img

Abortas negali būti „pagrindinė žmogaus teisė“ ar „laisvė“

Abortas negali būti „pagrindinė žmogaus teisė“ ar „laisvė“

 

Grégor Puppinck

 

Interviu, paskelbtas 2016 m. rugsėjo 27 d. portale Gènétique.org

Ar galima kalbėti apie teisę į abortą? Siekdamas atsakyti į šį klausimą, portalas Gènéthique kalbina teisės mokslininką ir Europos teisės ir teisingumo centro vadovą Grégor Puppinck, išleidusį knygą „Aborto teisė ir prevencija Europoje“.

Gènéthique: Prancūzijos vyriausybė populiarina „visuotinę teisę į abortą“ ir siekia palaužti aborto oponentų žodžio laisvę. Kaip manote, ar egzistuoja teisė į abortą?  

Grégor Puppinck: Dabartinė Prancūzijos vyriausybė išties vykdo spaudimą aborto klausimu. Jos veiksmai giliai ideologizuoti ir ji nepasistengė sumažinti abortų skaičiaus, kuris Prancūzijoje vis dar labai aukštas, ypač tarp jaunų moterų.

Mano knyga, atvirkščiai, yra realistiška, pragmatiška ir savo teisinius argumentus grindžia faktiniais ir giliais aborto priežasčių ir pasekmių tyrinėjimais. Tai studija, grindžiama daugybe naujausių mokslinių tyrimų. Šios priežastys ir pasekmės veda į tai, kad abortas turėtų būti laikomas ne abstrakčia laisve, tačiau labiau socialine arba visuomenės sveikatos problema, reikalaujančia prevencinės politikos sukūrimo. Beje, tokia prevencinė politika buvo remiama ir Simone Veil, kuri neigė teisę į abortą ir savo argumentacijoje bandė abortą toleruoti kaip mažesnį blogį. Tai vis dar yra tarptautinės ir Europos Sąjungos teisės pozicija. Ir tarptautinė, ir ES teisė remia prevencinę politiką ir netgi teisę „nesidaryti aborto“.

Žinoma, kad Prancūzijoje abortas dekriminalizuotas remiantis tam tikromis sąlygomis, tačiau būtent dėl šių sąlygų abortas ir lieka „teisės į gyvybę“ išimtimi. Niekas negali „laisvai“ darytis aborto, tarsi išties naudotųsi savo laisve arba teise.

Europos mastu galima pastebėti stiprią politinę valią siekiant padidinti aborto prieinamumą, ypač šalyse, kur šis yra draudžiamas. Nepaisant to, labai svarbu pabrėžti, kad vis dar egzistuoja loginė išvadas: abortas nėra nei teisė, nei „gėris“. Tai tėra toleravimas, mažesnis blogis. Dar Simone Veil pabrėžė tą mažesnio blogio logiką.

Strasbūro teismas aiškiai patvirtino, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija neįtvirtina teisės į abortą. Jis nurodė, kad šalys gali leisti abortą, remdamosi tam tikrais motyvais. Ar Europoje, labiau nei likusioje pasaulio dalyje, egzistuoja pareiga šalims legalizuoti abortą? Jungtinės Tautos, nepaisant visų pastangų pripažinti visuotinę teisę į abortą, jau keturiasdešimt metų neįstengia to padaryti.

Tam yra pagrindinė priežastis: abortas visada skirsis nuo teisės. Išties, teisė siekia užtikrinti galimybę asmeniui veikti jo/jos, kaip žmogaus, gėrio vardan. Viskas, ką pripažįstame kaip pagrindines teises – mąstyti, vienytis, melstis, kalbėti – yra gebėjimai, per kuriuos kiekvienas asmuo išreiškia savo žmogiškumą. Šių gebėjimų neturi gyvūnai ir jie apibrėžia „žmogaus“ teises. Pagrindinės teisės saugo šių kilnių, specifiškai žmogiškų veiksmų atlikimą. Jos saugo tai, ką kiekvienas asmuo atlieka realizuodamas savo žmogiškumą. Tai reiškia, kad naudodamasis pagrindinėmis teisėmis, žmogus tampa žmogiškesnis.

Ar galima teigti apie moterį, kad ji yra labiau atsidavusi ir atlieka žmogišką veiksmą, kai ji darosi abortą, tuo tarpu, kai taip, ji tokia yra, kai tuokiasi arba kalba? Tarp pagrindinės teisės ir aborto prigimties yra akivaizdus skirtumas. Abortas niekada negalės būti fundamentali teisė.

Be to, rezoliucija, Prancūzijos ministro pirmininko priimta Veil įstatymo 40-mečio minėjimo proga yra gana pribloškianti. Jos pirmasis straipsnis pristato abortą kaip visuotinę teisę, o antrasis straipsnis rekomenduoja aborto prevenciją. Bet jei abortas išties būtų pagrindinė teisė, būtų absurdiška ir neteisinga imtis aborto prevencijos. Būtent dėl to jis yra toleruojamas nebent kaip mažesnis blogis ir turėtų būti prevencijos politikos objektas.

G: Ar galima teigti, kad abortas yra „laisvė“? Kaip ta laisvė gali būti pateikta santykyje su teise?

G.P.: Visi žino frazę, kuri teigia, kad vieno žmogaus laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus laisvė. Laisvė neturi vidinių ribų, ji neribojama jos objektu, o tik išorinėmis aplinkybėmis. Pavyzdžiui, mintys yra beribės, ribas nustato aplinkybės, kuriomis jos išreiškiamos išorėje ir ištransliuojamos. Laisvė yra asmens išraiška, kuri tegali būti apribota iš išorės. Kalbant apie abortą, jo praktika yra, atvirkščiai, ribojama iš vidaus. Būtent embrionas – paties aborto objektas – yra pirmoji jo riba. Sakyti, kad abortas yra laisvė, implikuotų žmogaus vaisiaus arba embriono vertės paneigimą. Išties teisė į abortą gali būti suponuojama, tik jei embrionas arba vaisius yra niekas. Taigi čia mes turime diskusijas dėl embriono statuso. Kai tik pripažįstama embriono per se vertė, kad ir nedidelė, tada nebeįmanoma teigti, kad abortas yra teisė.

Taigi abortas niekada negali būti nei „pagrindinė žmogaus teisė“, nei „laisvė“.
Be to, kančia, kurią jis sukelia daugeliui moterų, kurios padaro klaidą jo griebdamosi, yra pakankama, kad parodytų, koks tai blogis ir kad reikia imtis jo prevencijos. Nėra jokios prasmės pateikti jį kaip gėrį, teisę ar laisvę.

išversta pagal:  ECLJ.org

 

© 2018 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ „Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.