Padėti kitiems nėra „natūralu“

Padėti kitiems nėra „natūralu“

 

Juanjo Romero

 

Prieš dvejus metus dėl profesinių priežasčių turėjau parašyti Nobelio premijos laureato ekonomisto Danielio Kahnemano knygos Mąstyti greitai, mastyti lėtai recenziją. Niekada nesugebėsiu iki galo to įvertinti. Autorius su malonumu išdėsto viso savo gyvenimo įdirbį apie sprendimų priėmimą ir kognityvines klaidas. Jis bando paaiškinti, kodėl tiek daug klystame. Kiekvienas jo teiginys paremtas duomenimis ir tyrimais.

Kai kurios išvados taip prieštarauja intuicijai, kad iš pirmo žvilgsnio sunku jas priimti. Kad ir tai, kaip jis aprašo, kad žmogus nėra linkęs pagelbėti kitam žmogui, jei mano, kad „kažkas tai jau daro“. D. Kahnemanas savo teiginiui paremti naudoja vieną psichologinį tyrimą. Tai – klasikinis eksperimentas, kuris parodo, kad žmonės, gavę tam tikros informacijos, nėra linkę daryti išvadų, kurios prieštarautų jų įsitikinimams. Tai pagrindžia nepatogią išvadą, kad mokyti psichologijos beveik visada yra laiko gaišimas.

Šį eksperimentą Mičigano universitete jau seniai atliko socialinės psichologijos ekspertas Richardas Nisbettas ir jo mokinys Eugene‘as Borgida. Jie studentams pasakojo apie pagalbos tyrimą, kuris prieš kurį laiką buvo atliktas Niujorke. To tyrimo dalyviai buvo nuvesti į individualias kabinas ir jungtiniu ryšiu pakviesti pakalbėti apie savo gyvenimą ir problemas. Kiekvienas turėjo kalbėti po 2 minutes. Tuo pat metu buvo įjungtas tik vienas mikrofonas. Iš viso buvo šeši dalyviai, iš kurių vienas – aktorius. Jis kalbėjo pirmasis ir sakė tyrėjų paruoštą tekstą. Jis papasakojo apie savo problemas, būdingas gyvenimui Niujorke, ir su akivaizdžia gėda pripažino, jog yra linkęs į priepuolius, ypač stresinėmis situacijomis. Kiti dalyviai kalbėjo po to.

Kai aktoriaus mikrofonas buvo išjungtas, šis pradėjo panikuoti, kalbėti nerišliai bei sakyti, kad tuoj patirs priepuolį, ir prašyti pagalbos. Paskutiniai jo žodžiai buvo: „Gal kas nors man ga…li pa…dė…ti… ech…[dusimo garsai]? Aš mir…štu… Prie…puo…lis [dusimas ir tyla]“. Tuo momentu kito dalyvio mikrofonas automatiškai aktyvavosi ir iš dalyvio, kuris galbūt mirė, nieko nebesigirdėjo.

Ką darė tyrimo dalyviai? Jie žinojo, kad vienas iš jų patyrė priepuolį ir prašė pagalbos. Galbūt kai kurie netgi kažką sakė ir kuris nors galėjo jaustis saugus savo kabinoje. Rezultatai buvo tokie: tik keturi iš penkiolikos dalyvių iškart atsakė į pagalbos šauksmą. Šeši neišėjo iš kabinos ir tik penki tai padarė vėliau, kai priepuolio auka, rodos, buvo uždususi. Tyrimas parodė, kad žmonėms būdinga jaustis atleistais nuo atsakomybės, kai jie girdi, kad kiti išgirdo tą patį pagalbos šauksmą.

Ar skaitytoją stebina šie rezultatai? Tikriausiai. Dauguma manome, kad esame padorūs ir kad kam nors, atsidūrusiam panašioje situacijoje, bėgtume padėti. Norime, kad ir kiti padorūs žmonės taip elgtųsi. Tyrimas buvo pakartotas kitur ir su kitokiais imituotais atvejais. Ir visais atvejais buvo prieita prie panašios išvados: mums – tau ir man – būdinga nebūti linkusiems padėti kitam, jei pastebime, jog kažkas jam jau padeda arba gali padėti. Apskritai natūraliausia reakcija yra atsiriboti. Tačiau labiausiai mane stebina procentas žmonių, kurie elgiasi antinatūraliai ir bėga padėti kitiems už tai nieko nelaukdami ir turėdami tik intenciją asmeniškai kuo nors prisidėti sprendžiant problemą.

Dėl to manau, kad garsusis sakinys, kurį 1980 m. rugsėjo 21 d. pasakė Ronaldas Reaganas diskusijoje su Johnu Andersonu – „Supratau, kad visi, kurie gina abortą, yra gimę“ – šiandien turėtų būti sutvirtintas priduriant: „supratau, kad visi, kurie gina teisę gyventi, yra gimę“.

Tai, kad šioje visuomenėje, kuri priimdama abortą nuėjo daug toliau nei tuo baisėjosi filosofas Julianas Mariasas, kad visuomenėje, kuri jau reikalauja teisės į abortą, egzistuoja žmonių, kurie įvairiais būdais skuba padėti patiems bejėgiškiausiems, teikia vilties ir yra motyvas dėkoti. Dėkoti tiems, kurie už savo pagalbą nesitiki jokios asmeninės naudos.

Tiesa, kad jų nėra daug. Psichologija ir sociologija mums parodo, kad dalyvauti tokiuose mūšiuose tikrai nėra kažkas paprasto ir natūralaus. Tai reikalauja nugalėti save ir vengti pasiteisinimų, kad kažkas tuo užsiims. Tačiau tai mūšis, kuriame verta kovoti.

versta iš Ayudar a los demás es “antinatural”

© 2018 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ “Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.