Dr. Vygantas Malinauskas. Tikėjimo bendruomenės ir individo laisvių susidūrimas: kieno laisvės baigiasi pirmiau?

Pranešimas skaitytas 2023 m. rugsėjo 7 d. nacionalinėje mokslinėje-praktinėje konferencijoje Šiluvoje „Religijos, sąžinės, žodžio laisvė ir jos ribos: Šiluvos deklaraciją apmąstant“.

Šios konferencijos organizatoriai, kviesdami apmąstyti Šiluvos deklaracijos tezę, kad „Kūrėjas padovanojo mums protu ir laisvės galia pažymėtą prigimtį, kurią esame kviečiami išskleisti geriausiu būdu“, tuo pačiu pakvietė pasvarstyti, ar mūsų prigimtinis troškimas išskleisti savo prigimtį „geriausiu būdu“ neveda į konfliktus, kai vieno noras išskleisti savo prigimtį taip, kaip jam atrodo geriausia, tampa kliūtimi kito prigimties skleidimuisi?

Ši problema kyla todėl, kad žmogus iš prigimties yra socialinė būtybė ir tam, kad jis galėtų išskleisti savo prigimtį, vien jo paties jam nepakanka. Žmogui prigimties išskleidimui reikalinga bendruomenė ir visuomenė. Tačiau problemta yra ta, kad skirtingos ideologijos ir pasaulėžiūros skirtingai įsivaizduoja, kokia turi būti visuomenės tvarka, užtikrinanti galimybę žmogui išskleisti savo prigimtį. Tad, kaip pastebi šios konferencijos organizatoriai, „netenka stebėtis, kad įvairios skirtingai „geriausią būdą“ įsivaizduojančios žmonių grupės telkiasi valdžios galią ir savo viziją primeta visai visuomenei“.

Krikščionims žmogaus prigimties išskleidimas geriausiu būdu yra neatsiejamas nuo tikėjimo, jog žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Ir tik savo gyvenimu realizuodamas šį panašumą, žmogus gali savo prigimtį išskleisti geriausiu būdu. Svetimos šiam įsitikinimui vizijos įtvirtinimas visuomenės tvarkoje ne tik primeta su krikščionių tikėjimu nesuderinamą žmogaus sampratą, bet ir apriboja religijos laisvę puoselėti tai, kas krikščionių tikėjimo požiūriu žmogaus prigimtyje yra geriausia. Tad klausimas yra toks: kiek šiuolaikinėje sekuliarioje visuomenėje krikščionys gali turėti laisvės įgyvendinti gero gyvenimo sampratą, kylančią iš religinių įsitikinimų, ir kaip krikščionių laisvė puoselėti savąją žmogaus gero gyvenimo sampratą gali sugyventi su alternatyviomis ar net priešiškomis gero gyvenimo sampratomis? Kitaip tariant, ar galime sutarti dėl principų, kuriais vadovaudamiesi galėtume visuomenėje iš tiesų gyventi gerą gyvenimą, net jei nesutariame dėl to, ką reiškia išskleisti žmogaus prigimtį geriausiu būdu? Ar galime sutarti dėl principų, kurie leistų nustatyti teisingas ir priimtinas laisvės, įskaitant religijos ir sąžinės laisvę, ribas?

Šiandien niekas rimtai nesiginčija dėl to, kad laisvė turi turėti ribas. Net ir tos ideologinės ar politinės grupės, kurios pasisako už kuo platesnę laisvę, sutinka, kad laisvė negali būti neribota. Tomas Hobsas savo laiku puikiai pailiustravo, kaip atrodytų pasaulis, kuriame individo laisvė neturėtų jokių ribų. Dažnai sakoma, kad mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito laisvė. Šį posakį mėgsta kartoti politikai, teisininkai, visuomenininkai (tiesa, neatsimenu, kad jį būčiau girdėjęs bažnyčioje). Tačiau, ar pastebėjimas, kad mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito laisvė, iš tiesų gali tapti kriterijumi ar principu, kuriuo remdamiesi galėtume nustatyti laisvės ribas? Jei mano laisvę gyventi gerą gyvenimą riboja kito laisvė gyventi pagal alternatyvią gero gyvenimo sampratą, mes galiausiai atsiduriame neišvengiamame konkuruojančių gero gyvenimo sampratų konflikte. Ar įmanomas koks nors alternatyvus sugyvenimo visuomenėje, kurioje susiduria konkuruojančios laisvės gero gyvenimo sampratos, sprendimas, kuris leistų išvengti gero gyvenimo sampratos primetimo ar dominavimo?

Isaiah Berlinas siūlė spręsti šią problemą, kiekvienam visuomenės nariui suteikiant pakankamai erdvią privačią sferą, kurioje jis būtų laisvas nuo išorinių jo laisvės ribojimų. Tačiau, jei kalbame apie laisvę gyventi gerą gyvenimą, vien tik turėjimas privačios laisvės erdvės (kad ir kokia ji būtų didelė) nėra pakankamas. Kaip nurodė Aristotelis, žmogus yra „socialinis gyvūnas“. Jis nei fiziologine, nei kultūrine, nei dvasine prasme nėra sau pakankamas. Privačioje sferoje asmuo negali sau užtikrinti jo geram gyvenimui būtino gėrio ir gėrybių, kurios prieinamos tik esant santykyje su kitais asmenimis. Laisvės ribų tapatinimas su privačia erdve savaime nepadaro asmens laisvesniu, net ir pasirinkimo laisvės prasme. Asmuo nėra laisvas rinktis, jei nėra gėrių, kuriuos asmuo galėtų rinktis arba asmuo nepajėgus tų gėrių siekti. Žmogaus laisvei yra reikalinga bendruomenė, kuri ne tik puoselėtų gėrius, reikalingus geram žmogaus gyvenimui, bet ir ugdytų geram gyvenimui reikalingas dorybes, įgalinančias siekti tų gėrių. Tikinčio žmogaus religijos laisvė pilnai gali būti realizuojama tik priklausant moralinei bei tikėjimo bendruomenei, išpažįstančiai ir puoselėjančiai bendrus gėrius.

Todėl klausimą, kieno laisvės baigiasi pirmiau – individo ar bendruomenės, galime atsakyti teiginiu: tikinčio asmens laisvės nesibaigia ten, kur prasideda tikėjimo bendruomenės laisvės. Tikinčiųjų laisvės iš tiesų prasideda ten, kur prasideda ir bendruomenės laisvės kartu puoselėti gerą gyvenimą, be valstybės ar ideologijos kišimosi. Tačiau, jei valstybė netikinčiojo individo laisvę laiko svarbesne už tikinčiųjų bendruomenės laisvę laikytis su tikėjimo vertybėmis suderinamos tvarkos, tuo pačiu valstybė deklaruoja poziciją, kad laisvė netikėti yra svarbesnė nei laisvė išpažinti religiją. Šiuolaikinės liberalios valstybės problema yra ta, kad ji, į pirmą vietą iškeldama individo teises ir laisves, ignoruoja esminę bendruomenės svarbą toms pačioms individo teisėms ir laisvėms. Bendruomenė negali laisvai egzistuoti, jei individas su valstybės pagalba gali reikalauti sau teisių bendruomenėje, tuo pačiu ignoruodamas pareigas moralinėms nuostatoms, kurios yra pačios bendruomenės raison d’etre.

Galimybė vienam ar padedamam bendruomenės gyventi gerą gyvenimą nėra vien tik rūpestis savo paties asmeniniu tobulumu ir gerove. Tiek senovės graikams, tiek krikščionims gyventi gerą gyvenimą visuomet reiškė dalyvavimą visuomenės bendrojo gėrio puoselėjime. Apie tai kalbėjo Popiežius Benediktas XVI 2008 metais Jungtinių Tautų Generalinės asamblėjos nariams: „Visiška religijos laisvės garantija negali apsiriboti tik laisvu tikėjimo išpažinimu, bet turi būti deramai atsižvelgta į viešąjį religijos matmenį, taigi ir į galimybę tikintiesiems dalyvauti kuriant socialinę tvarką.“

Religijos laisvė, o taip pat ir sąžinės laisvė, niekada nebus pilna, jei asmuo – tiek kaip individas, tiek kaip bendruomenės narys – neturės galimybių dalyvauti bendrojo gėrio puoselėjime ir kūryboje neišsižadėdamas savosios gero gyvenimo sampratos. Pastangos išstumti religijos laisvę tik į privačią sritį yra ne kas kita, kaip pastangos neleisti religingiems visuomenės nariams gyventi gero gyvenimo.
Laisvė gyventi gerą gyvenimą visuomenėje nėra tik laisvė prisidėti prie bendrojo gėrio. Ji tuo pačiu reiškia ir laisvę neprisidėti prie blogo gyvenimo ar tokį gyvenimą propaguojančios tvarkos, institucijų ir struktūrų. Būti laisvam nuo spaudimo prisidėti prie moralinio blogio ar su juo kolaboruoti yra ne tik neatsiejama nuo religijos ir sąžinės laisvės, bet yra ir žmogaus savigarbos pagrindas. Asmens orumas ir savigarba pažeidžiama ne tada, kai asmuo (net ir kai nepagrįstai) kritikuojamas, nepritariama ar net abejojama jo moralumu. Savigarba ir orumas pažeidžiamas tada, kai asmuo yra verčiamas kolaboruoti su tuo, kas prieštarauja jo sąžinei ir moraliniams bei religiniams įsitikinimams.

Kuo skiriasi studento, norinčio praktikuoti ginekologiją nenusižengiant savo religiniams įsitikinimams, ir moters, turinčios sunkumų atlikti abortą todėl, kad gydytojas dėl prieštaravimo sąžinei atsisako jį atlikti, situacijos? Studentas negali gyventi pagal savo pasirinktą gero gyvenimo sampratą todėl, kad nenori būti verčiamas kolaboruoti su tuo, kas jam moraliai nepriimtina. Moteris negali gyventi pagal savo pasirinktą gero gyvenimo sampratą todėl, kad ji negali priversti gydytojo kolaboruoti su tuo, kas prieštarauja gydytojo sąžinei. Kartais pasigirstantis klausimas, kodėl visuomenė, kurioje religija nėra svarbi, turėtų rūpintis religijos laisvės užtikrinimu, gali būti performuluojamas į klausimą, ar laisvoje visuomenėje religingi žmonės turi turėti teisę į savigarbą, kaip ir visuomenės nariai, kuriems religija nėra svarbi? Asmens savigarba taip pat yra pažeidžiama, kai esame verčiami sutikti su tuo, kas nėra tiesa. Šia prasme gender ideologijos įtvirtinimas teisinėje tvarkoje pažeidžia ne tik mūsų laisvę, bet ir savigarbą.
Teisė į savigarbą nurodo į pamatinį principą, kuriuo galime ir turime vadovautis tiek kaip asmenys, tiek kaip bendruomenės nariai, prisidedantys prie visos visuomenės bendrojo gėrio. Visuomenės narių savigarbos nepažeidžia pareiga puoselėti gėrius, sudarančius bendrąjį gėrį, nes tiesiogiai ir netiesiogiai iš jų naudą gauname visi (bendruoju gėriu iš principo negali būti gėriai, kurie netarnauja visiems visuomenės nariams). Tačiau savigarbą gali pažeisti vertimas kolaboruoti su tvarka, kuri nėra nukreipta į gėrį. Anot Kanto, „niekas negali priversti manęs būti laimingu pagal kažkieno kito supratimą apie gerovę“. Tačiau, pratęsiant Kanto mintį, žmogų galima padaryti nelaimingu verčiant jį gyventi gyvenimą pagal jam svetimą gero gyvenimo sampratą.

Net ir šiuolaikinė pliuralistinė visuomenė negali egzistuoti be tam tikro sutarimo. Liberalizmas siūlo visuomenės sutarimo pagrindu atsisakyti nuostatos, kad ne visos gero gyvenimo sampratos yra vienodai geros bei moraliniu požiūriu priimtinos. Tačiau tikras visuomenės sutarimas kyla ne iš moralinio neutralumo, visas gero gyvenimo sampratas laikančio vienodai geromis, bet iš pripažinimo tiesos, kad tam tikri gėriai mums reikalingi nepriklausomai nuo mūsų išpažįstamo gero gyvenimo sampratos. Šiandien religijos ir sąžinės laisvei, o tuo pačiu ir asmens savigarbai, pavojų kelia ne prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės. Šiandien religijos ir sąžinės laisvei pavojų kelia naujai kuriamos teisės ir laisvės, skirtingai nuo prigimtinių, sukuriančios pareigas visai visuomenei puoselėti netikrus gėrius ir remti moraliniu požiūriu nepriimtiną gyvenimo būdą. Gėriai, kuriuos Šiluvos deklaracija ragina saugoti įstatymų leidėjus, nėra tik iš Apreiškimo ateinantys religiniai gėriai, kuriais vadovaujasi tikintieji. Taip pat tai nėra kažkieno svetimi interesai, kuriems pritardamas neišvengiamai prarastum savigarbą. Šiluvos deklaracijos nurodomi gėriai yra tai, kas sudaro prigimtinių teisių ir laisvių pagrindą, nepriklausomai nuo mūsų tikėjimo ar gero gyvenimo sampratos. Todėl Šiluvos deklaracija nėra vėliava, kuri kviečia krikščionišką visuomenę mobilizuotis ir savo gero gyvenimo sampratą primesti visai visuomenei. Šiluvos deklaracija yra kvietimas laikytis autentiško prigimtinio įstatymo, kuris vienintelis gali apsaugoti mūsų laisvę ir savigarbą.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ „Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.