Kokią ateitį Europai lems gegužės 25 dieną įvykusių EP rinkimų rezultatai? Ar dešiniųjų partijų sėkmė (ir kairiųjų nesėkmė) padės ginti teisę į gyvybę ar santuokos ir šeimos institutus? Kas taps naujuoju Europos Komisijos Prezidentu?

.

Europos Sąjunga po Europos Parlamento rinkimų

J.C. von Krempach, J.D.

Iš anglų kalbos vertė Justinas Mickus

• Šaltinis: http://www.turtlebayandbeyond.org

Draugai – ypač tie, kurie prisimena karštas pastarųjų mėnesių diskusijas apie Estrelos ir Lunacek rezoliucijas ir Europos Piliečių Iniciatyvą „Vienas mūsų“ – manęs dažnai klausia, ką manau apie gegužės 25 d. vykusių Europos Parlamento (EP) rinkimų rezultatus ir kokią ateitį jie lems Europai. Ar dešiniųjų partijų sėkmė (ir kairiųjų nesėkmė) padės ginti teisę į gyvybę ar santuokos ir šeimos institutus?

Trumpai – deja, ne

Dešiniojo sparno radikalų (kaip Nacionalinis Frontas, surinkęs ketvirtadalį Prancūzijos rinkėjų balsų) rinkiminis triumfas ar populistiškų euroskeptiktų (kaip UKIP, „Jungtinės Karalystės nepriklausomybės partijos“, kuri, pasisakydama už britų išstojimą iš ES, šventė pergalę Didžiojoje Britanijoje) laimėjimai neduoda priežasties džiaugtis. Nors šių partijų sėkmė rodo, kad dabartinė ES tikrai netenkina žmonių, tačiau ji nepateikia jokių problemos sprendimo variantų. Tuo pačiu metu, prancūzų dešinieji ir britų ES-kritikai tikrai nėra vieninteliai radikalai, apdovanoti šiltomis vietomis EP.

Kairiųjų radikalai (pavyzdžiui, Graikijos SYRIZA) taip pat šventė pergales. Bene garsiausiai džiūgavo D 66 judėjimas prieš šeimą ir gyvybę, kuris užėmė pirmąją vieta Olandijoje, ir ultranacionalistų, atvirai skelbiančių separatistinius sentimentus, N-VA (Nieuw-Vlaamse Alliance) aljansas Belgijoje. Naujasis Europos Parlamentas atrodo chaotiškas, o ekstremizmas Europoje tik kyla.

Bet ką tai pakeis europiečių kasdieniame gyvenime? Tikėtina, kad mažai ką. Nors ES atstovai bando įtikinti priešingai, EP vis dar yra ganėtinai nesvarbi politinė institucija. Tą suprato ir ES rinkėjai – net ir tie, kurie nesigilina į sudėtingą ES institucijų sąrangą ar jų funkcijas. Galbūt tai ir paaiškina iš pažiūros neatsakingas balsavimo tendencijas.

Radikalieji politiniai judėjimai EP realios galios neturės. Net jei jie susijungs (kas yra mažai tikėtina), jie nesugebės sustabdyti jokių naujų ES direktyvų ar pakeisti ES iš vidaus – pastarajam tiklsui reikalingi tarpvyriausybiniai nutarimai.

Jei norite suprasti EP, turite suvokti, jog ši institucija mato save ne kaip diskusijų tarp valdančiųjų ir opozicijos forumą – visas Parlamentas siekia būti opozicija kitoms ES institucijoms, t.y., Europos Komisijai ir Europos Tarybai (kurioje atstovaujama ES valstybėms narėms). To rezultatas – stipriai juntamas tikro ir išsamaus politinio debatavimo stygius Europos Parlamente. Šioje institucijoje de facto yra ir visada buvo milžiniška konservatorių (ELP, Europos Liaudies Partijos), socialistų, liberalų ir žaliųjų koalicija. Kai reikia priimti sprendimą iš tiesų svarbiu teisėkūros klausimu (dažniausiai tai – naujų direktyvų ar reguliacijų tvirtinimai, naujų prekybos sutarčių ratifikavimai) Europos Parlamente šios partijos dažniausiai balsuoja išvien – kairės-dešinės skirtis neegzistuoja. Dvi teoriškai skirtingas politines jėgas vienija bendras tikslas – instituciniai EP interesai. Anot jų, kiekvienai iškylančiai problemai tinka vienas atsakymas – „daugiau Europos“ – t.y., daugiau jėgų ES ir ypač Europos Parlamentui. Todėl EP yra unikaliai konsensusą visais klausimais turintis parlamentas – ir todėl taip smarkiai nutolęs nuo tikrųjų europiečių problemų ir rūpesčių.

Skirtis tarp dešinės ir kairės pasirodo tik EP diskutuojant klausimais, kuriais institucija neturi jokios realios sprendžiamosios galios – abortais, homoseksualų teisėmis ir pan., kaip byloja Estrelos ir Lunacek rezoliucijų patirtis. Tokiais atvejais, politinė kairė ima atakuoti pagrindines kultūrines ir moralines europiečių vertybes, o dešinė bando jas ginti. Vientintelis skirtumas – ELP neretai stokoja drąsos užimti tvirtą poziciją šiais klausimais, dažnai tarsi gėdydamasi balsuoti kartu su labiau į dešinę nutolusiomis politinėmis grupėmis. Tuo tarpu kairieji – ir socialistai, ir liberalai – nedvejodami jungiasi kartais net ir prie pačių radikaliausių kolegų (tarp kurių galime sutikti ir už sovietinį režimą atgailauti nesiruošiančių komunistų), jei jiems tenka ginti tai, ką jie įvardija kaip žmogaus teises. Šiuose situacijose radikalios politinės grupės galėtų kažką lemti, tačiau EP priimti sprendimai – ne (kaip ir Estrelos rezoliucija, tokie EP sprendimai dažniausiai būna tiesiog patariamojo pobūdžio).

Žinant EP veiklos niuansus, sunku prognozuoti, ar fundamentalių teisių į gyvybę, sąžinės ir religijos laisvę ar šeimos ir santuokos institutų gynyba įgaus pagreitį dėl naujos EP sudėties. Neabejotinai gerai, kad ELP lieka stipriausia EP grupe, net jei jos kiekybinis pranašumas socialistų atžvilgiu ženkliai sumenko. Kita vertus, reikia paminėti ir tai, jog ir socialistų, liberalų ir žaliųjų grupės smarkiai nukraujavo. Pagal EP gėjų lobistų grupės duomenis, iš keturių pagrindinių politinių jėgų, kurios nuosekliai propaguoja homoseksualų programą Parlamente, trys yra akivaizdžios šių rinkimų autsaiderės. Tik komunistai gali džiaugtis laimėtais balsais, kuriuos gavo dėl visų spalvų ir krypčių radikalų išpopuliarėjimo.

Bruno Selun, įtakingosios homoseksualų EP grupės (Intergroup) sekretorius ir vadovas, neseniai išreiškė susirūpinimą, jog kraštutinių dešiniųjų (UKIP, Nacionalinio Fronto) pergalės gali paskatinti ELP ginti pagrindines krikščionių demokratų vertybes (gyvybę, santuoką) uoliau negu šie buvo įpratę pastaraisiais metais. Tai gali būti tiesa. Bandymas kairuolišku progresyvumu ar liberalumu varžytis su Europos socialistais ir liberalais ELP naudos neatnešė – netgi priešingai, tai atbaidė tūkstančius rinkėjų, kurie tada savo simpatijas atidavė labiau tradicinės dešinės partijoms. Jei ELP tikisi prisivilioti prarastus balsus atgal, ji turi parodyti, kad vis dar remia socialiai konservatyvias idėjas.

Belieka paskutinis klausimas: kas bus naujasis Europos Komisijos Prezidentas? Ar Jean-Claude Junckeriui, pagrindiniam ELP kandidatui į šį postą, kelias yra atviras?

Aišku tai, jog Martin Schulzas, kadenciją baigiantis EP prezidentas ir save pirmuoju socialistų kandidatu matantis politikas nebuvo sėkmingas kaip kandidatas, net jei jam yra sunku tai pripažinti. Teigdamas, jog jis turi būti paskirtas kitos Komisijos vadovu, p. Schulzas ignoruoja aiškius rinkimų rezultatus: socialistai ne tik nesurinko daugiausia balsų, bet ir prarado keletą vietų Parlamente. Tačiau ir p. Junckeris nėra šių rinkimų laimėtojas – ELP, nors ir išlaiko lyderės pozicijas EP, prarado daugybę vietų Briuselyje. Teigti, kad ELP ir jos lyderis išgyvena triumfo valandą – neadekvatu.

Tiek p. Schulzas, tiek p. Junckeris yra sake, jog demokratija būtų paminta, jei į EK pirmininkus būtų paskirtas ne lyderiaujančios EP partijos pagrindinis kandidatas. Toks teiginys keistas. Pirmiausia ir svarbiausia, Komisijos prezidentą renka šalių narių vyriausybių vadovai ir jokia ES sutartis neįpareigoja jų rinkti tam tikrą kandidatą.

Antra, demokratiškumo idealą kvestionuoti verčia ir tai, jog p. Schulzas ir p. Junckeris yra savo partijų pagrindiniai kandidatai tik todėl, jog toks buvo vidinis jų partijų sprendimas, priimtas už uždarų durų. Niekas neleidžia daryti prielaidos, jog rinkėjai balsavo už vieną ar kitą partiją dėl to, kad jos lyderis yra vienas iš šių džentelmenų. Abu kandidatai buvo primesti elektoratui, tad sunku suprasti, kaip į EK prezidento postą paskyrus ką nors kitą, iškiltų grėsmė Europos demokratijai, kurios trūkumas yra ilgaamžė ES problema.

Tačiau pagrindinis argumentas prieš tiek p. Schulzo, tiek p. Junckerio kandidatūrą yra tas, jog abu jie – praeities politikai. Abu priklauso jėgoms, pastaruosius dvidešimt metų valdančioms ES, abu priėmė ir ne kartą gynė visus sprendimus, kurie galiausiai atvedė Europą į jos dabartinę politinę (ir tokią neseną ekonominę) krizę. Kodėl turėtume tikėtis, jog šie politikai gali pasiūlyti sprendimus problemoms, kurias patys padėjo sukurti? Jean-Claude Junckerio kandidatūrą į EK prezidento postą nežada

© 2014 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ „Laisvos visuomenės institutas“ (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.