img

Ramūnas Aušrotas. Pasaulėžiūrinio karo pabaiga?

Ramūnas Aušrotas. Pasaulėžiūrinio karo pabaiga?

Rengimo šeimai asociacijos pirmininkas

 

Birželio 24 d. JAV Aukščiausiasis teismas paskelbė istorinį sprendimą byloje Dobs prieš Džeksono moterų sveikatos organizaciją (Dobbs v. Jackson Women’s Health Organization). Socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje, ypač priklausančioje kairiajam sparnui, dalinamasi klaidinga žinia, jog Aukščiausiasis teismas panaikino moterų teisę į abortą. Jį savo antraštėse kartoja ir pagrindiniai Lietuvos žiniasklaidos kanalai. O kaip yra iš tikrųjų?

Iš tiesų JAV Aukščiausiojo teismo sprendimu buvo panaikintas 1973 m. byloje Ro prieš Veid (Roe vs. Wade) suformuotas precedentas, leidęs abortų šalininkams federaliniuose teismuose ginčyti valstijų įstatymus, kuriais yra ribojamas ar draudžiamas aborto atlikimas. Pagal Ro prieš Veid išaiškinimą valstijos savo įstatymais negali riboti nėštumo nutraukimo iki 24–28 nėštumo savaitės, t. y. iki to momento, kai negimęs vaisius tampa gyvybingas, o tai reiškia – gali savarankiškai išgyventi ne moters gimdoje. Remiantis šiuo išaiškinimu, beveik penkiasdešimt metų JAV teismuose buvo sėkmingai ginčijama dauguma valstijų priimtų įstatymų, kuriais buvo siekiama nustatyti trumpesnį legalaus nėštumo nutraukimo terminą.

Ro prieš Veid susilaukė kritikos tiek dėl teisinės, tiek dėl medicininės argumentacijos. „Mums nereikia spręsti sudėtingo klausimo, kada prasideda gyvybė. Kai medicinos, filosofijos ir teologijos specialistai nesugeba prieiti prie bendro sutarimo, teismai šiuo žmogaus žinių raidos etapu negali spėlioti“, 1973 m. sprendime parašė teismo nuomonės autorius teisėjas Harry’is Blackmunas. Švelniai tariant, keistas požiūris, nes visa abortų diskusija ir sukasi apie tai, kada atsiranda žmogus. Jei žmogaus embrionas yra tik vyriškų ir moteriškų ląstelių sankaupa, tai į klausimą, ar galimas abortas, atsakytume vienaip, o jei kalbame apie du asmenis – kitaip.

Tačiau JAV Aukščiausiasis Teismas užuot sukęs galvą, nuo kada prasideda žmogaus gyvybė ir kada ji teisine prasme laikytina asmeniu, teismas pasirinko tai, ką vėliau Europos Žmogaus teisių teismas pavadins „interesų balansu“. Vienoje pusėje pastatęs moters teises, o kitoje – valstybės pareigą įstatymais reguliuoti visuomeninius santykius ir užtikrinti kitų asmenų teises, jis šiuo klausimu supriešino moterį su valstybe. Kad ir koks būtų teismo sprendimas, bus juo nepatenkintų moterų (ir vyrų), ir kalta dėl to bus valstybė.

Byla Ro prieš Veid konstitucinę teisę į abortą kildino iš JAV Konstitucijos keturioliktoje pataisoje esančios tinkamo proceso taisyklės (due process of law), draudžiančios valdžiai priimti sprendimus, „kurie savavališkai atima asmenų gyvybę, laisvę ar nuosavybę“. Teismo išaiškinimu, ši pataisa apima asmens teisę į privatumą, kuri, savo ruožtu, apima ir moters teisę į abortą. Teismas konstatavo, jog ši teisė nėra absoliuti, ir ją valstijos gali riboti, o kaip šio ribojimo išeities taškas buvo pasirinkta teismo procese išsakyta Planuotos tėvystės asociacijos pozicija, kuri skamba taip: „kol vaisius nėra gyvybingas, bet kokios jam suteiktos teisės yra suteikiamos nėščios moters sąskaita, paprasčiausiai todėl, kad vaisius negali išgyventi ne moters kūne.“ Taip buvo suformuotas „vaisiaus išgyvenamumo“ (viability) kriterijus, teismo nutartyje apibrėžtas kaip „tarpinis momentas, kai vaisius tampa … potencialiai pajėgus gyventi už motinos įsčių ribų, nors ir su dirbtine pagalba, <…> paprastai nustatomas maždaug septynių mėnesių (28 savaičių), bet gali būti ir anksčiau, net 24 savaičių“.

Sunku suprasti išgyvenamumo kriterijaus logiką, suvokiant, kad net ir po 40-ies savaičių gimęs kūdikis negali išgyventi be kitų žmonių priežiūros. Maža to, žmogaus teisių susiejimas su funkcionavimo pajėgumais reiškia vadovavimąsi sąlygine logika, kad asmenį apibrėžia išsivystymo lygmuo. Toks išaiškinimas atveria duris situacinei etikai: pritaikius tą patį išsivystymo kriterijų, tik kitu laipsniu, galima pateisinti ir abortą iki gimimo ar net abortą dėl eugeninių priežasčių. Kaip ten bebūtų, remdamasis aukščiau minėta logika, teismas suformuluoja labai rigidišką taisyklę, kurios esmė, jog pirmais dviem trimestrais valstijos nėštumo nutraukimo niekaip negali riboti, o štai trečiąjame trimestre – jau gali.

Per penkiasdešimt metų bylos Ro prieš Veid išaiškinimas paseno, visų pirma, mediciniškai. Išgyvenamumo kriterijų teismas nustatė remdamasis vaisiaus išgyvenimo tikimybe, kuri esant 24 vaisiaus savaitei medicinos praktikoje sudarė 50 proc. Šiuolaikinė medicina, visų pirma dėl pažangos neonatologijoje, leidžia pagrįstai tikėtis, jog sėmingai gali išgyventi ir 22 (ar net 21) savaičių vaisius. Todėl 1992 m. byloje Planuotos tėvystės asociacija prieš Keisi (Planned Parenthood vs Casey (Casey), JAV Aukščiausiasis teismas modifikavo rigidišką „išgyvenamumo“ standartą jį liberalizuodamas, t. y. atrišdamas nuo griežtos 28 savaičių ribos ir leisdamas jį valstijoms susieti su jų sveikatos priežiūros galimybėmis. Valstijų praktikoje nusistovėjo 21–22 savaičių terminas, kai kur dar vadinamas „400 gramų“ taisykle (paprastai tokio svorio būna šio amžiaus vaisius). Beje, šią, išgyvenamumo taisyklę, taikomą nėštumo nutraukimui siūloma nustatyti ir Lietuvoje, naujoje nėštumo nutraukimas tvarkoje. Nėštumo nutraukimo paslaugų organizavimo ir teikimo tvarkos aprašo projekto 34 p. numatyta, kad Nėštumo nutraukimas dėl medicininių indikacijų atliekamas iki 22-os nėštumo savaitės imtinai.

Byloje Ro prieš Veid, buvo nustatytas absoliutus draudimas valstijoms riboti abortą pirmąjame nėštumo trimestre. Šį absoliutų draudimą valstijos bandė apeiti įvairiais būdais, pvz. nustatydamos papildomas sąlygas moteriai, siekiančiai nėštumo nutraukimo. Galiausiai byloje Planuotos tėvystės asociacija prieš Keisi JAV Aukščiausias teismas panaikino pirmo trimesto taisyklę, pripažindamas teisėtomis keturias iš penkių 1982 m. Pensilvanijos abortų kontrolės įstatymo nuostatas. Pavyzdžiui, teisėtu buvo pripažintas reikalavimai dėl privalomo laukimo laikotarpio bei nepilnametės tėvų sutikimo prieš atliekant aborto procedūrą.  Valstijoms taikyti abortų apribojimus leista ir pirmąjį nėštumo trimestrą, jei jie iš esmės nepaneigia byloje Roe prieš Wade nustatyto standarto ir moteriai, norinčiai nutraukti nėštumą, neuždeda pernelyg didelės naštos. Kaip tik tokiu pernelyg dideliu moters apsunkinimu Aukščiausiasis teismas palaikė Pensilvanijos įstatymo reikalavimą informuoti sutuotinį apie būsimą nėštumo nutraukimą, todėl šią įstatymo nuostatą pripažino prieštaraujančią Konstitucijai

Byloje Ro prieš Veid nustatyta taisyklę, jog valstijos negali drausti abortų iki nėštumo laikotarpio, kai negimęs vaikas gali išgyventi ne gimdoje, buvo siekiama riboti ir federaliniu mastu. 2002 m. buvo priimtas Gimusių gyvų kūdikių apsaugos įstatymas (The Born-Alive Infants Protection Act, 2002) kuriuo užtikrinama, kad teisinės asmens, kūdikio ir vaiko sąvokos apimtų ir tuos, kurie gimė gyvi po persileidimo ar sukelto aborto, neatsižvelgiant į jų išsivystymą, gestacinį amžių ir tai, ar placenta ir bambagyslė vis dar neatskirtos nuo vaisiaus. Šis, Dž. Bušo jaunesniojo inicijuotas įstatymas iš esmės uždraudė žudyti vaisių, užgimusį po dirbtinai sukelto persileidimo ar aborto ir turintį gyvybingumo požymų. Toks vaisius laikytinas naujagimiu (asmeniu) ir jam taikoma įstatyminė apsauga. 2003 m. priimtu dalinio gimdymo aborto draudimo įstatymu (Partial-Birth Abortion Ban Act) buvo uždrausta žudyti iš dalies užgimusį vaisių, t. y. vaisių, kurio visa galvutė yra už motinos kūno ribų, o esant atbulai gimdymo eigai, bet kuri vaisiaus liemens dalis, esanti už bambos ribų, yra už motinos kūno ribų. Tokia praktika JAV egzistavo.

Praeitą dešimtmetį kelios valstijos, kurių įstatymo leidėjai pasisako už negimusios gyvybės apsaugą, priėmė taip vadinamuosius „širdies plakimo“ įstatymus (Heartbeat bill), pagal kuriuos abortai tampa neteisėti, kai tik galima aptikti embriono ar vaisiaus širdies plakimą. 2013 m. Šiaurės Dakota tapo pirmąja valstija, priėmusia širdies plakimo įstatymą, tačiau jau 2015 m. šis įstatymas buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, remiantis bylos Ro prieš Veid precedentu. Nuo 2018 m. vienuolika valstijų pasiūlė širdies plakimo įstatymus, tačiau visų jų galiojimas buvo arba sustabdytas federaliniuose teismuose, arba įšaldytas įstatymų leidžiamosios ar vykdomosios valdžios sprendimais, ir kiekvieną kartą tuo pačiu precedentu ir jo išaiškinimu apie konstitucinę moters teisę į abortą.

Per visą šią politinę ir teisinę painiavą iki JAV Aukščiausiojo teismo prasibrovė byla iš Misisipės valstijos, kurioje buvo primtas įstatymas, draudžiantį abortus po 15 nėštumo savaičių, t. y. gerokai anksčiau negu leidžia „išgyvenamumo“ kriterijus. Abortų klinika padavė valstiją į teismą, siekdama, kad teismas panaikintų šį įstatymą. Žemesnės instancijos federaliniai teismai priėmė Misisipės valstijai nepalankų sprendimą, teigdami, kad įstatymas prieštarauja Konstitucijai pagal Ro ir Keisi bylų sprendimus. Aukščiausiasis Teismas šįkart sutiko nagrinėti apeliaciją dėl šių sprendimų ir taip gimė istorinis Dobs sprendimas, padėjęs tašką valstijų karuose federaliniuose teismuose.

Įdomu tai, kad JAV Aukščiausiasis Teismas neapsiribojo tik žemesnės instancijos teismų sprendimų panaikinimu, paliekant galioti Misisipės įstatymą..JAV Aukščiausiojo Teismo dauguma konstatavo, jog JAV Konstitucija nenumato teisės į abortą. Pirmiausia jie konstatavo, jog tokia teisė Konstitucijos tekste tiesiogiai (expresis verbis) nėra įvardyta. Kaip jau minėta, byla Ro prieš Veid konstitucinę teisę į abortą išvedė iš JAV Konstitucijos keturioliktoje pataisoje esančios tinkamo proceso taisyklės (due process of law), draudžiančioje valdžiai priimti sprendimus, kurie „savavališkai atima asmenų gyvybę, laisvę ar nuosavybę“. Teismo išaiškinimu, ši pataisa apima asmens teisę į privatumą, kuri, savo ruožtu, apima ir moters teisę į abortą.

Aukščiausiojo teismo nuomone, tai buvo neteisingas JAV Konstitucijos teksto perskaitymas. JAV Konstitucija, kaip ir Lietuvos, remiasi ne sutartinių, bet prigimtinių teisių konceptu, kuris, be kitų dalykų reiškia, kad žmogaus teisės nėra visuomėnės susitarimo, bet prigimtinio įstatymo dalykas. Žmogaus teisės yra tokios, kokios yra ne todėl, kad visuomenė taip susitaria ar valstybė taip nusprendžia, bet todėl, kad jas diktuoja pati žmogaus prigimtis. Būtent todėl, kad žmogaus teisės yra prigimtinės, niekas jų, įskaitant ir valstybę, atimti negali. Ir taip pat tai reiškia, kad niekas (įskaitant ir valstybę) negali sugalvoti teisių, kurių nėra.

Reikia pastebėti, jog keturioliktoje JAV konstitucijos pataisoje nustatyta teisingo proceso taisyklė, ribojanti valstybės diskrecijos teisę, ne atsitiktinai nurodo tris subkjektines teises (asmens gyvybė, laisvė ir nuosavybė). Šios subjektinės teisės atėjos į JAV Konstituciją iš JAV nepriklausomybės deklaracijos (1776) preambulės, kurioje rašoma taip: „Mes laikome, kad šios tiesos yra savaime suprantamos, kad visi žmonės yra sutverti lygūs, kad jie yra Kūrėjo apdovanoti tam tikromis neatimamomis teisėmis, kad tarp jų yra gyvenimas, laisvė ir laimės siekimas”.

Kitaip tariant, JAV Nepriklausomybės deklaracija aiškiai pabrėžia, jog tos teisės, kurias mes vadiname prigimtinėmis, nėra žmogaus išgalvojimo ir (ar) visuomenės susitarimo dalykas. Vadinamąjį visuomeninį kontraktą JAV Nepriklausomybės deklaracija supranta ne susitarimą dėl teisių (ir jų turinio), bet kaip žmonių sutikimą būti valdomiems, kad būtų apsaugotos prigimtinės teisės, kurios yra Kūrėjo dovana. Kitaip tariant, valstybė (ir teismai) negali savavališkai nustatyti jų turinio arba jį plėsti išeinant iš ribų, kurias nustato prigimtinis šių teisių pobūdis. O tai iš esmės ir buvo padaryta Ro prieš Veid byloje.

Svarbu pabrėžti, kad Ro prieš Veid išaiškinimas nėra pavienis, tik JAV būdingas atvejis, nulemtas Aukščiausiojo teismo teisėjų skyrimo procedūros. Europos žmogaus teisių teismas taip pat yra priėmęs sprendimų, kurie remiasi prigimtinių žmogaus teisių konceptu. Vienas iš įsimintiniausių mano nuomone, yra byla Priti prieš Jungtinę Karalystę (Pretty vs. JK, 2002), kurioje EŽTT įvardino, kad Europos žmogaus teisių ir laisvių konvencija numato tik teisę į gyvybę, bet nenumato teisės į mirtį.

Būtina pažymėti, jog šis JAV Aukščiausiojo Teismo sprendimas nei padaro abortus Jungtinėse Valstijose neteisėtus, nei atima iš moterų teises. Jis reiškia tai, kad JAV Aukščiausiasis teismas, neradęs teisei į abortą konstitucinio pagrindo, grąžino šį klausimą iš federalinio į valstijų lygmenį. Valstijų praktika gali būti įvairi, teoriškai gali būti pasirinktas nereguliavimo, legalizavimo arba draudimo modelis. Tiek legalizavimo, tiek dalinio draudimo modelis nereiškia nei absoliučios teisės į abortą pripažinimo, nei absoliutaus abortų draudimo.

JAV Aukščiausiojo teismo ištarmė, jog nėra konstitucinės teisės į abortą, leidžia tvirtinti, jog negalima įpareigoti valstybę juos teikti. Praktikoje tai reiškia jog valstijos neturi pareigos juos finansuoti mokesčių mokėtojų lėšomis ir neprivalo įpareigoti medikus (sveikatos priežiūros įstaigas) teikti aborto paslaugas. Tokiu būdu gali būti užtikrinama krikčionių, nenorinčių, jog iš jų mokesčių būtų finansuojami abortai, bei Hipokrato priesaiką gerbiančių medikų sąžinės prieštaravimo teisė. Taip pat pasibaigs finansinis spaudimas Katalikų Bažnyčios įsteigtoms sveikatos priežiūros įstaigoms atlikti abortus (pagal schemą federalinis finansavimas mainais į abortus), prasidėjęs prezidentu esant B. Obamai ir sustiprėjęs Dž. Baideno kadencijos metu.

JAV Aukščiausojo teismo sprendimas bus dar ilgai analizuojamas teisės vadovėliuose. Tačiau žvelgiant į panaikintąRo prieš Veid precendentą, akivaizdu, kad šiame sprendime išdėstyti argumentai paseno. Tad ir įstatymai bei jų interpretacija turėtų kisti atsižvelgiant į argumentus.

Netgi ir religiniai įsitikinimai, kad ir kokie būtų rigidiški, šiuo klausimu kito. Krikščionybė, vadovaudamasi aristoteline laipsniško sielos vystymosi teorija bei talmudine interpretacija, ilgą laiką teigė, jog žmogaus asmuo (ne gyvybė) prasideda, kai siela yra animuojama, t. y. keturiasdešimtą dieną po apvaisinimo (tokios nuostatos JAV žydai laikosi ir iki šiol). Dabar Katalikų Bažnyčia jau nebeskaido žmogaus į kūną ir sielą, ir, pripažindama, jog žmogus yra sielos ir kūno vienovė, laiko jį asmeniu, kuriam „jau nuo pirmos egzistavimo akimirkos pripažintinos asmens teisės, tarp kurių yra ir nepažeistina kiekvienos nekaltos būtybės teisė gyventi (KBK 2270). Šis požiūris, be kitų dalykų, yra nulemtas ir šiuolaikinio mokslo pasiekimų.[1]  Genetika įrodo, jog sujungus dviems lytinėms ląstelėms sukuriamas unikalus chromosomų rinkinys, ir šis zigotos chromosomų unikalumas yra pakankamas įrodymas, kad tai naujas gyvas žmogaus organizmas, o ne moters kūno dalis. Genetine prasme, zigota yra visas žmogus. Vienintelis dalykas, ko apvaisintai kiaušialastei trūksta, tai galimybės vystytis, ir nieko daugiau.[2] 

Vyraujanti teisės doktrina vengia pripažinti pradėtam,  bet dar negimusiam vaikui asmens statusą (tai automatiškai įpareigotų suteikti visas asmens teises),  bet teisė neabejotinai pripažįsta, kad jis yra teisės subjektas, ir to išraiška, kalbant apie nėštumo nutraukimą yra reikalavimas nustatyti tam tikrą žmogaus vaisiaus apsaugą. Ro prieš Veid atveju apsauga pasireiškė valstijų teise drausti abortą po 24-28 savaitės. Dobs byloje federaliniu lygmeniu buvo patvirtintas Misurio įstatymas, numatęs žmogaus vaisiaus apsaugą nuo 15 nėštumo savaitės. Akivaizdu, kad ir kaip nenoriai, teisė visgi palengva eina žmogaus, kaip asmens jau nuo pradėjimo momento,  pripažinimo keliu.

 

_____________________

[1] Tikėjimo ir mokymo kongregacijos instrukcija Donum vitae: „Nuo tada, kai apvaisinama kiaušialąstė, prasideda nauja gyvybė, kuri nėra nei tėvo, nei motinos gyvybė; tai veikiau naujo žmogaus gyvybė, kuri pati auga. Ji niekada netaptų žmogumi, jei jau nebūtų žmogiška. Šiam amžinam įrodymui… šiuolaikinis genetikos mokslas suteikia vertingą patvirtinimą. Jis įrodė, kad nuo pat pirmosios akimirkos yra nustatyta programa, kokia bus ši gyva būtybė: žmogus, šis individas-žmogus su jam būdingais aspektais, kurie jau yra tiksliai nustatyti. Nuo pat apvaisinimo prasideda žmogaus gyvenimo nuotykis, ir kiekvienam iš jo didžiųjų gebėjimų reikia laiko <…> kad jis rastų savo vietą ir galėtų veikti“.

[2]„Medicina, etika ir teisė apie žmogų iki gimimo“. Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2012.

© 2022, Laisvos Visuomenės Institutas.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ „Laisvos visuomenės institutas“ (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.

1. PERIODINĖ PARAMA KAS MĖNESĮ


 

Teikti kas mėnesinę paramą galite per savo

elektroninės bankininkystės sistemą -

sudarę periodinio mokėjimo sutartį.

 

 



2. VIENKARTINĖ PARAMA

 

Įprasta vienkartinė parama bankiniu pavedimu

VšĮ Laisvos visuomenės institutas

K. Paco g. 4, Vilnius

J.a.kodas: 303081003

Sąskaitos nr.: LT417300010135577285

Bankas: Swedbank, AB, 73000, HABALT2

Paysera sąskaita:

EVP8310002518134 (LT283500010002518134)

3. 1.2 % NUO GPM











Kad ir kokiu būdu nuspręstumėte paremti LVI, džiaugtumėmės turėdami Jūsų kontaktus, kad galėtume Jums padėkoti, pakviesti į rėmėjams skirtus renginius. Laikydamiesi duomenų apsaugos reikalavimų, mes įsipareigojame niekam jų neatskleisti ir naudoti tik nurodytu pagrindu. Praneškite apie savo paramą el. paštu info(eta)laisvavisuomene.lt.

Nuoširdžiai dėkojame Jums už išreikštą pasitikėjimą ir paramą.