img

Gintautas Vaitoška: Apie mokslu pagrįstą lytiškumo ugdymą Lietuvos mokyklose

Gintautas Vaitoška: Apie mokslu pagrįstą lytiškumo ugdymą Lietuvos mokyklose

 

Gintautas Vaitoška

 

Dabartinėje diskusijoje dėl lytinio ugdymo Lietuvoje aišku, kad siekiama gerų tikslų. Visi joje dalyvaujantieji norėtų, kad jaunimas nesirgtų lytiškai plintančiomis ligomis ir paauglės mergaitės išvengtų nėštumo. Labai gerai, kad ieškoma geriausių būdų, kaip pasiekti šiuos tikslus.

Mokslinėje literatūroje diskusija apie tai, kokios lytinio ugdymo programos yra efektyviausios, vyksta jau keletą dešimtmečių. Seksualinio švietimo („sex education“) programos, paplitusios seksualinės revoliucijos metu, minėtų tikslų siekė skatindamos paauglius vartoti kontracepciją.

Reagano prezidentavimo laikais JAV išpopuliarėjo susilaikymą („abstinence“) skatinančios programos. Iš dalies dėl jų populiarumo seksualinio švietimo programų kūrėjai taip pat ėmė teigti, kad lytinių santykių pradžios atidėjimas – tai ir jų siekiamas tikslas, tad dabar savo programas vadina „visapusiškomis seksualinio švietimo“ programomis („comprahensive sex education“).

Lytinių santykių debiuto atidėjimas, regis, nėra mielas tik kai kurioms jaunimo organizacijoms. Tai suprantama: seksas žada laimę, ir greitai… Padėti jaunimui per daug nesupaprastinti realybės yra klasikinė bet kurios visuomenės užduotis.

Žinių apie kontracepciją programoje yra. Tik oponentams nepatinka, kad pasakoma ir tai, kaip kontracepcija – ypač hormoninė – gali pakenkti jaunos merginos organizmui.

Lietuvoje, Švietimo ir mokslo ministerijoje, kuriama programa remiasi 2007 metais patvirtintos programos nuostata, kad vaikus reikėtų kviesti lytinių santykių nepradėti iki pilnametystės. Diskusijoje tarp susilaikymą ir kontracepciją propaguojančių programų šalininkų galima rasti tiek vienos, tiek kitos krypties teisingumą parodančių mokslinių tyrimų.

JAV vykstantys masiniai jaunimo judėjimai, kur paaugliai pažada laukti iki santuokos („True love waits“ ir kt.), pasirodo esantys tik iš dalies efektyvūs; kontracepcijos vartojimą skatinančios programos dažnai neduoda rezultatų (prieš keletą metų dėl to yra skundęsis britų sveikatos apsaugos ministras; prezervatyvai, kaip rodo kasmetinė Vokietijos ir JAV statistika, nesustabdo AIDS plitimo tarp vyrų, santykiaujančių su vyrais). Tad kaip geriausiai padėti paaugliams išvengti ligų ir nėštumo?

Sutariama, kad tai turėtų pasakyti mokslas. Tačiau, kaip minėjome, moksliniais tyrimais remiasi abi pusės. Kai taip nelengva pasakyti, kurie tyrimai yra tikslesni, įdomu pastebėti, kad pakankamai „moksliški“ yra patys mūsų paaugliai.

Štai dar 2006 metais, Tarptautinės planuotos tėvystės federacijos skelbtais duomenimis, net 88 proc. Lietuvos paauglių berniukų ir 81 proc. merginų vartojo kontracepciją per „paskutinius lytinius santykius“. Britų paaugliai pralenkti ir tik nedaug atsilikta nuo kitų Vakarų Europos šalių, pralenkta ir Estija bei Latvija.

Nesunku daryti išvadą, kad jau prieš dešimt metų Lietuvos paaugliai žinojo, iš kur atsiranda vaikai ir kaip jų išvengti. Tuo laiku buvę paaugliais skaitytojai greičiausiai tam nepaprieštaraus. Tačiau juk tuo metu Lietuvos mokyklose nebuvo plačiai kalbama apie kontracepcijos vartojimo privalumus; peršasi išvada, kad mūsų laikų jaunimas apie kontracepciją neblogai išmano ir be mokytojų paaiškinimo.

Žinoma, ir dėl tokio teiginio galima diskutuoti. Viena vertus, norint tinkamai panaudoti prezervatyvą, reikia turėti omenyje penkis (!) žingsnius, todėl galima būtų galvoti, kad tikrai būtina paauglius tokios metodikos mokyti. Kita vertus, kaip jau minėta, net tokioms šalims, kuriose tai yra labai metodiškai daroma (pvz., Vokietija), nepavyksta ženkliai sumažinti lytiškai plintančių ligų, ypač užsikrėtimo ŽIV, dažnumo. Pagaliau kontracepcija užtikrina, kaip oficialiai pripažįstama, tik „saugesnius“ lytinius santykius. Siekis pavėlinti jų debiutą anaiptol nėra vien tik „katalikiška“ lytinio ugdymo kryptis.

Teiginys, kad lytiškumo ir rengimo šeimai programa yra „katalikiška“, dabartinėje diskusijoje girdimas dažnai. Tačiau gebėjimas suvaldyti seksualinę energiją nėra tik katalikiškas dalykas. Jis gerai žinomas įvairiose jogos atšakose, apie seksualinių troškimų nugalėjimą kalba budistinės meditacijos meistrai.

Tiesą sakant, Rytų dvasiniai mokymai šiuo klausimu yra daug griežtesni nei krikščionybė: juose kūnas laikomas blogu dalyku, o seksualiniai troškimai – vos ne žmogaus pražūtimi. Patarimų medituoti, kad graži moteris yra tik kūno audiniais apviltas skeletas ar tai, kas iš jos bus, kada liks vien tik skeletas, galima atrasti tik jogoje ar budizme. Pagaliau nereikia nė Rytų: skaistumo vertę pabrėžė visi garsūs Antikos mąstytojai, o stoikai, pavyzdžiui, Ciceronas, dėl Romos imperijos žlugimo kaltino valdančiųjų moralinę degradaciją, kurios vienas svarbiausių dėmenų buvo seksualinis palaidumas.

Švietimo ir mokslo ministerijos programa yra skirta pirminei nepageidaujamų lytinio elgesio pasekmių prevencijai. Ji susitelkia ties ugdymu – taigi ne tik žinių suteikimu, tačiau ir pagalba jaunam žmogui subręsti kaip asmenybei. Kontracepcija yra jau antrinės prevencijos dalis – tiems, kurie pradėjo lytinius santykius. Žinių apie kontracepciją programoje yra. Tik oponentams nepatinka, kad pasakoma ir tai, kaip kontracepcija – ypač hormoninė – gali pakenkti jaunos merginos organizmui.

Suprantama, emocine prasme susivaldymas nėra pats maloniausias dalykas. Tiek krikščioniškas, tiek kitoks dvasingumas tą nemalonumą atsveria gilesne jo prasme. Nesileisdami į metafiziką, pasakykime bent tiek: seksualinių impulsų suvaldymas yra būtina gebėjimo mylėti sąlyga. O tai jau šiokia tokia kompensacija…

Gintautas Vaitoška yra psichoterapeutas

15min.lt informacija

© 2016 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ „Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.