laisva visuomenė

Laisvos visuomenės samprata, kuria LVI vadovaujasi savo veikloje

Kiekvienam žmogui laisvė yra būtina, nes be jos nėra įmanomas žmogaus orumo vertas gyvenimas. Tačiau iš prigimties žmogus yra ne tik laisva, bet ir socialinė būtybė. Žmogus nėra sau pakankamas. Jis pats vienas, be kitų žmonių pagalbos, be visuomenės negali susikurti sąlygų, reikalingų jo pilnaverčiam gyvenimui. Didelė dalis žmogui reikalingų gėrių – tokių kaip šeima, švietimas, mokslas, kultūra, ekonominė veikla ir jos vaisiai, religija – gali atsirasti ir egzistuoti tik visuomenėje.

Tikra laisvė niekuomet nėra abstrakti ar formali. Vien tik formalių apribojimų ar suvaržymų asmens pasirinkimams panaikinimas negarantuoja žmogaus laisvės. Jei nustoja egzistuoti gėriai, būtini asmens klestėjimui, nustoja egzistuoti ir laisvė. Visuomenė, kurioje nebepuoselėjami ir nebesaugomi žmogaus pilnaverčiam gyvenimui reikalingi gėriai, ilgainiui nustoja būti laisva. Tokioje visuomenėje nebelieka tikro pasirinkimo galimybės, nes nėra gėrių, kuriuos žmogus galėtų rinktis.

 

 

Todėl tikra laisvė visuomet apima tris laisvės sąlygas:

1) gėriai, kurie yra reikalingi asmens klestėjimui,

2) perteklinių ar nepagrįstų suvaržymų rinktis gėrius nebuvimas,

3) asmens galimybė siekti prasmingų gyvenimo tikslų.

Bet kurios iš šių sąlygų sunykimas ar sunaikinimas neišvengiamai sunaikina ir laisvę. Pavyzdžiui, jei sunyksta mokslo institucijos, sunyksta ir laisvė rinktis studijas. Jei įstatymai verčia tenkinti reikalavimus, kurie prieštarauja asmens sąžinei, sunyksta asmens sąžinės ir religijos laisvė. Jei švietimas, kultūra, viešoji tvarka nustoja kultivuoti visuomenės narių dorybes, visuomenėje lieka vis mažiau narių, pajėgių laisvai siekti prasmingų gyvenimo tikslų.

Iš tiesų laisva yra tik ta visuomenė, kuri puoselėja žmogaus klestėjimui būtinus gėrius, sudarančius bendrąjį gėrį, kuri nenustato visuomenės nariams nepagrįstų ir neteisingų apribojimų ir kuri sukuria palankias sąlygas visuomenės nariams puoselėti asmenines dorybes. Tai yra gairės, kuriomis vadovaudamiesi galime siekti laisvesnės bei teisingesnės visuomenės. Tačiau šiandien susiduriame su įvairias ideologijas propaguojančiomis galios struktūromis, kurios žadėdamos daugiau laisvės, iš tiesų kėsinasi sunaikinti visuomenės laisvei būtinas sąlygas.

 

 

Grėsmės laisvei – ideologijos ignoruojančios bendrąjį gėrį, diegiančios individualistinę žmogaus teisių sampratą ir puoselėjančios moralinį reliatyvizmą.

 

PRIORITETINIAI LVI TIKSLAI KURIANT LAISVĄ VISUOMENĘ:

  1. Siekiant išsaugoti Lietuvą laisva valstybe, ginti bei puoselėti gėrius, sudarančius visos visuomenės bendrąjį gėrį. Tokiais saugotinais gėriais yra:

    • teisingumu ir protingumu grindžiama teisinė tvarka,
    • žmogaus orumas ir gyvybė nuo jo pradėjimo iki natūralios mirties,
    • santuoka ir/ ar giminystės ryšiais grindžiama natūrali šeima,
    • tėvų teisė ugdyti vaikus pagal savo dorovines nuostatas,
    • religijos ir sąžinės laisvė,
    • žodžio ir įsitikinimų laisvė,
    • sąžiningos verslo ir darbo sąlygos,
    • reali mokslo ir studijų laisvė,
    • ekologiška aplinka,
    • švietimas ir kultūra, puoselėjantys dorą, gėrį ir grožį,
    • mūsų valstybės tapatybę grindžiančių tradicijų tęstinumas,
    • ir kita.

2. Siekiant puoselėti į visų visuomenės narių bendrąjį gėrį orientuotą teisinę tvarką, kurioje teisės būtų suvokiamos kaip teisingumo reikalavimai, užtikrinantys, kad visiems visuomenės nariams teisingomis sąlygomis ir nedestruktyviu būdu būtų prieinami gėriai, reikalingi jų klestėjimui visuomenėje.

3. Siekiant, kad valstybė iš tiesų tarnautų bendrajam gėriui ir nepagrįstai nevaržytų piliečių laisvių, šalinti perteklinius, neproporcingus ir ideologiškai motyvuotus teisinius apribojimus, kuriuos valstybė, pasiduodama įtakingų ideologinių struktūrų spaudimui bei prisidengdama „teisių apsauga“, primeta visuomenei.

4. Siekiant tikros visuomenės bei kultūros pažangos, viešajame diskurse moralinį reliatyvizmą keisti pagarba tiesai bei prigimtiniams moralės principams.