Laisvės miražas Lukiškių dykumoje

Laisvės miražas Lukiškių dykumoje
Kristina Zamarytė-Sakavičienė, Laisvos visuomenės instituto valdybos narė, teisininkė

Kristina Zamarytė-Sakavičienė, Laisvos visuomenės instituto valdybos narė, teisininkė

Laisvės miražas Lukiškių dykumoje

Net ir po to, kai Prezidentas pasirašė Seimo priimtą įstatymą, įpareigojantį Lukiškių aikštę sutvarkyti pagal jos memorialinę paskirtį, Vilniaus meras pasiduoti neketina. Klausiančius apie paplūdimio likimą joje R. Šimašius nuramino: „[Į]statyme numatytai gerai moralei jis neprieštarauja, todėl kaip ir planavome, paplūdimiu vilniečiai galės džiaugtis iki rudens pradžios“.

Taigi rinkiminė Laisvės partijos akcija greitai nesibaigs, o Laisvės TV yra pasiruošusi ją papildyti naujomis atrakcijomis: A. Tapinas paskelbė apie „Nacionalinį pliažo gynybos komitetą“, kuris kviečia atėjus laikui gyva grandine apjuosti paplūdimį bei apginti jį nuo buldozerių.

Nepaisant teisės viršenybės ir demokratinės valstybės tvarkos, šie „laisvės nešėjai“ įsivaizduoja galintys laisvai spręsti, ką daryti su valstybinės reikšmės aikšte. Visuomenės nuomonė čia taip pat neturi esminės reikšmės – į kritiką, kad laisvės aukų atminimo su pliažo linksmybėmis painioti nedera, meras atsakė: „Siūlau nekreipti dėmesio į juos ir toliau švęsti laisvę ir gyvenimą. Ten, kur jums norisi, o ne ten, kur jums nedraudžia.“ Įžūlu, betgi kaip patrauklu…

Gal iš tiesų – kaip sako meras ir jo palaikytojai – laisvė mums buvo iškovota, kad galėtume nevaržomai džiaugtis? Atsipalaiduokime pagaliau, juk paplūdimy yra taip linksma ir smagu!

Kaip čia pasakius… Visada įsivaizdavau, kad paplūdimyje smagu, nes pasikaitinęs saulutėje gali atsigaivint vandenyje, po to sušilti ant smėlio, vėl atsigaivinti… Gali klausytis bangų ošimo ar saulei leidžiantis į jūrą medžioti „žaliąjį spindulį“. Gi vietą, kurioje daug smėlio, kepina saulė, bet nėra vandens telkinių, tiktų vadinti ne paplūdimiu, o dykuma (kaip pastebėjo ir M. Gailius).

Čia tai bent laisvė! Dykumoje juk gali daryti, ką nori: į visas puses lakstyt ir šokinėt, ropinėti, šliaužioti ir voliotis… Jokių taisyklių, jokių ribojimų ar draudimų! Galų gale, kai tik užsinorėsi, gali laisvai įkišti galvą į smėlį ir, apsimetęs stručiu, pasislėpti nuo realybės. Tiksliau sakant, realybę nuo savęs paslėpti. Pamiršti mūsų valstybės laisvės kainą, kurios simboliu yra tapusi šį aikštė. Pamiršti, kad prieš mus gyvenusioms kartoms mes esame skolingi; kad turime būti dėkingi, branginti ir saugoti tai, ką gavome iš praeities.

Iš tiesų R. Šimašius įrengė ir A. Tapinas žada ginti ne paplūdimį, bet paminklą liberaliai laisvės sampratai. Tai ne vien rinkiminis Laisvės partijos triukas, kartu tai yra liberalių idėjų marketingas.

Paplūdimys laisvės aukų atminimo vietoje simbolizuoja liberalią svajonę, kad bet kurią akimirką kiekvienas galėtų ištarti: „Štai aš čia ir dabar pats priimu sprendimus ir niekas man negali nurodinėti, ką, kur, kada ir kaip turiu daryti“. Kaip rašo V. Malinauskas, „Liberalizmo projektui yra gyvybiškai svarbu įtvirtinti taisyklę, kad Lietuvoje nebėra vietų, kuriose negalėtų atsirasti pliažas tiesiogine ar perkeltine prasme. Diena, kai Lietuvoje nebeliks su tradicija, gerbtinais simboliais ar kultūra susijusių vietų, kuriose nebus galima įrengti pliažo, ir bus tikroji galutinio liberalizmo triumfo diena.“

Liberalai kovą už laisvę supranta paprastai – iš esmės, kaip ribojimų ir draudimų naikinimą. Todėl liberalios demokratijos projektas jaučia didelę antipatiją kultūrai, kuri, nors ir netobulai, riboja, apibrėžia ir kreipia žmogaus veiksmus asmeniui ir visuomenei palankia kryptimi. Liberalizmo siekis nutraukyti ir numesti nuo visuomenės kultūros „pančius“ padeda toliau skinti liberalias pergales, nes nuo kultūros išlaisvinti visuomenės nariai negeba patirti istorijos tėkmės, jie žino tik dabartį.

Liberalizmui yra būdinga tendencija žmogaus sprendimus vertinti dabarties perspektyvoje: kaip patenkinti dabar kylančius norus bei poreikius. Sprendimai atsiejami ne tik nuo praeityje išieškotų atsakymų, bet ir nuo įsipareigojimų toli siekiantiems tikslams, nuo atsakomybės prieš ateities kartas. Todėl nenuostabu, kad liberalus sostinės meras dažnai demonstruoja nepagarbą mūsų tautos didvyriams ir savo sprendimais nuosekliai trina visuomenės istorinę atmintį. Nenuostabu, kad R. Šimašiaus partija siekia įgyvendinti „laisves“, kurios laikui bėgant ardo ir skurdina mūsų visuomenę, vis mažiau kultūrinių resursų palikdamos ateities kartoms.

Visame pasaulyje liberalūs politikai daug dėmesio skiria individualistines, vartotojiškas ir seksualines aistras varžiusių tradicijų, papročių ir institucijų griovimui. Tiek Lietuvoje, tiek kitose valstybėse jie vis dažniau pasiekia teisės pergalę prieš kultūrą šeimos santykių srityse. Neatsitiktinai – juk į vaikų auginimą nukreipta santuokinė vyro ir moters šeima savo esme siekia suvaldyti individualistinius polinkius bei ugdo atsakomybę už save, už kitą ir už bendrąjį šeimos gėrį. Nors ir netobulai, bet visgi geriausiai, šeimoje yra formuojamas „asmenybės stuburas“ – puoselėjamos dorybės ir iš kartos į kartą perduodamos vertybės.

Tai yra priežastys, kodėl šeima visais laikais buvo laikoma pamatine visuomenės ląstele. Kartu tai yra priežastys, kodėl liberalizmas santuokinę vyro ir moters šeimą laiko vienu svarbiausių savo kovos taikinių.

Išvaduotas nuo kultūrinių „suvaržymų“ žmogus netenka vidinių elgesio orientyrų, o tai ne tik lemia asmeninio gyvenimo nuosmukį, bet ir didina socialinį chaosą. Todėl iš kultūros išlaisvintai visuomenei reikalingas vis detalesnis teisinis reguliavimas ir vis akylesnė viešo ir privataus gyvenimo kontrolė. Šis procesas skatina valstybės aparato augimą ir legitimuoja didėjančią valstybės galią, kurią vainikuoja liberaliam projektui nepalankios kalbos cenzūra.

Paradoksas – visuomenę išlaisvinti žadantis liberalizmas ją vis labiau pavergia. O liberalus meras drąsiai skelbia, kad sprendimas už mūsų sumokėtus mokesčius Lukiškių aikštėje įrengti paplūdimį, kuris buvo nederintas nei su Vilniaus gyventojais, nei su miesto taryba ir atsakingomis institucijomis (kitaip tariant, autoritarinis), yra laisvės išraiška. Bet juk mes paplūdimio toje vietoje nesirinkome, jį mums išrinko. Tai yra ne mūsų, bet mūsų mero laisvė. Tiksliau – jo savivalė. Įžūlokai skamba kvietimas ją švęsti.

Ne, laisva visuomenė be ribų nėra įmanoma. Kaip atrodo laisvė be ribų, vaizdžiai aprašė dar Hobsas. Galėjimas daryti viską, ką tik nori, galiausiai priveda prie visų karo prieš visus. To pasekmėje gyvenimas tampa bjaurus, brutalus ir trumpas.

Į Hobso nusakytą visuomenės būklę veda ir R. Šimašiaus bei A. Tapino užmojis griauti ne tik kultūrines, bet ir teisines ribas – nepaklūsti galiojančiam įstatymui. Tokios akcijos atrodo smagiai, bet yra destruktyvios, nes didina teisinį nihilizmą ir gilina visuomenės susipriešinimą.

Visais ankstesniais laikais – nuo Sokrato iki XIX amžiaus – Vakarų civilizacija skelbė visai kitokią laisvę. Laisvas buvo tas, kuris laisvai nuo savo troškimų, pagundų ir instinktų geba pasielgti protingai ir teisingai; kuris gali pasirinkti tai, kas yra gera ir vertinga. Vakarų kultūra puoselėjo kuriančią, o ne griaunančią laisvę.

Neatsitiktinai teksto pradžioje pasitelkiau dykumos įvaizdį. Jis vaizdžiai parodo, kad vien apribojimų ir draudimų nebuvimo laisvei nepakanka. Tikra laisvė egzistuoja tada, kai yra tam tikri gėriai (vertingi dalykai), kuriuos žmogus gali laisvai pasirinkti. Ką reiškia laisvė studijuoti, laisvė reikšti savo įsitikinimus, laisvė pasirinkti gydytoją dykumoje, kur nėra jokių apribojimų, tačiau nėra ir universitetų, žiniasklaidos, sveikatos priežiūros įstaigų? Tam, kad šie ir panašūs gėriai egzistuotų, visuomenė juos turi sukurti, saugoti ir puoselėti. O čia reikalingos elgesio normos, ribojimai ir draudimai.

Kitaip tariant, laisvės ribos nėra savitikslės. Didelė dalis žmogui reikalingų gėrių (tokių kaip šeima, kultūra, teisinė tvarka, švietimas, mokslas, ekonominė veikla ir jos vaisiai, religija) gali atsirasti ir egzistuoti tik visuomenėje. Laisvės ribos yra skirtos apsaugoti gėriams, kurie yra svarbūs žmogaus klestėjimui visuomenėje ir pačios visuomenės išlikimui. Jei nustoja egzistuoti reikalingi gėriai, sunyksta ir laisvė.

Pavyzdžiui, jei sunyksta mokslo institucijos, nebelieka ir laisvės rinktis kokybiškas studijas. Jei sunyksta visuomenės pagarba įstatymo viršenybei, valstybė nepajėgia užtikrinti laisvei būtino saugumo ir teisinės tvarkos. Jei sunyksta asmens dorybes ir vertybes puoselėjanti kultūra, visuomenėje lieka vis mažiau narių, pajėgių siekti prasmingų gyvenimo tikslų, kurie augina ir stiprina visuomenės laisvę.

Todėl kultūros dykumoje laisvės nerasime. Ten galime išvysti tik laisvės miražą.

© 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ “Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.