img

Karantino ir nuotolinio mokymosi padariniai socialinių darbuotojų akimis

Karantino ir nuotolinio mokymosi padariniai socialinių darbuotojų akimis

Atvejo vadybininkės Vilma Puodžiūnienė ir Sonata Dunkule, Marijampolės socialinės pagalbos centro Pagalbos šeimoms tarnyba

 

Socialinis darbas – viena svarbiausių socialinės paramos sistemos grandžių, asmeniškai paliečianti žmones, kuriems labiausiai reikia valstybės pagalbos. Socialinių darbuotojų rankomis valstybė padeda stokojantiems, tarsi įasmenina šiaip jau anonimišką ir tolimą nuo kasdienių rūpesčių socialinės pagalbos aparatą. Vis dėlto 2020 m. prasidėjusi Covid-19 pandemija ir ją sekę sprendimai, tarp kurių karantinas, kontaktinių paslaugų ribojimas ir nuotolinis ugdymas, staiga visiškai pakeitė socialinio darbuotojo veiklos pobūdį. Jį atitolino nuo tų, kuriems reikalinga socialinė pagalba, nors socialinių problemų ne tik kad nesumažėjo, bet atvirkščiai – jų radosi dar daugiau. Pažvelkime giliau į šias karantino metu išryškėjusias socialines problemas ir socialinių darbuotojų darbą tokiu išskirtiniu laikotarpiu.

 

Socialinės pagalbos nuasmeninimas

Socialinio darbuotojo profesija yra nuolat besikeičianti ir keičianti formą, priklausomai nuo to meto visuomenės ar asmens poreikių, stengiantis atliepti didžiausias kiekvieno laikmečio problemas. Vis dėlto 2020 m. prasidėjusi Covid-19 pandemija ir su jos valdymu susiję sprendimai sukėlė neeilinių iššūkių socialinių darbuotojų veiklai ir kuriam laikui atėmė iš šio darbo bene svarbiausią jo įrankį – asmeninį pažinimą tų, kuriems teiki pagalbą. Socialinis darbas buvo nuasmenintas.

Iki tol atrodė akivaizdu, kad socialinei pagalbai suteikti būtinas asmeninis kontaktas su asmenimis, kuriems tokios pagalbos reikia. Vis tik valdant pandemiją apribojus kontaktines paslaugas socialiniai darbuotojai netikėtai turėjo pradėti teikti socialines paslaugas dar niekada nebandytu būdu – telefonu. Apribotas lankymasis namuose labai apsunkino šeimų stebėseną bei socialinių įgūdžių stokojančių šeimų kasdienių gyvenimo įgūdžių ugdymą.

Iki karantino socialinis darbuotojas lankydamasis namuose stebėjo gyvą šeimų gyvenimą ir joje vykstančius procesus. Specialistai galėjo atkreipti dėmesį į daugybę kasdienių šeimų gyvenimo detalių: vaikų emocinę būseną, sveikatą, jų aprangą ir mitybą. Nuotolinis darbas galimybes pamatyti realų šeimos gyvenimą apribojo. Be to, dažnai šeimos ėmė net neatsiliepinėti  į socialinio darbuotojo skambučius.

Negalint gyvai aplankyti šeimų, teko suintensyvinti bendravimą su ugdymo įstaigų specialistais, siekiant išsiaiškinti, ar vaikai dalyvauja pamokose, ar tėvai užtikrina jų dalyvavimą ugdymo procese. Tačiau tuo metu įvestas nuotolinis ugdymas sukėlė papildomų problemų ir apsunkino šeimų stebėseną bei socialinės ir psichologinės pagalbos teikimą joms net ir ugdymo įstaigų specialistams, dėl ko kartais ši pagalba apskritai tapo sunkiai įmanomas. Tai atvėrė daugybę skaudulių ir paliko ilgalaikių pasekmių, kurios išliko ir pasibaigus karantinui ir kurias socialiniai darbuotojai spręsti turės dar ne vienerius metus.

 

Nuotolinio mokymosi keliami iššūkiai

Viena iš pirmųjų problemų, su kuriomis susidūrė mokyklinio amžiaus vaikus auginančios socialinės rizikos veiksnius patiriančios šeimos, – sunkumai naudojantis informacinėmis technologijomis. Motinos, kurios niekada anksčiau nedėjo didelių pastangų padėdamos savo vaikams ruošiant namų darbus, dabar turėjo mokytis naudotis nuotoliniam mokymuisi reikalingomis programėlėmis ir to išmokyti vaikus. Netikėtinai jos pačios tapo mokymosi proceso dalyvėmis, o nuo jų pagalbos ėmė esmingai priklausyti vaikų galimybė mokytis.

Deja, labai dažnai tinkamos suaugusiųjų pagalbos ir priežiūros tokiose šeimose nebuvo. Kai kuriose šeimose geriausiu atveju būdavo tik sudaromos galimybės prisijungti prie nuotolinių pamokų, tačiau nesuteiktos kitos nuotoliniam mokymui būtinos sąlygos – tinkama erdvė bei rami aplinka, kurioje būtų galima susikaupti. Negalėdami teikti kontaktinių paslaugų, čia ne visada galėjo padėti ir socialiniai darbuotojai, dėl ko socialinių įgūdžių stokojančios šeimos tarsi būdavo paliekamos tvarkytis pačios.

Yra ir kita medalio pusė – kai kurie tėvai, padėdavę vaikams mokytis, dažnai ėmė užduotis atlikinėti už vaikus. Tokiais atvejais vaikai netekdavo galimybės savarankiškai atlikti paskirtas užduotis, klysti bei mokytis iš savo klaidų. Tai taip pat lėmė mokymosi spragas, kaip ir iškėlė klausimą, kiek objektyviai galima įvertinti vaikams suteikiamos mokomosios medžiagos įsisavinimą.

Visa tai kai kuriais atvejais lėmė dideles mokymosi spragas, kurias sunku pašalinti ir pasibaigus karantinui, tad tai lemia ilgalaikes suprastėjusių mokinių rezultatų pasekmes. Ypač daug mokymosi nesėkmių patyrė mažesnių gabumų mokiniai, kurie nebegalėjo gauti tiek individualaus dėmesio, kiek kontaktinių pamokų metu. Su atsiradusiomis didesnėmis mokymosi spragomis susijęs ir padažnėjęs vengimas lankyti mokyklą, motyvacijos stoka. Karantinas ir nuotolinis ugdymas sumažino mokinių motyvaciją bei gebėjimą mokytis dar ir dėl to, kad pasikeitė pats jų gyvenimo ir mokymosi ritmas – nebereikėjo anksti keltis, susiruošti į mokyklą, dažnu atveju užtekdavo gulint lovoje prisijungti į pamoką ir toliau snausti arba žaisti kompiuterinius žaidimus. Visa tai negalėjo neturėti ilgalaikių pasekmių vaikų elgesiui, mokymosi rezultatams.

Asociatyvinė nuotrauka

Asociatyvinė nuotrauka

 

Socialinių ryšių nutrūkimo sukeltos problemos

Vis tik sunkiausiai karantino laikotarpį išgyveno paaugliai. Dėl nutrūkusių socialinių ryšių labai pablogėjo jų emocinė sveikata, sumenko mokymosi motyvacija. Vaikai, kurie iki pandemijos paskelbimo gyveno aktyvų gyvenimą, susidūrė su fizine izoliacija, atribojusia juos nuo socialinių ryšių, mėgstamų veiklų ir užsiėmimų.

Socialinių ryšių nutrūkimas lėmė visą pluoštą problemų: padaugėjo sergančių psichinėmis ligomis (depresija, šizofrenija, patiriančių nerimo sutrikimus, aktyvumo ir dėmesio sutrikimus), padažnėjo bandymai nusižudyti, išsivystė priklausomybė nuo ekranų. Pasak Santaros klinikų Pediatrijos centro Vaikų neurologijos skyriaus vedėjos dr. Rūtos Praninskienės, karantinas ir nuotolinis mokymas daugiau nei trečdaliui vaikų pablogino ne tik emocinę, bet ir fizinę būseną.

Dažnai socialinės rizikos šeimose gyvenantiems vaikams gyvas bendravimas su bendraamžiais bei užimtumas mėgstamomis veiklomis dienos eigoje padeda atsiriboti nuo namuose patiriamų emocinių sunkumų. Todėl karantinas ir nuotolinis mokymasis, kuomet vaikams reikėjo ištisą dieną praleisti namie, kai kuriais atvejais labai neigiamai paveikė vaikų savijautą. Ėmė ryškėti nervingumas, apatiškumas aplinkai ir mokslams, taip pat agresyvumas ir noras priešintis nustatytoms taisyklėms.

Kaip parodė Vilniaus universiteto (VU) mokslininkų atliktas tyrimas, karantino metu apie pusė tėvų teigė, kad jų vaikas turi elgesio ar emocijų sunkumų. Nors ne visi šie atvejai susiję tik su karantinu ir nuotoliniu mokymųsi, trečdalio ar net daugiau mokyklinio amžiaus vaikų emocinė savijauta, jų tėvų teigimu, pablogėjo būtent karantino metu.

Šioms problemoms spręsti siūlytos nuotolinės psichologo konsultacijos, tačiau galima konstatuoti, kad jų efektyvumas buvo žemas. Svarbiausia to priežastis – vaikai dažnai būdavo konsultuojami šalia savo tėvų ar kitų šeimos narių, o tai ribojo jų galimybes atsiverti ir apie patiriamus emocinius sunkumus kalbėti atvirai. Tokie pokalbiai dažnai būdavo paviršutiniški ir vykdavo užsiimant dar ir pašalinėmis veiklomis. Be to, specialistams darbą labai apsunkino tai, kad nuotolinio pokalbio metu sunku matyti klientą, stebėti jo veido minimas, kūno kalbą. Kadangi neverbalinė kalba daug atskleidžia apie tikrą žmogaus savijautą, specialistams jos nematant buvo sunku vystyti pokalbius, suprasti, kada vaikas kalba nuoširdžiai, o bando nuslėpti savo tikruosius jausmus.

Ne paskutinėje vietoje ir karantino metu paūmėjusi prie ekranų praleisto laiko problema, išsivysčiusi priklausomybė nuo ekranų. Karantino metu tėvai buvo priversti atiduoti vaikams telefonus, kompiuterius mokymosi tikslams, o vėliau daliai jų tai tapo tikra priklausomybe. Kaip rodo anksčiau minėtas VU tyrimas, vaikų tėvai karantino metu buvo labiausiai susirūpinę būtent dėl šios problemos, o prie ekranų vaikų praleidžiamas laikas, palyginti su ankstesnių tyrimų duomenimis, padvigubėjo. Mokantis nuotoliniu būdu reikšmingai ilgėjo ne tik mokymuisi prie ekranų skirta trukmė – nuo vidutiniškai 82 min. per dieną iki 171 min., bet ir pramogoms skiriamas laikas – nuo vidutiniškai 142 min. per dieną iki 168 min. Keletas procentų apklaustųjų nurodė, kad prie ekranų praleidžia net po 10–12 valandų per dieną.

Itin ilgas prie ekranų praleistas laikas savo ruožtu lėmė daugybę kitų psichinės ir fizinės sveikatos problemų. Pastebėta, kad nedrąsesni vaikai panaikinus karantiną vengė ar net bijojo eiti į mokyklą, ėmė bijoti socialinių kontaktų, gyvo bendravimo su bendraamžiais, nes lengviau bendrauti  „pasislėpus“ už ekrano. Karantino metu kai kuriais atvejais susiformavo bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžių stoka. Būta atvejų, kai, tėvams bandant riboti vaikų buvimą prie ekrano, vaikui kilo didžiuliai agresijos priepuoliai su durų spardymu ir langų daužymu. Nustatytos reikšmingos ekranų laiko sąsajos su vaikų sveikatos rodikliais: prie ekranų praleidžiamas laikas tiesiogiai susijęs su vaikams pasireiškusiais somatiniais simptomais, elgesio ir emocijų sunkumais. Keli konkretūs dažnai pasireikšdavę simptomai – galvos, pilvo, nugaros ir kt. skausmai, prasta emocinė savijauta, elgesio problemos, prastas miegas ir dėl sumažėjusio fizinio aktyvumo net trečdaliu išaugęs nutukusių vaikų skaičius.

Asociatyvinė nuotrauka

Asociatyvinė nuotrauka

 

Ar karantinas ir nuotolinis mokymasis visus paveikė neigiamai?

Įdomu, kad karantinas ir su juo susiję ribojimai ne visų šeimų gyvenimui turėjo vien neigiamos įtakos. Vaikams, patiriantiems bendravimo sunkumų su savo bendraamžiais, nuotolinis ugdymas (išvengiant mokyklos lankymo) buvo palengvinimas.  Pastebėta, kad vaikai, kurie anksčiau sistemingai praleidinėdavo pamokas, nes nenorėjo sąveikauti su mokyklos bendruomene, pagyvėjo paskelbus karantiną ir, tėvų bei mokytojų nuostabai, pradėjo jungtis į nuotolines pamokas. Tokių vaikų motyvacija dalyvauti mokymosi procese ilgainiui tik augo, nes namuose jie jautėsi saugesni ir ramesni, išnyko nerimas ir baimė.

Tačiau antroji medalio pusė yra jau anksčiau minėta problema, kad nedrąsesni vaikai panaikinus karantiną ėmė dar labiau bijoti eiti į mokyklą ir vengti socialinių kontaktų. Tad nuotolinis ugdymas, suteikęs jiems laikiną palengvinimą, galbūt čia padarė meškos paslaugą, nes, būdamas laikinas, visiškai atpratino nuo gyvo bendravimas, prie kurio vis tiek reikėjo sugrįžti.

Žinoma, labai dažnai vaiko emocinė būklė karantino metu priklausė būtent nuo to, kokie tarpusavio santykiai yra šeimoje. Esant geriems santykiams, o vaikams noriai leidžiant laiką su tėvais (kaip ir tėvams su vaikais), jie kur kas lengviau ištvėrė gyvo kontakto su bendraamžiais praradimą, o kai kuriais atvejais net džiaugėsi, galėdami daugiau laiko leisti namie, kur vyrauja šilta atmosfera ir gražūs tarpusavio santykiai.

Deja, socialinės rizikos veiksnius patiriančiose šeimose vaikų ir paauglių problemos dažnai likdavo nepastebėtos, nes tėvai stokoja gebėjimų, įgūdžių suvokti, atpažinti ir suprasti savo vaikų patiriamus sunkumus. Socialiniams darbuotojams tenka susidurti su tėvais, kurie tiesiog nežino, ką veikia jų paaugliai, kokios bėdos juos kamuoja, ką išgyvena mokykloje ir bendraudami su bendraamžiais – net tada, kai jie susiduria su dideliais sunkumais ir jiems reikalinga rimta pagalba.

Situacija, kuomet socialinių problemų šeimose mastas augo, o socialinių darbuotojų veikla buvo apribota, kaip niekada parodė socialinio darbo svarbą. Kita vertus, tai parodė ir būtinybę patiems socialiniams darbuotojams gebėti prisitaikyti prie besikeičiančių darbo sąlygų. Daugybė socialinių problemų, išryškėjusių arba atsiradusių karantino metu, staiga nedingo grįžus prie kontaktinio darbo, paslaugų ir ugdymo. Jos paliko pėdsaką psichinėje, fizinėje, emocinėje sveikatoje, kuris greitai neišnyksta, o socialiniams darbuotojams sukelia papildomų iššūkių veikti nors jau ne karantino sąlygomis, bet vis dar kovoti su jo paliktomis pasekmėmis.

 

© 2023, Laisvos Visuomenės Institutas.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ „Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.