Juozapas Pričinas

Apie Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų vertybių pokyčius, partijos vidinę discipliną ir tinkamą krikščionių atstovavimą kalbamės su politologu, ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto dėstytoju dr. Vincentu Vobolevičiumi.

Pastaruoju metu stebime viešumon iškylančius konservatorių partijos vidaus nesutarimus. Suspenduota Rimanto Jono Dagio narystė, gana garsiai nuskambėjo ir „juodųjų sąrašų“ istorija – partijos priežiūros komitetas, remdamasis net ir nutekintais privačiais susirašinėjimais, nagrinėjo skundą dėl kai kurių TS-LKD narių paramos Gitanui Nausėdai. Kaip vertinate partijoje vykstančius procesus?

Norėdami išvengti politinio nestabilumo (ir išsilaikyti valdžioje), partijų lyderiai parlamentinėse šalyse privalo savo organizacijose palaikyti aukštą disciplinos lygį. Antraip dar koks partijos deleguotas parlamento pirmininkas atsisakys prireikus užleisti savo postą galimos koalicijos partnerės atstovui, sukeldamas politinę įtampą ir galbūt pavojų toliau valdyti valdančiajai daugumai. Vidiniam paklusnumui partijoje sukurti yra įvairių priemonių ir – nors partijos narių pašalinimas yra bene drastiškiausia iš jų – Lietuvos Konstitucijoje numatytas Seimo nario „laisvas mandatas“ parlamentinėse šalyse yra daugiau fikcija nei realybė.

Vis dėlto yra ir kita monetos pusė: partijų lyderiai net ir parlamentinėse sistemose neturėtų pasijausti visagaliais. Viena galingiausių XX a. politikių – Britanijos premjerė Margaret Thatcher – prarado savo postą, kai jos reformų nepopuliarumo išsigandę torių parlamentarai atsisakė daryti, kas jiems liepiama, ir sukilo prieš savo partijos lyderę. Taigi partijų vedliai turėtų neperlenkti lazdos ir visiško paklusnumo reikalauti tik kritiniais momentais. Kyla pagrįstų abejonių, ar partijos vadovybės sprendimas priešintis gana konservatyvioms Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (VTAPĮ) pataisoms (dėl šio balsavimo formaliai nubaustas R. Dagys) buvo toks kritinis momentas. Tuo labiau kategoriškai atrodo sankcijos prieš išrinktąjį prezidentą palaikiusius partiečius, kartais tai dariusius viso labo savo privačioje korespondencijoje.

Toks „didelės palapinės“ partija (t. y. atvira įvairių pažiūrų žmonėms) save laikančios TS-LKD griežtumas, mano galva, paaiškinamas nebent jos lyderių įsitikinimu, kad kieta linija atneš politinės naudos: jei sankcijų taikiniai paliks partiją, ši galimai taps patrauklesnė liberaliajam rinkėjui, o pasitraukusieji nesukurs politiškai sėkmingos alternatyvos. Jei tokia interpretacija teisinga, nurodomos sankcijų priežastys – balsavimas už VTAPĮ pataisas ar G. Nausėdos palaikymas – yra viso labo pretekstai.  

TS-LKD vadovybė ne tik R. J. Dagio kaltinama nusigręžimu nuo programoje įtvirtintos vertybinės krypties, teigiant, kad partijos pozicija vaiko teisių, homoseksualų partnerystės, gyvybės apsaugos klausimais nesutampa su Katalikų Bažnyčios mokymu. Ar galima teigti, kad partija liberalėja?

Manau, kad taip. Nuo daugelio TS-LKD frakcijos narių balsavimo už liberaliąją pagalbinį apvaisinimą reglamentuojančio įstatymo versiją iki pasiūlymų įteisinti marihuanos vartojimą ar tos pačios lyties asmenų partnerystes, realiai suteikiančias tokioms poroms šeimos teises, pastaraisiais metais TS-LKD lyderiai dažnai palaiko sprendimus, Vakaruose laikomus liberaliųjų ir kairiųjų partijų „vėliavomis“. Galbūt manoma, kad traukinys jau nuvažiavo – visuomenė darosi tokia liberali, kad konservatyvių pozicijų diegimas teisėkūroje tampa politiškai neperspektyvus. Vis dėlto Lietuvos gyventojų nuomonės apklausos nerodo drastiškos liberalios slinkties. Galbūt nenorima suerzinti liberalesnės nei vidutinis gyventojas žiniasklaidos ar tarptautinių organizacijų (neduokdie, palaikys V. Orbano bendražygiais!) Kad ir kaip būtų, palyginus šių dienų TS-LKD pozicijas su, tarkime, 2009 m. Andriaus Kubiliaus vyriausybės iniciatyva įstatymu apsaugoti nepilnamečius nuo informacijos, „kuria propaguojami homoseksualūs, biseksualūs ar poligaminiai santykiai“, pokyčiai tampa akivaizdūs.

Politologas Justinas Dementavičius, remdamasis Antanu Maceina, teigia, kad jokia partija negali įkūnyti krikščioniškų vertybių. Krikščionių partija – prieštaravimas savaime, nes krikščionybė siekia visuotinumo, o partija visada atstovauja tik daliai. Ar sutinkate su tokia mintimi?

Jei krikščioniška laikytume partiją, kurios nariu sutiktų tapti Jėzus Kristus, tokios partijos, savaime suprantama, nerastume. Tačiau tai nereiškia, kad žmonėms, siekiantiems gyventi pagal Bažnyčios mokymą, galima pasitraukti iš politinio veikimo. Bažnyčia liepia būti krikščioniu ne vien privačioje, bet ir viešoje erdvėje, ne vien klausykloje, bet ir Seime ar balsavimo kabinoje. Tam suteikiama pakankamai gairių, leidžiančių atskirti Bažnyčios mokymą palaikančius politikus ir partijas nuo jam prieštaraujančių.

Pirmiausia Bažnyčios dokumentai labai aiškiai apibrėžia krikščionių dalyvavimo politikoje moralinius principus, neleidžiančius „jokių nuokrypų, išimčių ar kompromisų“. Tikėjimo mokslo kongregacijos doktrininė nota dėl katalikų veiklos ir elgesio politiniame gyvenime nurodo, tarp kita ko, kad žmogaus gyvybė yra saugotina nuo prasidėjimo iki natūralios mirties; šeima turi būti grindžiama „monogamine dviejų skirtingos lyties asmenų santuoka“ ar, kad ūkio plėtra privalo tarnauti „asmeniui bei bendrajai gerovei“. Šiuos (ir kitus) Bažnyčios mokymo principus savo veiklos pamatu skelbiantys politikai signalizuoja katalikui rinkėjui apie savo atliepimą Bažnyčios socialiniam mokymui. Beje, šiais laikais toks signalizavimas gali būti patikimesnis nei prieš kelis dešimtmečius: viešas pažadas saugoti ir skatinti šeimas, kaip to moko doktrininė nota, gali sukelti realių politinių kaštų ir dėl to neturėtų būti daromas oportunistiškai.

Labiausiai patikimas signalas krikščioniui, žinoma, yra politikų nuveikti darbai. Čia įdomu tai, kad kai kurių tikslų, pvz., „asmeniui bei bendrajai gerovei“ tarnaujančios ūkio plėtros, galima siekti labai skirtingais būdais. Konkrečios priemonės turėtų priklausyti nuo konteksto, dėl to Bažnyčia leidžia tikintiesiems savo nuožiūra rinktis, už kurių priemonių įgyvendinimą politikus apdovanoti, o už kurių – bausti. Kita vertus, siekiant, pavyzdžiui, saugoti ir skatinti šeimą, tam tikri sprendimai yra akivaizdžiai nepriimtini. Pavyzdžiui, šeimos teisinis sulyginimas su kitomis bendro gyvenimo formomis užkirstų kelią skatinti šeimas, grindžiamas būtent „monogamine dviejų skirtingos lyties asmenų santuoka“, kaip to reikalauja Bažnyčia. Kitaip tariant, kai kuriais klausimais politikai gali palaikyti labai skirtingus sprendimus ir sėkmingai signalizuoti rinkėjui apie savo pritarimą Bažnyčios mokymui, tačiau kitais klausimais – tokiais kaip žmogaus gyvybės traktavimas, šeimos teisės – krikščionių politikų veikimo erdvė yra stipriau apribota. Dėl to darbai šiose srityse siunčia ypač aiškų signalą rinkėjui apie politiko veiksmų dermę su Bažnyčios mokymu.

Galiausiai politikai siunčia signalą rinkėjui savo asmeniniu elgesiu. Į krikščionis besikreipiantis politikas bus mažiau įtikinantis, jei pats gyvens netvarkingą šeimos gyvenimą, savo įmonėje išnaudos darbuotojus ar kitaip nederamai elgsis. Šie trys signalai, t. y. politikų deklaruojami principai, atliekami darbai ir asmeninis gyvenimas, mano galva, leidžia krikščioniui protingai pasirinkti, už ką balsuoti. Žinoma, gali būti, kad nė vienas politikas ar partija aiškiai neišsiųs visų trijų signalų. Tuomet, manyčiau, derėtų vadovautis popiežiaus Pauliaus VI enciklikos „Humane Vitae“ mokymu, kad „kartais galima pakęsti mažesnę blogybę, norint išvengti didesnės arba pasitarnauti didesniam gėriui“. Tokio mokymo šviesoje krikščioniškąją partiją matyčiau ne kaip kategoriją (yra arba nėra), o kaip spektrą – atsisakant partijų, kurių siunčiami signalai akivaizdžiai prieštarauja Bažnyčios mokymui, ir protingai renkantis tas, kurios labiausiai įtikinamai signalizuoja ištikimybę Magisteriumui.

Esama nuomonės, kad krikščioniška pasaulėžiūra besivadovaujančiam rinkėjui Lietuvoje yra nebeatstovaujama. Ar partinėje sistemoje atsirado vietos naujai krikščioniškais principais grįstai partijai?

Partijų, aiškiai siunčiančių tris mano minėtus signalus, aš nematau. Tačiau tai stengiasi daryti nemažai atskirų politikų. Jų dėka Seimo priimti tiesės aktai iki šiol nėra tokie priešiški Bažnyčios mokymui, kokie galėtų būti.  Dėl to, atsižvelgdamas į turimą galimybę reitinguoti kandidatus, nedrįsčiau teigti, kad Lietuvoje krikščionims visiškai niekas neatstovauja.

Ar politinėje sistemoje yra vietos naujai „krikščioniškais principais grįstai partijai“? Galbūt – bet tik su sąlyga, kad ši politinė jėga nebus „kelių klausimų“ partija. Abortų, partnerysčių ir panašiais klausimais Lietuvos visuomenė yra konservatyvi. Tačiau tik mažai rinkėjų daliai tie klausimai yra pagrindinis akstinas rinktis vieną ar kitą politiką. Sėkminga partija privalo užimti deramas pozicijas ne vien šiose srityse, bet ir pasiūlyti rinkėjų poreikiams – ir Bažnyčios mokymui – atliepiančių sprendimų ūkio, sveikatos apsaugos, švietimo, socialinės apsaugos ir kitais klausimais. Tokių sprendimų generavimas yra didžiulis intelektualinis iššūkis.

Reikėtų pasiūlyti ir naujų veidų. Daugelį metų konservatorių užnugaryje sėdėję krikdemai, pavyzdžiui, vargu ar sudomins permainų trokštantį rinkėją. Negana to, krikščioniškai orientuotą naują politinę jėgą greičiausiai skeptiškai vertins bien pensant medijos. Visą tai turint omenyje, naujos politinės jėgos kelias būtų nelengvas. Greičiausia dėl to TS-LKD vadovybė ir nesibaimina griežtai elgtis su kai kuriais savo nariais. Kita vertus, TS-LKD vadovybės kieta linija disidentų atžvilgiu didina naujo politinio darinio atsiradimo tikimybę, daliai politikų nepalikdama prasmingų alternatyvų.

Filosofas Vytautas Radžvilas paskelbė, kad „Tautos forumo“ pagrindu bus kuriama nauja krikščioniškais ir tautiškais principais paremta politinė jėga. Kaip vertintumėte jos potencialą ir keliamą konkurenciją TS-LKD partijai?

V. Radžvilo politinės jėgos galimybes daugiau ar mažiau parodė praėję rinkimai į Europos Parlamentą. Tiesa, rinkėjų aktyvumas Seimo rinkimuose būna kiek mažesnis nei su antruoju Prezidento rinkimų turu sutampančiuose EP rinkimuose, o už V. Radžvilo komitetą balsavę rinkėjai, tikėtina, yra motyvuoti ir ištikimi. Dėl to Seimo rinkimuose „Tautos forumo“ pagrindu kuriama partija galėtų pasirodyti kiek geriau, nors neaišku, ar ji peržengtų 5 proc. barjerą. Jai greičiausiai padėtų jungimasis su kitomis politinėmis jėgomis – kad ir su TS-LKD disidentais. Tačiau čia taip pat iškiltų daug klausimų: kas būtų naujojo darinio lyderiai, kokia būtų partijos programa ir rinkimų manifestas, kokios konkuruojančios jėgos bandytų pavilioti galimo naujadaro rinkėjus, kaip profesionaliai būtų vykdoma rinkimų kampanija? Turint tiek nežinomųjų, prognozuoti naujos politinės jėgos perspektyvas būtų pernelyg rizikinga.

šaltinis: bernardinai.lt

© 2019 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ „Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.