Ar prezervatyvai = padangos?

Pastaruoju metu pasigirdo siūlymų liberalizuoti kontraceptinių bei lytinį potraukį skatinančių priemonių reklamos rinkas. Apie tokio sprendimo kontekstą ir pasekmes – pokalbis su socialiniu antropologu Sauliumi Matulevičiumi.

Pornografinis šokas

Parengė Ingrida Vobolevičienė

Šaltinis: Artuma, 2014 liepa – rugpjūtis

Vincentas Vobolevičius: Pastaruoju metu pasigirdo siūlymų (daugiausia iš televizijos transliuotojų bendruomenės) liberalizuoti kai kurias reklamos rinkas. Konkrečiai kalbama apie kontraceptinių, lytinį potraukį skatinančių medicininių priemonių, seksualinių žaislų reklamos liberalizavimą. Siekiama, kad šias reklamas būtų galima rodyti per laidas, žymimas N14 ir N7, t. y. tas, kurias žiūri jaunieji žiūrovai.

Be abejo, yra žmonių, manančių, kad tokių reklamų rodymas turės poveikį moraliniam, psichologiniam mūsų vaikų vystymuisi. Liberalizavimo šalinikai teigia, kad problemų neturėtų būti, nes vaikai mato, pvz., ir padangų reklamas, kurių jiems visai nereikia; taip jie neva supažindinami su pasauliu. Paklausiu tavęs, kaip specialisto, tyrinėjusio reklamos poveikį žmonių ugdymui: ar pagrįstas yra nerimas, kad tokios reklamos, kaip čia minėta, iš tiesų darys neigiamą poveikį?

Saulius Matulevičius: Džiaugiuosi, galėdamas atsakyti į šiuos klausimus moksliniu požiūriu. Paprastai reikėtų atsakyti taip: reklama visada turi poveikį. Tai nekeičiamas faktas. Pardavėjas vaikui padangų neparduos dėl vienos paprastos priežasties – jas pirmiausia reikia išsinešti iš parduotuvės. Seksualinių prekių pardavėjai savo prekes gali (ir dažnai siekia) parduoti bet kam, kas jas pirktų. Iš tikrųjų reklamos liberalizavimas – tai tik reiškinių, kurie šiuo metu vyksta mūsų visuomenėje, simptomas. Ir kad atsakytume, ką reiškia tas simptomas, reikia pažiūrėti ir į kitus reiškinius. Dar niekada žmonijos istorijoje medijos į žmonių gyvenimą nebuvo įsiskverbusios taip stipriai. Dar niekada žmonės nebuvo taip stipriai pajungti medijų pasauliui, kaip esame pajungti dabar – gatvėje, autobuse, mokyklose, tualete, bet kur. Ekranai, kurie atakuoja ir traukia mus į medijų pasaulį, yra visur. Tai yra visiškai naujas reiškinys.

Šiuo metu visuomenė yra ištikta šoko, nes niekas negalvojo ir neplanavo, jog šitas medijų posūkis iš tikrųjų bus ir toks smarkus posūkis į pornografiją, kaip yra dabar. Atsiradus internetui telefone, vaikas jį visada turi su savimi ir faktiškai nėra būdo, kaip užsukti pornografijos „kranelį“ vaikams. Todėl šitą posūkį reikėtų vadinti pornografiniu šoku, kurį sukėlė informacinė kultūra. Šokas būna tėvams, kai jie sužino, kad geras jų vaikas, nuėjęs pas draugą, kitos geros šeimos vaiką, visą vakarą žiūrėjo pornografiją; vaikas pasikeičia, o paklaustas, kas vyksta, niekada neprisipažins. Šokas būna ir tada, kai vaikai internete ima viešinti savo nuogų kūnų nuotraukas ir kitą dieną apie tai sužino visa mokykla. Taigi žmonės tik dabar supranta, kas mus ištiko ir kad reikia ieškoti naujų koncepcijų, naujų idėjų, kaip tai suvaldyti. Didžiojoje Britanijoje institucijos jau pradėjo kalbėti, jog reikia ieškoti naujų koncepcijų, ką daryti su šiuo pornografiniu šoku.

Kitas pavyzdys iš Didžiosios Britanijos. Buvęs pornografinio žurnalo redaktorius, kuris mokyklose dalyvavo seksualinio švietimo programose, grįžęs namo apsiverkė (pabrėžiu – tai buvęs pornografinio žurnalo redaktorius) ir pasakė: „Tikrai neturiu skrupulų kalbant apie seksualinius dalykus, bet niekada negalvojau, kad penktokai apie pornografiją žino tokių dalykų, kurių aš nežinau.“ Ir tai buvo ne asocialių šeimų vaikai. Tai buvo labai geri, viduriniosios klasės gerų tėvelių vaikai. Kaip specialistas, daug dirbantis su jaunimu, galiu pasakyti, kad seksualinės informacijos naudojimas yra epidemija ir ji iš tikrųjų dar nėra iki galo suvokta. Todėl kalbėjimas apie rinkos liberalizavimą šioje srityje yra nesavalaikis ir klausimą reikėtų pasukti visai kita linkme. Mums reikėtų suprasti, kad jokia valstybė neturi koncepcijos, ką reikės daryti, nes tik dabar žmonės bei institucijos pradeda kalbėt: turim kažką daryti su vaikais. Faktiškai visuomenė neturi jokių įrankių apriboti vaikus nuo seksualizuoto turinio informacijos.

Koks to poveikis? Kolkas dar nėra studijų, kurios būtų gerai ištyrusios šiuolaikinio seksualinio turinio informacijos, būtent tokios, kuri mus atakuoja kasdien, poveikį vaikams. Tačiau kai kurie tyrimai panašiomis temomis suteikia vertingų įžvalgų. Pavyzdžiui, atlikti tyrimai apie vizualinio smurto poveikį leidžia daryti išvadą, kad tie vaizdai aiškiai veikia vaikus. Tokį elgesį siekiama kopijuoti. Turime tyrimų apie alkoholį, tabaką ir žinome, kad tai veikia jaunus žmones, skatina juos vartoti. Medijos visada skatina žmogų kopijuoti. Žmonės kuria medijas, o paskui iš tikrųjų medijos kuria žmones. Ir vaikai tos medijos žiūri daugiausiai.

Remiantis stebėjimais, įgytais dirbant su vaikais, pirmiausia reikėtų pasakyti, kad seksualinio pobūdžio medžiaga stipriai susijusi su berniukų patyčiomis mergaičių atžvilgiu. Berniukai, žiūrėdami pornografiją, išmoksta mačo elgesio, į jų smegenis įsirašo tam tikras ydingas vyriškas elgesys, kai moteris suprantama kaip kūnas, suteikiantis vyrui malonumą. Tuomet jie šitą supratimą skleidžia mokykloje šaipydamiesi iš mergaičių. Antra, seksualizuota medžiaga kelia didžiulį stresą mergaitėms dėl savo išvaizdos. Vis daugiau jų skundžiasi, kad negali atitikti šio standarto, juolab, kad tie standartai realiame gyvenime iš tikrųjų neegzistuoja, visi praeina Photoshopo „virtuves“. Taigi tokio pobūdžio informacija kelia didžiulį stresą.

V.V. Labai įdomios mintys. Norėčiau suvaidinti oponentą ir pasakyti taip: tarkime iš tiesų pripažįstama problema su pornografija ir jos prieinamumas internete, bet galbūt prezervatyvų reklama padės tiems jaunuoliams, kurie ir taip užsiiminės negerais dalykais, bent jau apsisaugoti nuo venerinių ligų ar neplanuoto nėštumo?

S.M. Šis argumentas nėra naujas ir jau daug kartų sukritikuotas. Lytiškai plintančios ligos susijusios ne su tam tikros produkcijos naudojimu ar nenaudojimu, o su žmogaus gyvensena. Nėra jokios priemonės, kuri galėtų būti reklamuojama medijose ir taip apsaugotų jaunus žmones, o ypač vaikus, nuo lytiškai plintančių ligų. Visų pirma todėl, kad vartotojas, net jeigu produkcija būtų tobula, turi 100 proc. tinkamai ją naudoti. Kontraceptikų gamintojai griežtai atsiriboja nuo jaunuolių, nes studijos rodo, kad didžiausias procentas kontraceptikų „nesuveikimo“ atvejų yra jaunų žmonių grupėje. Ne kontracepcija ar technologijos lemia žemą lytiniu keliu plintančių ligų skaičių, o seksualinė žmogaus elgsena. Lietuvoje apie 1995-uosius būdavo rengiamos taip vadinamos „sargių šventės“ ir jose, prisidengiant socialiniais tikslais, buvo vykdomos rinkodarinės nemokamų prezervatyvų dalijimo akcijos. Po jų, lytiškai plintančių ligų skaičius padidėjo astronomiškai. Jeigu jauną žmogų paskatinsim, jis ir darys. Jeigu paskatinsim jį naudoti prezervatyvą, jis ir naudos. Tarkim, padovanokime jaunam žmogui šautuvą ir pasakykime: „Žinai, tu juo nešaudyk“, jis norės bent pabandyti, nes turi įrankį.

V. V. Galbūt Vakarų šalyse, kuriose šis reiškinys labiau pažengęs, yra kažkokių gerųjų praktikų pavyzdžių?

S. M. Visų pirma reikėtų pasakyti, kad reiškinys yra labai naujas ir tik šiomis dienomis eskaluojamas, tad nuoseklių problemos sprendimų kol kas nėra. Yra pasiūlymai. Jeigu atsiranda koks naujas technologinis reiškinys, visuomenėje jis iš pradžių sukelia šoką, o kai ši pagaliau jį suvokia, pritaiko arba teisinę bazę, arba visuomenės švietimą. Pavyzdžiui, šiandien turime puikiai sureguliuotą transporto sistemą, bet kai pasirodė pirmieji masiškai gaminami automobiliai, visuomenė patyrė didžiulį šoką, dėl neatsakingo vairavimo ir avarijų gausos. Interneto atsiradimas taip pat atnešė daug naudos, tačiau visuomenė dar turės prisitaikyti prie pornografinio šoko kaip reiškinio. Kai kurios institucijos jau teikia pasiūlymus: įvesti tam tikras programas, kitaip tariant, cenzūrą, kur būtų, pavyzdžiui, draudžiamos „pagerintų“ formų kūno nuotraukos ar bent būtų nurodoma, kad kūnai yra pataisyti pasitelkiant technologijas. Tai vienas iš mažesnių pasiūlymų. Taip pat vis plačiau skamba siūlymai į problemos sprendimą įtraukti vaikų tėvus. Aiškėja, kad be aktyvaus šeimos įsitraukimo neįmanoma apginti vaikų interesų, prispausti televizijos kanalų, reklamos įstaigų, kad šita reklama būtų neleidžiama, o šita problema būtų keliama. Lietuvoje, kuri gerąja prasme yra „atsilikusi“ nuo Vakarų, turime galimybę užkirsti kelią visiems blogiems dalykams, ko Vakaruose galbūt jau neįmanoma padaryti. Turime nesidrovėti, nekompleksuoti dėl šito savo pranašumo. Taigi siūlymas būtų griežtinti reklamos normas.

V.V. Ačiū už įdomias mintis ir kviečiu visus būti sąmoningus ir įsitraukti į šių problemų sprendimą.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ „Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.