Psichologė Ramunė Murauskienė
Laisvos visuomenės instituto teisės ekspertas Ramūnas Aušrotas
LR Prezidentas Gitanas Nausėda 2020 m. rugpjūčio 31 d. pristatė šalies švietimo sistemos pokyčių viziją. Valstybės vadovas pasiūlė vieneriais metais ankstinti ikimokyklinį ir pradinį ugdymą bei nustatyti, kad ikimokyklinis ugdymas būtų privalomas visiems Lietuvos piliečių vaikams. Ar šie įstatymo pakeitimai reikalingi, norint užtikrinti vaikų gerovę? Ar nėra pažeidžiamos tėvų teisės ir laisvės? Kokias rekomendacines gaires pateikia specialistai?
Planuojami pokyčiai gali atsilieps vaikų raidai ir saugumui
Visų pirma, dabartinė švietimo sistema, tiek ikimokyklinio ugdymo tradicijos, įpročiai, tiek priešmokyklinio ugdymo standartai bei pradinio ugdymo rigidiškos programos nesudaro galimybės ankstinti ugdymo ar daryti jo privalomu. Būtina duoti laiko sistemos keitimui ir tik šio proceso eigoje akcentuoti ugdymo naudą tai mažumai vaikų, apie kurią kalba Prezidentas. Pagalba tokiems vaikams turi būti kompleksinė: tai neturi būti jų „išrovimas“ iš šeimų, būtina kurti pagalbos sistemą, kuri šeimų švietimo būdu, nuolatine pagalba tėvams plėtojant tėvystės įgūdžius, suteiktų tėvams trūkstamų kompetencijų prisiimti deramą atsakomybę už vaikus ir, bendradarbiaujant su ikimokyklinio ugdymo įstaiga, parinkti vaikams tinkamiausią ugdymo formą. Ikimokyklinio darželio prievolė daugumoje atvejų suteiktų didžiulę žalą šeimos gerovei, saugumui bei vaikų tinkamai raidai. Būtina keisti ir gerinti sistemą toms šeimoms, kurioms valstybės pagalba yra būtina. Valstybės šeimos politika turi būti nukreipta ne į šeimos nugalinimą priimti sprendimus, o į šeimos kompetencijų stiprinimą, kad tėvai galėtų tinkamai rūpintis savimi ir savo vaikais.
Antra, privalome atvirai kalbėti ne tik apie vaikams daromą žalą priverstiniu instituciniu ugdymu ar jo ankstinimu, ne tik apie tėvų nuoseklaus ir plačiai prieinamo švietimo stoką, bet ir apie pedagogų viršvertinę atsakomybę. Pedagogai turi individualizuoti ugdymą, realiai neturėdami tam nei galimybių, nei žmogiškųjų resursų, nei specialiųjų kompetencijų. Pedagogas yra įspraustas į 45 minučių ugdymo procesą su neadekvačiais standartais, kurie yra skirti visiems, ugdymo rezultatų matavimo procedūromis, kai pametamas visuminis ugdymas, pagrindinis ugdymo dalyvis – vaikas, o atliekamas tik fragmentiškas ugdymas, skirtas tam tikrų valstybės pareigūnų interesų užtikrinimui, kai didelė žmogiškųjų ir kitokių resursų dalis atiduodama laikinų ugdymo rezultatų matavimui ir analizei, o ne ugdymo kokybės gerinimui bei švietimo sistemos plėtojimui.
Privalome liautis varžytis su užsienio šalimis, o koncentruotis į Švietimo įstatyme nurodytus unikalius, prasmingus, visuminius, brandžius švietimo tikslus. Taip pat jų siekti ne per vienerius mokslo metus, o per visą individo ugdymo ir ugdymosi procesą. Nei ikimokyklinė, nei mokyklinė ugdymo įstaigos negali tapti vaikams, pedagogams ir tėvams nuolatinis, nepaliaujamas estafečių ir didėjančios konkurencijos chaosas.
Trečia, dėl pedagogų psichologinės charakteristikos Lietuvoje ypatumų, negalime leisti organizuoti specialiųjų ugdymosi poreikių vaikų integravimo. Lietuvos pedagogai nuolat yra atitraukiami nuo jų tiesioginio darbo dėl politinių ambicijų organizuojamų eksperimentų. Tikėtina, kad sistemingai plėtojant unikalią Lietuvos švietimo sistemą, pedagogai gebės atpažinti, kokių spec. poreikių vaikai gali mokytis bendrose klasėse, o kokiems vaikams reikia individualizuoto ugdymo kitose ugdymo aplinkose. Negalime reikalauti iš pedagogų to, ko jie negali duoti. Toks prievartavimas yra žalingas ir daugumai spec. poreikių vaikams, tik to nesupranta dauguma vaikų tėvų.
Dažniausiai specialiųjų poreikių vaikams įprasta institucinio ugdymo aplinka yra ne naudinga, o žalinga, nes sukelia sunkumus ne akademinio ugdymo srityse. Tai atitraukia nuo ugdymo tikslų ne tik pedagogą, ne tik daugumą vaikų klasėje, bet riboja ir patį spec. poreikių vaiką. Šiuo metu egzistuojanti pagalbos sistema dažnoje mokykloje yra netinkama ne dėl pedagogų ar kitų specialistų kompetencijų stokos, bet dėl netinkamos ugdymo aplinkos. Būtina šviesti spec. mokinių tėvus ir skatinti juos ieškoti jų vaikams tinkamiausių ugdymo aplinkų tiek formaliame, tiek neformaliame ugdyme. Valstybės politika šioje srityje turi būti nukreipta į konkrečios mažumos stiprinimą, o ne į chaoso įvedimą daugumai. Praktiškai kiekvienas spec. poreikio vaiko atvejas yra unikalus ir turi būti peržiūrimas individualiame vaiko, šeimos ir konkrečios ugdymo įstaigos bei klasės kontekste. Negali būti prievolės, bet kokių spec. poreikių vaikams ugdytis pagal gyvenamą vietą, nes tai labiausiai nuskurdintų spec. poreikių vaikus.
Būtina įsisąmoninti ir politikams, ir LR Prezidentui: kurdami Švietimo tikslus atitinkančią mokyklą, galime sudaryti sąlygas ugdymo ankstinimui ir spec. poreikių vaikų gausesniam integravimui. Tačiau tai neturėtų būti prievolė, o tik galimybė, kaip valstybės pagalba tėvams atsakingai parinkti tinkamiausią kiekvienam vaikui ugdymą. Valstybė, vietoj naujų prievolių įvedinėjimo, turėtų stiprinti ir palaikyti šeimų, o ypač gausių šeimų, kūrimąsi, formuojant joms palankią valstybės politiką. Tai padėtų spręsti kur kas aktualesnes ir jau įsisenėjusias šalies demografines, socialines bei ekonomines problemas.
Įstatymai nustato, tėvai – pirmieji vaiko ugdytojai
Prezidento siūlomos teisėkūrinės iniciatyvos yra susijusios su tėvų teisių ir pareigų įgyvendinimu. Todėl jas, pagal Lietuvos Teisėkūros pagrindų įstatymą, yra būtina įvertinti pagarbos asmens teisėms ir laisvėms principo šviesoje. Tai reiškia, kad teisės aktų nuostatos turi užtikrinti ir negali paneigti Europos Sąjungos teisės aktuose, LR tarptautinėse sutartyse, Lietuvos Konstitucijoje, LR įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytų asmens teisių ir laisvių, teisėtų interesų.
Pagrindiniai vaikų ugdytojai yra tėvai. Švietimo sistema šioje srityje atlieka pagalbinę funkciją, bet neturėtų jų pakeisti. Tokia išvada darytina remiantis LR Konstitucijos ir Europos Žmogaus Teisių Konvencijos nuostatomis.
LR Konstitucijos 38 str. 6 d. numato, kad tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, o to pačio str. 2 d. sako, kad valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Sistemiškai skaitant šias konstitucines nuostatas, darytina išvada, kad valstybės funkcija šioje srityje yra subsidiari.
Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 1 papildomo protokolo (iš dalies pakeisto 11 protokolu) 2 str. nustato dvi teises: pirma, vaikų teisę į mokslą (ir atitinkamai, valstybės pareigą tai garantuoti) bei tėvų teisę parinkti savo vaikams švietimą ir mokymą pagal savo religinius ir filosofinius įsitikinimus (ir valstybės pareigą šią tėvų teisę gerbti). Be kitų dalykų, ji apima ir teisę parinkti savo vaikams ikimokyklinio ugdymosi formą, spręsti dėl pradinio ugdymo pradžios laiko. Europos žmogaus teisių teismo praktika šios nuostatos atžvilgiu sako kelis dalykus:
- kad tai yra išimtinė tėvų teisė (Eriksson prieš Švediją, 1989),
- kad valstybė turi pozityvią pareigą šios tėvų teisės atžvilgiu. Protokole esantis žodis „gerbia“ „reiškia daugiau negu vien tik „pripažinti“, ar „atsižvelgti“; pagal savo verbalinę konstrukciją jis nurodo ne tik susilaikymą, bet ir valstybės narės pozityvią pareigą“[1].
Atitinkamai yra suformuluotos ir dabar galiojančios LR Švietimo įstatymo nuostatos: įstatymo 7 str. 2 d. numato, kad Ikimokyklinis ugdymas vyksta šeimoje, o tėvų (globėjų) pageidavimu – pagal ikimokyklinio ugdymo programą. Švietimo ir mokslo ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka ir atvejais vaikui ikimokyklinis ugdymas gali būti privalomas. Remiantis Lietuvos Konstitucija ši nuostata interpretuotina kaip kalbanti apie tuos atvejus, kai šeimai yra reikalinga pagalba, t. y. kai šeima negali pati tinkamai atlikti jai priklausančios vaikų ugdymo pareigos. Būtina apibrėžti atvejus, kuomet tėvų ar globėjų teisė ir laisvė rūpintis vaikais būtų pripažinta kaip vaiko raidą žalojantis veiksnys. Turime siekti aiškių ir konkrečių kriterijų, pagal kuriuos valstybės institucijos galėtų tinkamai pasirūpinti tomis mažumomis šeimų ir jų vaikais, kai tėvystės įgūdžiai trikdo ar stabdo vaikų raidą.
Pagal 9 str. 3. d. pradinio ugdymo programą vaikas pradedamas ugdyti, kai jam tais kalendoriniais metais sueina 7 metai. Pradinis ugdymas pradedamas vaikui teikti vienais metais anksčiau, kai vaikas tėvų (globėjų) sprendimu buvo ugdomas pagal priešmokyklinio ugdymo programą metais anksčiau. Taigi, iš esmės įstatymo norma numato tėvų diskreciją, parenkant pradinio ugdymo pradžios laiką.
Psichologė Ramunė Murauskienė papildo teisininko išsakytą mintį, atkreipiant dėmesį, kad taip ir turėtų likti. „Būtina į pagalbą tėvams organizuoti specialistus, kurie galėtų su esama Lietuvoje metodika ar kitais tinkamais metodais suteikti tėvams įžvalgų apie jo vaiko esamą raidą. Būtina šviesti tėvus, nes neišmanant ugdymo programų tęstinumo, brandus šešiametis pagal vienus kriterijus gali būti visai nebrandus po kelių metų egzistuojančioms ugdymo programoms. Tėvai neturėtų prarasti laisvės spręsti dėl vaikų ugdymo. Tačiau turi būti numatyta tvarka, kada tėvus turėtų konsultuoti jau esantys, tinkamai paruošti Psichologinės pedagoginės tarnybos ar kitų įstaigų specialistai bei jų komandos, įtraukiant logopedus ir spec. pedagogus.
Todėl manytina, kad priimant sprendimus dėl pradinio ugdymo ankstinimo turėtų būti numatyta galimybė tėvams leisti vaikus į mokyklą ir metais vėliau. Kaip rodo praktika, yra nedidelė dalis vaikų, kurie, sulaukę 6 metų, negalėtų be žalos jų psichikai pradėti priešmokyklinio ugdymo. Taip pat yra nedidelė dalis vaikų, kurie, sulaukę 7 metų, negalėtų be žalos jų psichikai pradėti pradinio ugdymo. Tai dažniausiai susiję su įvairiais smegenų funkcijų sutrikimais, kurie nenurodo vaiko intelektinių gebėjimų skurdumo, tačiau neleidžia vystytis pagal jo raidos ritmą. Ugdymo programos yra per daug rigidiškos, akcentuojančios tokių vaikų nesėkmes, per didelį atotrūkį nuo ugdymo programų standartų. Pagalbos tinklas, esantis ugdymo įstaigose, negelbėja tokiems vaikams, o kelia dar daugiau streso, suteikia vaikams diskriminuojančias etiketes ir sudaro sąlygas į netinkamo pedagogų požiūrio plėtojimą.”
Ikimokyklinio ugdymo srityje turi būti garantuota laisvė savo pareigas tinkamai atliekantiems tėvams apsispręsti, ar pasinaudoti valstybės teikiama ikimokyklinio ugdymo paslauga.
JTO Vaiko teisių konvencijos 8 str. numato vaiko teisę į identiškumą, o valstybė įsipareigoja šią vaiko teisę saugoti. Vaiko identiškumas formuojasi šeimoje. Todėl sprendžiant dėl pradinio ugdymo ankstinimo bei privalomo ikimokyklinio ugdymosi turi būti įvertinta, kokią įtaką šiam procesui gali turėti teisėkūriniai pasiūlymai.
LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 31 str. 2 d. nustato lygiaverčio valstybės ir savivaldybių institucijų ir tėvų bendradarbiavimo pareigą. Pagal ją, tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą, sveikatos priežiūros ar kitokią pagalbą vaikui, jo tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą teikiantys specialistai, vaiko mokyklos vadovai, kiti švietimo paslaugų teikėjai, mokytojai, kiti specialistai, teikiantys psichologinę, socialinę pedagoginę ir specialiąją pedagoginę pagalbą, turi bendradarbiauti vaiko teisių užtikrinimo srityje, nepaneigdami Konstitucijoje įtvirtintos tėvų ir kitų vaiko atstovų pagal įstatymą teisės ir pareigos nevaržomai rūpintis vaiko religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus. Ši įstatymo nuostata galioja ir aukščiausioms valdžios institucijoms, kurių priimti teisėkūriniai sprendimai tiesiogiai įtakoja vaikų ir šeimų gerovę.
[1] Campbell ir Cosans prieš JK, 1982
© 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.
Informaciją, kurią skelbia VŠĮ „Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.