Iš „Laisvės partijos“ susirinkti LGBT ideologijai simpatizuojančių rinkėjų balsus svajojanti Lietuvos liberalų sąjūdžio pirmininkė V. Čmilytė-Nielsen akivaizdžiai parodė, koks menkas jos gebėjimas suprasti skaitomą tekstą arba, kokioms apgaulėms ir manipuliacijoms ji yra pasiryžusi. Nekalbu apie tokius tuščius ir net nebandomus pagrįsti žodžius, esą referendumo iniciatyva „būtų antikonstitucinė ir sunkiai įgyvendinama“. Tokio niekuo neparemto kalbėjimo buvo, yra ir dar daug teks išgirsti. Pažiūrėkime į bent šiek tiek mėginamus pagrįsti teiginius. Štai Čmilytė-Nielsen sako: „Siūloma formuluotė, pagal kurią šeima susidaro vien iš vyro ir moters papildomumo, iš esmės neigia Lietuvos realybę, kurioje pusė santuokų išyra, o ketvirtadalis vaikų auga su vienu iš tėvų“. Jei šių žodžių autorė nesiektų klaidindama gąsdinti, ji pilnai pacituotų referendumui siūlomą formulę, kuri sako: „Pritariu, kad Konstitucijoje tiesiogiai būtų įtvirtinta, jog šeimos teisiniai santykiai kyla tik iš vyro ir moters santuokos, motinystės ir tėvystės“. Motinystė ir tėvystė būtent ir apima iširusias šeimas, kur vaikai auga tik su vienu iš tėvų. Lygiai tas pat pasakytina ir apie patėvius ir pamotes, dėl kurių graudenasi ir gąsdina liberalioji politikė: siūlomas Konstitucijos patikslinimas niekaip nekeičia jų padėties. Tas pat ir su sugyventiniais: jei žmonės renkasi nesudaryti santuokos ir nenori prisiimti su ja susijusių įsipareigojimų bei naudotis jos suteikiamomis privilegijomis, vadinasi, valstybė neturėtų jų versti būtinai prisiimti kokį nors panašų teisinį statusą.
Čmilytė-Nielsen aimanuoja dėl „kitos orientacijos“ žmonių. Jei jie tikrai jai rūpėtų, ji siūlytų ieškoti protingos ir skirtingoms pusėms tinkamos išeities. Šioje vietoje ypač svarbu skirti du dalykus: viena yra homoseksualų potraukį turintys žmonės ir jų gyvenimas, kas kita – tai, ką apibendrintai galima pavadinti „LGBT ideologija“. Homoseksualų potraukį turintys žmonės, nesvarbu, ar patinka mums jų gyvenimo būdas, ar ne, panašiai, kaip neįgalieji ir kitos socialinės grupės, gali susidurti su realiais gyvenimo sunkumais, kuriems palengvinti įstatymų leidėjai turėtų numatyti įvairių mechanizmų. Kita vertus, LGBT ideologijos ruporai skelbia, kad vienintelis homoseksualių žmonių gyvenimo problemos sprendimas yra įstatymais juos pripažinti šeima. Tam jie kaupia politinę galią (LP, LLS, iš dalies TS-LKD ir socialdemokratai) ir imasi įvairių teisinių manipuliacijų (Žalimas ir, deja, Konstitucinis Teismas). Čia neturėtume apsigauti: labiau nei homoseksualių žmonių problemos jiems rūpi šeimos instituto ribų išplovimas, atskyrimas nuo biologinės tikrovės ir protų sumaištis. Kad būtų aiškiau, pasikartokime: šeima yra tokie žmonių santykiai, iš kurių gali gimti ir išaugti vaikai. Tokie santykiai galimi tik tarp vyro ir moters. Teisė ir teisiniai santykiai turi atspindėti ir išreikšti faktinius santykius. Tad tokie vyro ir moters santykiai, iš kurių gali gimti vaikai, Konstitucijoje ir įstatymuose ir turi būti laikomi šeimos teisiniais santykiais. Homoseksualių asmenų santykiai neatitinka šio apibrėžimo, todėl negali būti laikomi šeima. Tokie santykiai turi būti apibrėžiami kitomis teisinėmis kategorijomis.
© 2026, Laisvos Visuomenės Institutas.
Informaciją, kurią skelbia VŠĮ „Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.