Lietuvos šeimos šiandien – skauduliai, pasidžiaugimai ir ateities iššūkiai

Lietuvos šeimos šiandien – skauduliai, pasidžiaugimai ir ateities iššūkiai

 

Kuo gyvena Lietuvos šeimos 2020 metais, pandemijai kvėpuojant į veidą? Kokie pokyčiai vyksta Lietuvos visuomenėje pastaraisiais metais ir kaip jie atsiliepia mūsų valstybės šeimoms? Kokie iššūkiai laukia Lietuvos šeimų ateityje, ką žada šioje srityje nauja vyriausybės programa – į šiuos ir kitus klausimus bandė atsakyti gruodžio 14 dieną nuotolinės konferencijos „Šių dienų iššūkiai šeimos politikai Lietuvoje, šeimų organizacijų geroji patirtis“ metu susirinkę 9 prelegentai lektoriai – mokslininkai, įvairių šeimų organizacijos atstovai: Doc. dr. Ramunė Jurkuvienė, Doc. Dr. Dalija Snieškienė, Dr. Vygantas Malinauskas, Prof. dr. Violeta Vasiliauskienė, Gintautas Vaitoška, Darius Trečiakauskas, Jurgita Pocienė, Aušra Stancikienė, Zita Tomilinienė, , o vėliau diskusijoje ir savivaldybių nariai bei Seimo atstovai. Konferenciją  surengė daug dėmesio šeimos politikai skiriantis „Laisvosios visuomenės institutas“ (toliau – LVI), kartu su partneriais.

Konferenciją atidaręs ir organizatorių vardu kalbėjęs LVI valdybos pirmininkas Audrius Globys pabrėžė, kad remiantis Lietuvos konstitucijos 38 straipsniu šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas į kurį remiasi ir ant kurio laikosi visas mūsų valstybės statinys. Net ne pamatas ar tuo labiau vienas iš valstybės statinį puošiančių dekoro elementų. Būtent nuo pagrindo tvirtumo priklauso viso statinio tvarumas ir ilgaamžiškumas. Jeigu pagrindas nėra tvirtas ir stabilus arba neatsakingai bandoma jį dar labiau „paplauti”, tai ir statinys besiremiantis į tokį skystą pagrindą pradės trūkinėti ir griūti. „Paplovus“ šį pagrindą, kas yra nutikę ne vienoje kitoje šalyje, susvyruoja visas statinys, kyla daugybė problemų, ką iš esmės stebime ir dabartinėje ES, tad labai svarbu yra prieš žengiant bet kokį žingsnį šioje srityje, išgirsti mokslininkų ir visuomeninių organizacijų žodį, atlikti tyrimus, o reaguojat į iššūkius – surasti tikrai išmintingus sprendimus.

 

Nepaistant kylančio pragyvenimo lygio, šeimų situacija stabiliai prastėja

 

Doc. dr. Ramunė Jurkuvienė, Nacionalinės šeimos tarybos prie Seimo pirmininkė pristatė platų vaizdą, kas su šeimomis vyksta šiandieninėje Lietuvoje. Kalbėdama apie šeimos kaip visuomenės  ir valstybės pagrindo vaidmenį, prelegentė pabrėžė, kad valstybės struktūros, pagal 38 Konstitucijos straipsnį,  turėtų save suvokti kaip padedančias šeimai ir ją aptarnaujančias.  Jei tai nevyksta, pagelbstinčios šeimai sistemos gali paversti šeimą sau pavaldžiu objektu, nevengdamos pažeisti šeimos ribas ir jos autonomiją. Žvelgdami į šeimą kaip sistemą mokslininkai sutaria, kad vyro ir moters ryšys šeimoje yra pats svarbiausias. Jei jis silpnėja (ar tam tikrų ideologijų yra sąmoningai silpninamas, nevengiant dirbtinio supriešinimo tarp vyrų ir moterų, vaikų ir tėvų) valstybė patiria pasekmes: mažėja santuokų ir daugėja skyrybų skaičius, ganėtinai sparčiai daugėja vienišų mamų ir tėvų, auginančių vaikus, mažėja gimstamumas ir gyventojų skaičius valstybėje, visuomenė  senėja.  Dar didesnė problema, kad būtent vieniši tėvai, auginantys vaikus dažniau nei kiti žmonės papuola į vadinamąjį „skurdo ratą“- pasak statistikos, net 41,9 procento tokių šeimų gyvena skurdo rizikoje. Ši – vienišų mamų/tėvų problema šeimos politikoje vis dar nėra įvardijama kaip spręstinų problemų prioritetas ir tokie tėvai susilaukia valstybės dėmesio tik tada, kai patenka į socialiai remtinų šeimų grupę.

Dviejų tėvų su dviem vaikais ūkių situacija taip pat nėra džiuginanti. Jeigu 2007 metais tik 12,7 procento tokių šeimų patyrė skurdo riziką, tai dabar tokių net 22 procentai. Dirbanti šeima yra mažiausia valstybės ląstelė, bet dėl didėjančios šeimų formų įvairovės, didėjančio ištuokų skaičiaus, spartaus visuomenės senėjimo ji tampa labai nestabili ir pažeidžiama.

Demografiniai rodikliai pagal pateiktus EUROSTAT duomenis taip pat neguodžiantys – tendencingai mažėja, gyventojų skaičius Lietuvoje, daugėja vyresnio mažiaus žmonių. Tai automatiškai užprogramuoja ne vieną problemą, tarp kurių – pagalbos poreikis negalinčiais savimi pasirūpinti vyresnio mažiaus žmonėmis. Kol kas vyresniųjų žmonių slaugymą dažniausia atlieka šeimos nariai, artimieji, bet dėl didelio jų užimtumo, finansinio nestabilumo bei silpnėjančių šeimos santykių ateityje gali nebelikti, kas jais pasirūpins.

 

Ką daryti ir ko tikrai nedaryti, kad būtų geriau?

Nieko nedaryti – negalima, tačiau ką padaryti, kad būtų kitaip? Doc. Ramunė Jurkuvienė, pasitelkdama sėkmingą užsienio valstybių patirtį, pasiūlė pirmiausia žvelgti į šią problemą plačiai, neapsiriboti įprastu išmokų dalinimu, o naudoti tiesiogines ar netiesiogines intervencines priemones, gerinančias šeimų padėtį ir skatinančias gerinti šeimų gyvenimo sąlygas, kad jos turėtų galimybes susilaukti daugiau vaikų. Konkrečiai tai būtų lengvesnės būsto įsigijimo galimybės, patogesnis susisiekimas – dviračių ir pėsčiųjų takų plėtra, įvairios ekonominės priemonės – pavyzdžiui, mokesčių lengvatos turintiems vaikų, įvairios kompensacijos ir daugelis kitų. Didžiausią efektą duotų parama ne vien tik skurstančioms šeimoms, bet ir kitoms, o svarbiausia – kad visos priemonės būtų tarpusavyje derinamos ir subalansuotos.

Europos šalys renkasi įvairius variantus. Pavyzdžiui, anglosaksiškose šalyse dažniausia einama per pinigines priemones, tačiau Skandinavijos šalys veikia per užimtumo didinimą – mokesčių ir paskatų sistemos tikslas dirbti ir įdarbinti, įstatymai garantuoja patogų vaiko auginimo atostogų pasiskirstymą, skatinamas darbų lygus pasidalijimas tarp vyro ir žmonos. Germaniškose šalyse vaikus auginančioms šeimoms yra mažinami mokesčiai, kad gyvenimo gerbūviu jos neatsiliktų nuo vaikų neturinčių šeimų. Pagrindinis dėmuo, kurio tokiu būdu siekiama yra didėjantis vaikų skaičius.

Iš tiesų, variantų ir modelių, kaip efektyviau remti šeimas, kad jos tvirtėtų, turėtų daugiau vaikų yra daug ir dėl jų pasirinkimo verta diskutuoti, atlikti tyrimus, modeliavimus. Tačiau, anot pranešėjos, neverta ginčytis dėl to, kas labiausia pakenktų šeimų gerovei. O tai būtų šeimos, kaip visuomenės ir valstybės pagrindo ignoravimas, neigiant moters ir vyro ryšį, kaip pagrindinį.

Labai svarbus veiksnys, galintis, anot doc. R. Jurkuvienės, gerinti šeimų situaciją padedantis spręsti joms kylančias problemas yra nuolatinio grįžtamojo ryšio tarp šeimos ir valdžios institucijų mechanizmo sukūrimas. Jei  valdžios struktūrose esantys žmonės girdėtų šeimų balsą, matytų ir suvoktų šeimų tikrovę  ir norėtų bei galėtų adekvačiai reaguoti,  situaciją keistųsi, gerėtų. Kol kas tai yra didžiausia problema.

 

Vaiko teisių apsaugos srityje problemos nesikeičia – skurdas ir „aklos“ reformos

Vytauto Didžiojo universiteto atstovė, Lietuvos aukštųjų mokyklų profesinių sąjungų susivienijimo (LAMPSS) viena iš įkūrėjų doc. dr. Dalija Snieškienė aptarė vaikų teisių apsaugos padėtį, akcentuodama didžiausias problemas – skurdą, talpinantį savyje visą virtinę kitų problemų bei vaiko teisių apsauga užsiimančių institucijų požiūrio į vaikus, jų veiklos organizavimu bei kompetencijų trūkumą. Pasak pranešėjos turime net dvi tarnybas, užsiimančias vaiko teisų apsauga, bet nei vienos – siekiančios ir gebančios realiai jas įgyvendinti.

Prelegentės nuomone, daug šioje srityje galėtų padėti globėjų diskriminacijos pagal amžių atšaukimas, palydėjimo po institucinės globos paslaugos jauniems žmonėms, kad jie pajėgtų rasti savo gyvenimo kelią. Valstybė privalo rasti lėšų moksliniams tyrimams, kad galėtų pamatytų, kokias pasekmes palieka jų sukurtos reformos, vaikams, tėvams, šeimoms ir patiems darbuotojams.

 Vaikų ir šeimų politika neturi būti formuojama tik iš bendrosios statistikos, nes tai daugiau yra „būrimas iš kavos tirščių“. D. Snieškienė įžvelgia galimas „aklų“ reformų grėsmes “. Kažin kiek geresnes pasekmes paliks vaikų sukišimas ir paslėpimas butuose, nei „vaiknamiuose“, arba sukūrimas privačių vaikų namų be vaikų poreikius atitinkančio personalo, ar valstybės nekūrimas terapinių globos namų, ypatingai pažeistiems vaikams?“

 

Šeimos destabilizavimas, įvedant naujas „šeimos“ formas

Partnerystė ar bendras gyvenimas? Į šį pasirinkimo klausimą bandė atsakyti Dr. Vygantas Malinauskas. Pasak prelegento neįmanoma išplėsti šeimos sampratos be pasekmių visuomenei. Jei būtų įteisinta lyčiai neutrali partnerystė, tai šeimos statusas būtų suteiktas tos pačios lyties asmenų poroms, o Lietuvos teisinėje sistemoje tai neišvengiamai reikštų prigimtinės šeimos sampratos išsižadėjimą ir šeimos pavertimą „socialinių konstruktu“. Prigimtinės šeimos – kaip vyro ir moters sąjungos samprata yra senesnė už Konstituciją, ir net už pačią valstybę, todėl pastaroji net  neturi teisės jos keisti. Pajudinus šeimos sampratą, subraškėtų ir valstybės bei visuomenės pamatai. Vietoje vadinamos „lyčiai“ neutralios partnerystės dr. V. Malinauskas siūlo rinktis sutarimą dėl bendro gyvenimo, kuris iš esmės spręstų daugelį ne šeimoje bendrai gyvenančių (taip pat ir homoseksualių asmenų) gyvenimo problemų, tačiau negriautų šeimos sampratos ir šeimos instituto esmės.

 

Naujoje vyriausybės programoje prioriteto šeimoms bei demografiniai padėčiai gerinti nematyti

Prof. Dr. V. Vasiliauskienė, Nacionalinės tėvų ir vaikų asociacijos pirmininkė kritiškai įvertino naują vyriausybės programą, kurioje, pasak pranešėjos, „Šeima minima tik ten, kur nurodoma „socialinių paslaugų poreikį turinti šeima“ (ikimokyklinis ugdymas nuo 3 metų, vaikų pasirengimas mokyklai). Nei demografinių problemų sprendimui, nei šeimai palankaus klimato kūrimui vyriausybė neskiria prioriteto. Atvirkščiai – galima įžvelgti antišeiminių, bei šeimos autonomiškumo nepaistymo tendencijų. Kritika pažeriama ir programoje minimam paramos šeimoms principui, kuomet planą, kaip šeimai tvarkytis sudaro ne pati šeima, padedant profesionalams, bet profesionalai, valstybė už šeimą.

Prelegentę papildė prof. G. Vaitoška savo pranešimu apie gender ideologijos grėsmes šeimai. Nagrinėdamas užsienio šalių patirtį – Australijos ir Didžiosios Britanijos patirtį, jis pateikė konkrečių situacijų, kai, pavyzdžiui, už nepritarimą gender ideologijos teiginiams net ir namuose Škotijoje yra siūloma bausti įstatymu, o Australijoje tėvams, norėjusiems gauti psichologinę ar kt. pagalbą savo paaugliui vaikui, panorusiam pasikeisti lytį, buvo atimtos tėvystės teisės. Visa tai, tikėtina, anksčiau ar vėliau ateis ir pas mus, jeigu rinksimės šį kelią.

 

Pasirinkimas – mūsų rankose

Iš tiesų yra apstu galimų pasirinkimų, ir visi jie – mūsų rankose. Sutelkę jėgas kartu, galime Lietuvą padaryti draugišką šeimai valstybe. Gausių šeimų asociacijos direktorė Jurgita Pocienė kalbėdama apie gausias šeimas patvirtino, kad iš tikrųjų viskas yra mūsų rankose. Norint kad gausių šeimų Lietuvoje kurtųsi daugiau, kad jos jaustųsi saugios ir laimingos, reikia, rodos, tiek nedaug – padėti joms būti užtikrintoms savo ateitimi, kad nebūtų laikinumo įspūdžio, norisi Lietuvos draugiškos šeimai valstybės.

Apie švietimo reformas ir tėvų teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus kalbėjo Lietuvos tėvų forumo pirmininkas Darius Trečiakauskas. Švietimo srityje taip pat apstu problemų, kurios nesprendžiamos dešimtmečiais, visgi didžiausias šių dienų iššūkis ugdymo įstaigose yra didėjantis žinių srautas, kuris kas kelis metus mokslininkų skaičiavimu dvigubėja. Norint jį aprėpti, tenka arba mokytis dvigubai daugiau, arba – išmokti daug geriau atsirinkti. Antra didžiulė problema – informacinių technologijų plėtra. Šios srities lobistų diegiama ir kaip vienareikšmis gėris priimama ji pasirodo pradinėse klasėse ir net darželiuose , nutylint pagrindinį faktą – kad jų naudojimas ankstyvame amžiuje mažina vaiko kūrybinius gebėjimus, bendravimo įgūdžius bei neigiamai atsiliepia fizinei sveikatai.

Kad pasirinkimas mūsų visų rankose kalbėjo ir Krizinio nėštumo centro vadovė Z. Tomilinienė, kuri pasidalino institucijos patirtimi – dėl kokių priežasčių moterys ir merginos renkasi abortą, kaip joms galima padėti, kokią pagalbą suteikia centras. Per septynerius  organizacijos gyvavimo metus buvo suteikta virš 10 tūkstančių konsultacijų, jų pagalba prisidėjo prie daugiau nei 360 vaikų gimimo – tai vienas labiausiai džiuginančių nevyriausybinių organizacijų nuoseklaus ir ilgamečio darbo rezultatas. 

Išklausius visų pranešimų apima dvejopos mintys – neguodžianti realybė jog dėl šeimų silpnėjimo nykstame, mūsų visuomenė senėja, kyla ir kils daugybė problemų. Ir kartu viltis, kad vis dėl to, mums pavyks kaip yra pavykę kitoms valstybėms šią tendenciją pakeisti. Tereikia nedaryti klaidų, kurias yra padarę kiti. Ir ne kosmetiškai, o realiai stiprinti ir skatinti šeimas bei jų norą turėti vaikų. Nes kaip sakė savo pranešime dr. Aušra Stancikienė, kalbėjusi apie šeimos, auginančios vaiką su negalia psichosocialinę situaciją ir jos išgyvenimo strategijas, – šeima gali išgyventi be valstybės, bet valstybė be šeimos ir vaikų – niekuomet.

 

 

© 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ “Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.