Kaskart, kai valdžios viršūnės pareiškia, kad „valstybė – tai mes“, net nepabandžius įsiklausyti į Tautos balsą, kai Konstitucinis Teismas patvirtina, kad Konstitucija yra tokia, kaip ją išaiškina Konstitucinis Teismas, visuomenė vis labiau priešinama, skaldoma, – ji vis labiau aižėja. Teisininkas, VDU dėstytojas dr. Vygantas Malinauskas sako: jeigu valdžia iš tikrųjų nenori sugriauti visuomenės, ji turi paisyti jos nuomonės.

– Vis daugiau yra manančių, kad Lietuvoje apskritai neveikia Konstitucija. Paskutinį syk tai tvirtinant girdėjau iš VU docento dr. Vaidoto Vaičaičio lūpų. Ką manote jūs?

– Negalima teigti, kad Konstitucija visai neveikia. Tačiau pastaruoju metu kai kurios mūsų Konstitucijos nuostatos iš tiesų yra ignoruojamos. Kolega V. Vaičaitis yra atkreipęs dėmesį, kad pandemijos kontekste žmonių teises varžančius sprendimus dažnai priima Vyriausybė, nors pagal Konstituciją žmogaus teisių apribojimai gali būti nustatomi įstatymu ir tiktai su sąlyga, kad yra proporcingi.

Tai, kad žmogaus teisių ribojimai gali būti nustatomi tik įstatymu ir neperžengiant proporcingumo reikalavimų, yra vienas iš pamatinių teisinės valstybės principų, kurio nepaisydama pati valstybė nustoja būti teisine. Deja, pastaruoju metu šis principas dažnai „pamirštamas“.

Lietuvoje šiuo metu yra daug sprendimų, priimtų ne įstatymų leidžiamosios valdžios lygmeniu, kurie tiesiogiai arba netiesiogiai varžo žmogaus teises. Tai rimta konstitucinė problema, kelianti pavojų visuomenės stabilumui ir piliečių pasitikėjimui teisine valstybe.

– Jūs teigiate, kad pandemija Lietuvoje yra valdoma ideologiniu principu. Gal galėtumėte pakomentuoti plačiau?

– Ideologiją galima apibūdinti kaip vadovavimąsi išankstiniais atsakymais, kaip turi būti išspręsta kokia nors problema. Vadovavimasis ideologija nebūtinai ir ne visuomet yra problema. Pavyzdžiui, partija dalyvauja rinkimuose su tam tikromis išankstinėmis nuostatomis, kaip turi būti sprendžiamos tam tikros socialinės, ekonominės, teisinės ir pan. problemos.

Tačiau visai kita situacija, kai, ištikus pandemijai, vadovaujamasi išankstiniais atsakymais bei išankstinėmis nuostatomis ir ignoruojami visi kiti su šiomis nuostatomis nederantys duomenys. Toks ideologinis požiūris į situaciją tik apsunkina jos valdymą. Manau, tai yra viena iš priežasčių, kodėl Lietuvai sunkiai sekasi dorotis su pandemija.

– Šiandien Lietuvoje, neminint gėdingo žmonių rūšiavimo, ribojama teisė į mokslą, darbą, net į sveikatos apsaugą… Mums tvirtinama, kad priemonės yra laikinos, tačiau liaudies išmintis byloja, kad atimtos laisvės savo valia niekas nelinkęs atiduoti…

– Taip, dėl Vyriausybės sprendimų atsirado ir jūsų paminėtos ir daugybė kitų sričių, kur piliečiai negali naudotis savo teisėmis visa apimtimi. Nerimą keliantis faktas yra ir tas, kad diduma institucijų, kurių misija saugoti tiek konstitucines, tiek apskritai žmogaus teises, yra nuščiuvusios ir, maža to, kai kurie jų atstovai netgi bando aiškinti, kad šiuo atžvilgiu viskas yra gerai, nors akivaizdu, kad ne.

– Užtat garsiai virkaujama dėl pabėgėlių teisių. O gal jie ne be reikalo „kelia bangas“, juk Žmogaus teisių deklaracijoje parašyta: niekas negali būti vergijoje, niekas negali būti sulaikytas?

– Problema ta, kad šiuo atveju susiduriame su selektyviu požiūriu. Labai dažnai, kalbant apie žmogaus teises ne tik migracijos, bet ir kitokiose srityse, pavyzdžiui, teisės į šeimos statusą srityje, ignoruojamas skirtumas tarp interesų ir žmogaus teisių. Tai, kad žmogus turi kažkokį svarbų interesą, nereiškia, kad tas jo interesas suteikia arba sukuria jam žmogaus teisę. Sakykim, nepagydoma liga sergantis žmogus gali turėti didelį interesą gauti donoro organą, tačiau šis jo interesas dėl to netampa žmogaus teise, kurią turi užtikrinti valstybė ar kiti piliečiai.

Lygiai taip pat du vyrai gali turėti labai didelį interesą sudaryti santuoką ir gyventi kaip šeima, bet tai savaime nereiškia, kad jie turi tokią teisę. Šiandien dažnai tenka girdėti, kad atsisakymas įteisinti tos pačios lyties asmenų santuokas ar partnerystes pažeidžia tų asmenų teises. Tačiau ir Konstitucinis Teismas 2019 m. nutarime nurodė, kad valstybė tokios pareigos neturi.

Žmogaus teisės visuomet sukuria valstybei pareigas. Jei nėra pareigos, nėra ir teisės. Valstybė negali pažeisti teisių, kurių nėra. Lygiai tas pats sakytina ir pabėgėlių atžvilgiu. Tarptautinės teisės dokumentuose yra įtvirtintos asmens teisės prašyti prieglobsčio ir įgyti pabėgėlio statusą, bet nėra teisės atvykti ir apsigyventi šalyje vien todėl, kad jis turi didelį interesą toje šalyje apsigyventi. Tai pat nėra teisės eiti į kitą valstybę nelegaliai, kirsti sieną bet kur. Deja, kaip minėjau, dažnai individo interesas bandomas prilyginti jo teisėms.

– Lietuvos Respublikos Konstitucija remiasi prigimtinėmis žmogaus teisėmis ir laisvėmis. Pastebėjot pastangas pritempti, kad ir homoseksualų interesas tapti šeima yra prigimtinis?

– Konstitucijos 18 straipsnis nurodo, kad žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės, t.y. jos kyla ne iš interesų ar įstatymų leidėjo nuožiūros, bet iš žmogaus prigimčiai būdingų savybių. Ne įstatymų leidėjas ir ne suaugusiųjų interesai lemia, kad vaikui reikalingas tėtis ir mama. Tai lemia vaiko, kaip žmogaus, prigimtis. Todėl interesai, kurie nesusiję su žmogaus prigimtyje glūdinčiu potencialu, savavališkai negali būti laikomi „prigimtinėmis žmogaus teisėmis“, sukuriančiomis valstybei ir kitiems visuomenės nariams pareigą šiuos interesus paversti privalomomis visuomenei teisės normomis.

Tiek Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, tiek Europos žmogaus teisių pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, tiek Pilietinių ir politinių teisių paktas ir visi kiti pagrindiniai žmogaus teisių dokumentai turi aiškią nuostatą: šeimos kūrimo (t. y. santuokos) teisė yra taikoma tik vyro ir moters susitarimui. Visos kitos bendro gyvenimo sąjungos (tos pačios lyties asmenų ar daugiau nei dviejų asmenų) yra privatus kiekvieno pasirinkimas, jis šiuolaikinėje valstybėje nėra draudžiamas, tačiau neturi pagrindo būti laikomas prigimtine teise.

Skaityti daugiau laikmetis.lt

© 2021, Laisvos Visuomenės Institutas.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ „Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.