Pastaraisiais metais daugelis Europos politikų ir visuomenės veikėjų itin pamėgo kalbėti apie tarpusavio solidarumo principą. Tuo tarpu jo intelektualinis dvynys, subsidiarumo principas, atrodo užmirštas arba nesuprastas. Kodėl?
.
Demokratijos ribos ir galimybės
dr. Vincentas Vobolevičius
- Šaltinis: Artuma, 2013 lapkritis
.
Šių metų spalį Europos Parlamentas (EP) svarstė, ar priimti Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto parengtą Seksualinės bei reprodukcinės sveikatos ir teisių ataskaitos projektą. Pasak ataskaitos rengėjų, jų dokumentas skatina įteisinti abortą visose Europos Sąjungos (ES) narėse ir užtikrinti, kad ši procedūra būtų „legali, saugi ir visiems prieinama“.
Pirminė ataskaitos versija užprogramuoja tris aštrias problemas: padidėjusį spaudimą įteisinti negimusios gyvybės nutraukimą abortus ribojančiose valstybėse, tokiose kaip Airija, Lenkija ar Malta; suvaržytą ar net paneigtą gydytojų sąžinės laisvės išlygą, leidžiančią neatlikti aborto, jei ši procedūra prieštarauja jų įsitikinimams; pamintą vieną kertinių ES principų – subsidiarumo principą. Apie šį principą ir jam kylančius pavojus pakalbėkime plačiau.
Subsidiarumo principas reiškia, kad įvairios problemos turi būti sprendžiamos kiek įmanoma žemesniuose politinės sistemos lygmenyse (arčiau žmonių), aukštesniems lygmenims įsikišant tik tuomet, kai žemesnieji negali tų problemų išspręsti. Pagal Katalikų Bažnyčios socialinį mokymą, subsidiarumo principas reikalauja, kad valstybė gerbtų tokias bendruomenes, kaip šeima, religinės organizacijos ar profesinės sąjungos.
Šis principas, ko gero, stipriausiai integruotas į Jungtinių Amerikos Valstijų politinį gyvenimą. Jau XIX a. pradžioje prancūzų keliautojas ir visuomenės stebėtojas Alexis de Tocqueville’is pastebėjo, kad Amerikoje piliečiai įtariai žiūri į valdžios bandymus perimti ekonomines ir politines funkcijas, kurias gali atlikti vietinės bendruomenės. Tuo tarpu Didžioji prancūzų revoliucija, pasak Tocqueville’io, nepaisant pirminių decentralizacijos impulsų, privedė prie vis didėjančios centralizacijos ir biurokratinio reguliavimo.
Pastaraisiais dešimtmečiais prancūziškoji valstybės organizavimo vizija vis labiau ryškėja tiek ES institucijų veikloje, tiek ir atskirose ES narėse. Nepaisant formalaus subsidiarumo pripažinimo bendruoju ES teisės principu, jo interpretacija tolydžio tolsta tiek nuo sampratos, aprašytos Tocqueville’io, tiek ir nuo Bažnyčios socialinio mokymo. Kaip kitaip paaiškinti galimą EP nurodymą valstybėms narėms padaryti abortus „legalius, saugius ir visiems prieinamus“?
Lietuvoje, deja, taip pat pasigirsta pasiūlymų, akivaizdžiai prieštaraujančių subsidiarumo principui. Antai prieš kelis mėnesius viena garsi politikė populiarioje pokalbių laidoje skundėsi, kad Lietuvos valstybė be reikalo užtikrina tėvams galimybę vaikus ugdyti pagal savo įsitikinimus. Akivaizdu, kad katalikams ir kitiems panašiai mąstantiems žmonėms subsidiarumo principas yra svarbi apsauga nuo sekuliarios valstybės bandymų keisti sveiku protu ir Bažnyčios mokymu grįstą gyvenseną.
Tad kas lemia tolydžio stiprėjantį bandymą paminti subsidiarumo principą įvairiuose valdžios lygmenyse? Manau, kad už šio bandymo slypi iš pažiūros kilnus motyvas – įsitikinimas, kad „valdžia“ turi daugiau ekspertų, specialistų, šiaip protingų žmonių. Be to, demokratinis valdymas neva užtikrina tautos išrinktųjų rūpestį dėl visų piliečių bendrojo gėrio. Taigi demokratiška valdžia, geriau nei eiliniai žmogeliai, žino, kas visiems naudinga. Kaip ironiškai dainavo garsus atlikėjas Vladimiras Vysockis, „Жираф большой, ему видней…“ („Žirafa aukšta, jai geriau matyt…“).
Deja, už (galbūt) kilnių valstybės galių didinimo šalininkų idėjų slypi elementarių politikos principų neišmanymas. Jau XVIII a. prancūzų filosofas ir matematikas markizas Marie de Condorcet (ironiška, vėliau nužudytas Didžiosios prancūzų revoliucijos) pastebėjo vadinamąją balsų cikliškumo problemą, dėl kurios demokratiško apsisprendimo turinys priklauso nuo to apsisprendimo procedūrą apibrėžiančių taisyklių. Taigi taisyklių sudarytojas ar bent tas, kas jas gerai išmano ir moka jomis manipuliuoti, turi didesnį poveikį galutiniam sprendimui, nei kiti demokratinio proceso dalyviai.
Šį vadinamąjį Condorcet paradoksą tyrinėjo daug garsių mokslininkų. Vienas jų, amerikietis ekonomistas, Nobelio premijos laureatas Kennethas Arrow, matematiškai įrodė, kad kiekvienoje demokratinėje sistemoje, atitinkančioje bent minimalius teisingumo reikalavimus, neįmanoma visuomet išvengti nelemto Condorcet pastebėto efekto. Kitaip tariant, centralizuotas demokratinis valdymas negali visuomet užtikrinti visuomenės bendrojo gėrio, suprasto kaip daugumos intereso įgyvendinimas gerbiant pamatines mažumos teises. Didelis valdžios centralizavimas tiesiog suteiks didelę įtaką tiems, kam yra palankios „žaidimo taisyklės“, arba tiems, kas moka jomis manipuliuoti.
Dėl to katalikams ir visiems sveikai mąstantiems žmonėms svarbu stengtis, kad valstybė tik padėtų šeimoms, vietos organizacijoms, verslui, profesinėms sąjungoms ir religinėms bendruomenėms atlikti savo natūraliai kintančias funkcijas, jų nediktuodama. Taip būtų užtikrintas gyvybingas demokratijos modelis, apie kurį rašė Alexis de Tocqueville’is ir kurio trūkumas kainavo gyvybę Marie de Condorcet bei kitoms autoritarinių režimų aukoms.
© 2013 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.
Informaciją, kurią skelbia VŠĮ „Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.