kaip kraujomaišos draudimas skatina padorumą?

Neuždraudus kraujomaišos, iškiltų grėsmė padorumui, ir, kartu, ką tik minėtoms vertybėms: sąžiningumui, santuokai ir šeimai. Kodėl? Aš jums pristatysiu tris priežastis, bet manau, jog jų galima rasti dar daugiau.

Kiekvienas, kuris pats buvo arba gyveno kartu su paaugliais berniukais, supras kaip jiems yra sudėtinga galvoti apie kažką kitą nei apie seksą. […]  Tad pasvarstykime, kas nutiktų, jei seksas – jo galimybė, ir, galbūt, jo tikrovė – įžengtų į mūsų namus. Vietoj to, kad namai būtų išlaisvinanti erdvė, kurioje berniukai galėtų užsiiminėti veikla, kuri juos iš tikrųjų domintų, jei tik ji nebūtų užgožta domėjimosi lytiniais santykiais, namai taptų seksualinių troškimų lopšiu. Namuose pasekmių neišvengtų ir mergaitės – jų mąstymas apie save pačias, kaip seksualinio troškimo objektus, būtų nepertraukiamas.

Dalis šių jaunų moterų jaustųsi nesaugiai; kitos patirtų nuolatinį spaudimą [net namie] „konkuruoti“ su seksualizuotu moterų pasauliu. Tiek berniukams, tiek mergaitėms, pasaulis, kuriame kraujomaiša nėra griežtai uždrausta, reikštų seksualizuotus gyvenimus, taigi jų padorumo pamatai būtų sudrebinti. Tai į pavojų pastatytų būsimas santuokas ir šeimas. Iš berniukų ir mergaičių, užaugintų tokioje aplinkoje, yra maža vilties tikėtis, laikui atėjus, vedybinės ištikimybės ir pagarbaus elgesio su priešinga lytimi.

Antroji pasekmė yra ši: apsvarstę viską, kas buvo paminėta apie seksualumo svarbos berniukų ir mergaičių gyvenimuose augimą, galima tikėtis, jog vaikai su seksualumu pradės eksperimentuoti kur kas anksčiau, nei ligi šiol įprasta. Vaikams anksti pasinėrus į sekso pasaulį ir pamačius, kad jis juos nuolatos supa, kas galės juos sustabdyti? Išties, patys namai taptų šio seksualinio eksperimentavimo vieta.

Vis dėlto ankstyvi lytiniai santykiai yra indikatorius daugybės neigiamų socialinių pasekmių, kurių daugelis, savo ruožtu, kenkia dabartiniams ir būsimiems šeimų gyvenimams. Taigi dar kartą kraujomaišos draudimo apleidimas pažeistų ir šeimyninį gyvenimą.

Visa tai galioja ir trečiajai priežasčiai, kodėl kraujomaiša kelia pavojų padorumui šeimoje. Visur, kur kraujomaiša nėra griežtai uždrausta, santykiai tarp vyro ir žmonos bus neišvengiamai išbalansuoti, kadangi motinos turės nuolatos žvelgti į savo dukteris kaip į galimas konkurentes. Ir taip bus dėl to, jog tėvai žiūrės į savo dukras kaip galimus pakaitalus: jaunesnes savo žmonų, kurias kadaise mylėjo, tačiau kurių patrauklumas su laiku išblėso, versijas.

Akviniečio argumentas yra aiškus: kraujomaišos draudimas saugo padorumą, o padorumas, savo ruožtu, saugo sąžiningumą, santuoką ir šeimą.

Pornografijos problema

Tomas Akvinietis, žinoma, nepranašavo galimos kraujomaišos draudimo pabaigos – to daryti nederėtų ir mums. Tačiau Akvinietis taip pat negalėjo pranašauti, jog ateis laikas, kuomet žmonės į savo gyvenimus įsileis realybę, turinčią identiškas neigiamas pasekmes, kylančias dėl praktiškai tų pačių priežasčių kaip ir kraujomaiša, ir atsisakys tai pripažinti. Šv. Tomas negalėjo išpranašauti, kad internetas ir kitos skaitmeninės technologijos pavers pornografiją neišvengiama namų kasdienybėje.

Pornografija egzistavo visada, kartais suintensyvėdama ir kartais prarasdama populiarumą. Tačiau net praeitoje kartoje pornografija buvo itin apribota vaikus turinčių šeimų namuose. Tėvai gal ir turėjo paslėptas savo Playboy kopijas, tačiau paauglių prieiga prie pornografijos buvo itin ribota ir be abejonės nesiejama su jų seksualinių troškimų tenkinimu.

Situacija kardinaliai pasikeitė. Bet kuris paauglys su išmaniuoju telefonu, planšetiniu arba asmeniniu kompiuteriu turi prieigą prie neįsivaizduojamo internetinės pornografijos kiekio. Viename Esquire žurnalo straipsnyje rašoma:

Dešimties – trylikos metų berniukai – karta atėjusi iškart po manęs – visi, gimę, tarkime, po 1992 ir visi 10 – 13 metų berniukai nuo to laiko gali pamatyti daugiau nuogų moterų savo telefonuose per 10 minučių nei daugelis suaugusių vyrų istoriškai galėjo per visą savo gyvenimą. Jie taip pat gali, savaime suprantama, pamatyti moteris atliekančias tokius aktus, kurių daugelis vyrų istorijoje negalėjo nė susapnuoti, ar, tuo labiau, patirti. Na ir čia jau nestebina faktas, jog milžiniškais kiekiais vaikai būtent tai ir renkasi žiūrėti. [Junginės Karalystės] valdžia, pamažu kylanti prieš šį procesą, paskelbė 2012 metų apklausos rezultatus, kuriuose skelbiama, jog kas trečias berniukas šioje amžiaus grupėje yra žiūrėjęs erotinę medžiagą internete, o nuolatiniais vartotojais, sulaukę šešiolikos, tampa keturi iš penkių berniukų.

Pornografijos vartojimas klesti ne tik tarp jaunimo; prieinamumas pornografiją paverčia nuolatine susituokusių vyrų pagunda, kuriai pasiduoda nemaža jų dalis.

Atkreipkime dėmesį į masiško pornografijos kūrimo ir vartojimo pasekmes, importuojamas į milijonus namų paprastu mygtuko paspaudimu:

  • Sukeliama jaunų vyrų ir moterų, negalinčių pabėgti nuo seksualizuoto pasaulio spaudimo, padorumo erozija.
  • Jaunų žmonių pornografijos vartojimas veda prie ankstyvos ir rizikingos seksualinės praktikos. Ši praktika yra žalinga joje dalyvaujantiems žmonėms, tačiau taip pat jų šeimoms ir būsimų santuokų stabilumui arba net galimybei.
  • Pornografijos vartojimas destabilizuoja vedybinius santykius, į namus atnešdamas konkurencijos elementą. Iš tiesų, žmonų nerimas, kad jos nėra pajėgios konkuruoti su tuo, ką jų vyrai mato internete, yra dažnas nusiskundimas moterų, ištekėjusių už nuolatinių pornografijos vartotojų.

Visi šie pareiškimai daugelio autorių buvo nuodugniai apmąstyti, nors reikšmingi kultūriniai balsai šią temą vis dar bando slopinti. Tačiau štai kas mus turėtų jaudinti: nors mes dar negalvojame apie kraujomaišos tabu sušvelninimą, mes įsileidome į savo gyvenimus tokį patį kaip ir kraujomaiša sąžiningumą, santuoką ir šeimą griaunantį reiškinį. Mūsų prisirišimas prie kraujomaišos tabu yra kur kas išmintingesnis nei mes manome. Mes turime iškelti tikruosius šio draudimo tikslus ir pradėti reaguoti į faktą, jog pornografija – mūsų kultūros kraujomaiša.

Cristopher O. Tollefsen yra Pietų Karolinos Universiteto filosofijos profesorius ir ilgaamžis Witherspoon instituto bičiulis. Jis taip pat yra Lying and Christian Ethics (Cambridge, 2014) knygos autorius.

© 2014 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ “Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.