img

Prof. dr. Alvydas Jokubaitis. Demokratijos laikais sunku ugdyti žmonių dvasinį gyvenimą

Paskelbta: 

Prof. dr. Alvydas Jokubaitis. Demokratijos laikais sunku ugdyti žmonių dvasinį gyvenimą

Kviečiame skaityti tekstą, parengtą pagal prof. dr. Alvydo Jokubaičio paskaitą „Kodėl demokratijos laikais sunku ugdyti žmonių dvasinį gyvenimą?“ Ji buvo transliuota Maldos skydo „Už šeimą – namų Bažnyčią ir visuomenės bei valstybės pagrindą“ nuotoliniame susitikime.

Klausimą, kodėl demokratijos laikais sunku ugdyti žmonių dvasinį gyvenimą, suformulavęs Aleksis de Tokvilis yra lig šiol vienos geriausių knygų apie demokratiją autorius. Tai XIX a. pirmos pusės labai garbingos prancūzų aristokratų giminės palikuonis. Jis nuvyko į JAV ir iš arti pamatė demokratiją.

Pirmame knygos apie demokratiją tome A. de Tokvilis žavisi naująja santvarka. Vėliau antrame tome susižavėjimas demokratija blėsta, autorius pastebi: „Visgi kažką jūs turite išlaikyti iš tų laikų, kurie praeina”. (Man klausimas, kodėl demokratijos laikais sunku ugdyti žmonių dvasinį gyvenimą, irgi visą laiką buvo įdomus).

A. de Tokvilis manė, kad pastangos stabdyti demokratiją, būtų kova prieš patį Dievą. Bet kartu jis labai bijo dėl naujosios santvarkos ateities.

XIX a. pirma pusė. Lietuviai daro tik pirmus žingsnius tautinio atgimimo link, o A. de Tokvilis rašo: „Nerandu nieko, kas galėtų sužadinti didesnį sielvartą ar gailestį negu tai, kas dedasi prieš mano akis. Nebeliko nuo amžių buvusios jausmų ir idėjos harmonijos. Ir, galima sakyti, nūnai nebegalioja jokie moralinės analogijos įstatymai”. A. de Tokvilis ir tiki demokratija, ir bijo demokratinės ateities.

Šios paskaitos klausimas yra suformuluotas jo knygos skyriuje „Kaip religiniai įsitikinimai kartais paskatina amerikiečius domėtis dvasiniais dalykais”.

A. de Tokvilio nuomone, demokratijos žmogus siekia doros ir teisėtos gerovės, tačiau tai daro taip stipriai, jog išsigimsta, netenka tauriausių savo sugebėjimų. Tai didžiausias, autoriaus manymu, šios santvarkos tykantis pavojus.

Prisiminkime Platoną. Jo žodžiais, demokratijoj net arkliai ir asilai yra laisvesni nei kur kitur. Demokratija gėrybių pomėgį skatina taip stipriai, kad tai virsta aistra. Žmonės nusprendžia, jog viskas yra materija ir „beprotiškai pradeda mėgautis gėrybėmis ir žemiškais malonumais” (A. de Tokvilis). Jūs irgi galėjote pastebėti, kad ir Lietuvoje paskutinių metų diskusijos daugiausiai, nors ir labai keista, sukosi apie materiją ir apie tai, kad kūnas yra pirmesnis už dvasią.

A. de Tokvilis nebuvo giliai tikintis žmogus, bet išvydęs Amerikos demokratiją, daro išvadą, cituoju: „Tad demokratinių kraštų įstatymų leidėjams ir visiems doriems ir apsišvietusiems žmonėms privalu be atlydos dėti visas pastangas ir taurinti sielas. Kreipti žmonių žvilgsnį į dangų.”

Demokratinei visuomenei, A. de Tokvilio nuomone, religiniai įsitikinimai būtinesni nei visoms kitoms visuomenėms. Cituoju: „Tad kokiai nors religijai giliai suleidus šaknis į demokratiją, nevalia jos rauti, priešingai, reikia kruopščiai ją puoselėti, kaip brangiausią aristokratijos laikų paveldą”. Tuo pat metu jis prisipažįsta nežinąs, kaip demokratų valdžia galėtų dvasiškai ugdyti žmogų. Krikščionybė dvasingumo žmones moko du tūkstančius metų.

A. de Tokvilis, pats būdamas krikščionimi, nesupranta, kaip demokratinės visuomenės valdžia galėtų ginti ne tik religiją, bet išvis ugdyti dvasiškai. Ir mano galva, šis klausimas sunkus. Dabar, kai prabėgo beveik du šimtai metų nuo jo knygos apie demokratiją Amerikoj pasirodymo, dvasinio ugdymo klausimas tapo tik dar skausmingesnis ir dar aštresnis. Man atrodo, kad šiandien Lietuvoje panieka žmogaus dvasios dalykams auga greičiau nei Lietuvos ekonomika.

Kokių žmogaus dvasinio ugdymo problemų turi demokratinės visuomenės

Pabandykime atsakyti į A. de Tokvilio neatsakytą klausimą, tai yra, paaiškinti, kokių žmogaus dvasinio ugdymo problemų turi demokratinės visuomenės.

Prieš pereidami prie atsakymų į A. de Tokvilio klausimą, turime susitarti, ką mes vadinsime dvasiniu gyvenimu.

Žmogaus siela (filosofai tai žino dar nuo graikų laikų) turi žemesniąją ir aukštesniąją dalį. Pirmoji yra panaši į gyvūno sielą, o antroji ją nepalyginamai pranoksta. Šiuo požiūriu žmogaus siela siejasi su dvasia ir suvokiama kaip Dievo duota galia ar kaip tai, kas vadinama morale, kultūra ar civilizacija.

Šv. Teofanas Atsiskyrėlis yra pasakęs, kad turėdami žmogišką sielą esame šiek tiek viršesni už gyvūnus, o turėdami dvasią esame šiek tiek menkesni už angelus. Dvasia žmogui leidžia prisiliesti prie vien tik jai pažįstamų, neapčiuopiamų ir nejuntamų dalykų kuriuos tam tikra prasme galima vadinti idealiais, nors jie kartu yra visiškai realūs. Krikščionys mano, kad Dievas yra visų minčių ir sumanymų Kūrėjas.

Svarbiausi žmogaus gyvenimo aspektai yra dvasiniai. Tai nereiškia kūno, žemiškųjų daiktų ir gėrybių nuvertinimo. Niekas, kas kūniška ir žemiška, negali patenkinti žmogaus dvasios, ir ji ieško kažko daugiau.

Tarkime, gyvenimo prasmės, sielos išganymo ar jos ramybės, nes mes į save einame ne kojomis, mes į save einame savo dvasia. Turbūt viena gražiausių ir viena populiariausių Pauliaus laiško tezių yra, kad „nesekite šiuo pasauliu, bet pasikeiskite atsinaujindami dvasia” (Rom 12, 2) ir jei gyvenate dvasia, sekite dvasia (plg. Rom 8, 5). Reiškia, kad Dvasia, kuri ugdo save kiekviename asmenyje, kaip sako Paulius, gali užauginti derlių. Mes galime matyti, kad žmogus tampa geresniu, įgyja savitvardos, kantrumo, ramybės, dosnumo ar ištikimybės (plg. Gal 5, 22).

Ugdymas nėra vien profesionalų veikla. Jis šiandien (aš pats esu dėstytojas, yra ir mokytojai, tai tarsi profesija) yra ir dvasinis ugdymas, tai daug platesnis dalykas. Mes save ugdome tiesiog gyvendami su kitais žmonėmis. Mūsų vaikus ugdo net tarpusavio bendravimo kalba, kino filmuose matomi santykiai tarp žmonių. Ugdo išsiskyrę klasiokų tėvai, lėkštos televizijos laidos, emigrantų pasakojimai, politikos balaganas, masinė kultūra ir internetinė pornografija.

Labiausiai susimąstyti apie dvasinę demokratijos pusę skatina toks A. de Tokvilio knygos antro tomo skyrius, kuris vadinasi „Kokio despotizmo turėtų baimintis demokratijos šalys”. Niekada neskaitykit XX a. parašytų knygų apie demokratiją. Geriausios knygos yra parašytos XIX a., aristokratų, žmonių, kurie matė permainas, matė, kaip jos atėjo.

Antroji A. de Tokvilio knyga yra viena pirmųjų Vakarų saulėlydžio pranašysčių. Autorius, matydamas, kad demokratijai nėra alternatyvos, išsigąsta. Žmogus, kuris mano, kad su demokratija negalima kovoti, nes tai prilygtų kovai su Dievu, kalba, cituoju: „Krikščioniškosios tautos ko gero galų gale pateks į maždaug tokią pat priespaudą, kuri kadaise slėgė kai kurias senovės tautas”. Tokvilis, kuris įvardijant šiuolaikiniais terminais buvo liberalas, iš tikrųjų sako liberalams nemalonius dalykus ir priduria, jog apie tai mąstė penkerius metus (tarp pirmo ir antro tomo).

Demokratija yra palanki despotizmo įsigalėjimui. Knygoje šis despotizmas kartais yra vadinamas švelniuoju despotizmu, kuris, autoriaus nuomone, neišvengiamas. Šis naujas despotizmas skiriasi nuo senovės tironijų, nes yra švelnesnis. Jis žmones prievartauja netiesiogiai, jis juos slegia dvasiškai.

Kokia gi ta naujoji švelnioji despotija? A. de Tokvilis rašo, kad ji netironizuoja, bet gniuždo, sekina, varžo, slopina, bukina ir galiausiai kiekvieną tautą paverčia paprasčiausia darbinių gyvulių banda, kadangi demokratijoje pagrindinis dalykas yra lygybė. A. de Tokvilis sako, kad čia yra ir pliusas, nes švelnioji despotija neleis atsirasti seno tipo tironijai. Ir mes matome, kad palyginus su sovietmečiu, kaip Tokvilis ir sakė, žmonių santykiai tapo švelnesni. Tačiau kartu su tuo išlenda ir tamsioji demokratinės lygybės pusė.

Noriu pasakyt, kad mes Lietuvoje trisdešimt metų rimtai nesusimąstėme apie demokratiją ir tik kartojome išmoktus žodžius. Rimtesnių pastangų susimąstyti apie santvarką, liečiančią kiekvieno mūsų sielą, aš nepastebėjau.

A. de Tokvilis mano, kad lygybė ir varžo, ir skatina despotizmą. Tai yra, demokratinių visuomenių žmonės supanašėja. Tačiau ir jam, ir Džonui Stiuartui Miliui, buvo nesuprantama, kaip atsitinka, kad žmonės, turėdami daugiau laisvės, tampa ne vis labiau nepakartojami ir originalūs, o, priešingai, vis labiau panašūs. A. de Tokvilis rašo: „Jie trokšta menkų ir lėkštų malonumų, jų dvasios polinkiai nėra aukšti“. Jo žodžiais tariant, juos būtina „sutaurint, suvaldyt ir sudrausmint“. Aš nežinau, kas šiandien iš politikų pasakytų šituos žodžius. A. de Tokvilis siūlo, nubrėžti kraštutines ribas, kurių nevalia peržengti.

Trisdešimt pokomunistinės Lietuvos gyvenimo metų rodo, kad tai, ką Tokvilis vadino dvasios ugdymu, suvedama dažniausiai į skaičius ir procedūras. Mes savo piliečius trisdešimt metų mokėme to, ką jie turi kalbėti, o ne to, kaip jie turi save ugdyti.

Demokratija nedraudžia, bet ir neskatina dvasinio tobulėjimo

Krikščionybė, kaip jūs turbūt žinote, yra įtvirtinusi asmens sąvoką – persona, asmuo. Modernioji demokratija asmens sąvoką pakeitė individo sąvoka. Kodėl tai buvo padaryta? Todėl, kad geriau atitinka mokslinį pasaulio supratimą, nes individai yra lyg magnetinio lauko dalelytės. Gyvūnų pasaulyje taip pat yra individai. Ir gyvūnai niekada nebuvo asmenybės. Ir štai tas, kuris krikščionybėje buvo vadinamas Dievo atvaizdu, per kelis amžius virto tik už išlikimą kovojančiu ekonomikos, politikos ir kitų sričių subjektu.

Demokratinėje visuomenėje mokslas užima Bažnyčios vietą, mokslas žiūri į žmones kaip į objektus, be dėmesio jų asmeniui ir ugdymui. Mokslininkai tyrinėja priežastinius ryšius tarp reiškinių, todėl neranda artimo meilės, atgailos, gailestingumo, gerumo ir nuodėmės. Mes žinome, kiek pinigų lietuviai išleidžia Kalėdų dovanoms, bet nežinome, kas yra kuklumas ar tuo labiau šventumas.

Dabar demokratija nežino, kas yra žmogus, nes jeigu, Liudvigo Vitgenšteino žodžiais, būtų atsakyta į visus mokslo klausimus, gyvenimo prasmės klausimas net nebūtų paliestas. Tai reiškia, kad mokslas, pagrindinis mūsų autoritetas, yra bejėgis moralės srityje. Mokslas yra vertybiškai neutralus ir nieko negali pasakyt apie moralę, dėl to paties vertybinio neutralumo.

Ar tai daro įtaką žmonių dvasinio gyvenimo ugdymui? Vienintelis dalykas, kurį šiandien mokslininkai gali pasakyti apie verčių hierarchijas, susiveda į teiginį, kad jos vienoje visuomenėje yra vienokios, o kitose visuomenėse kitokios, tai yra – tiesos nėra, pučia tik internetinių portalų žodžių ir minčių vėjai.

Dvasinis asmens ugdymasis ar ne yra paverstas asmeninio skonio reikalu. Dvasinio tobulėjimo gali siekti tie, kurie jį mėgsta, bet tai neturi varginti tų, kurie to nemėgsta. Nereikia jokio dvasinio ugdymosi, nes teisės įstatymo besilaikantis žmogus be kokių nors moralės įstatymų daro tai, ką daro, ir taip, kaip tai daro. Viskas turi susitvarkyti savaime. Demokratinės lygybės idėja paskutiniu metu įgauna net matematinės lygybės pavidalą, ir tai jau virsta ne tik dvasinių hierarchijų, bet ir bet kokių struktūrų skirtumų naikinimu.

Apaštalas Paulius Laiške galatams rašė: „Nebėra nei žydo, nei graiko, nebėra nei vergo, nei laisvojo, nebėra nei vyro, nei moters – visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje“ (Gal 3, 28). Tačiau Paulius supranta, kad vyras ir moteris skiriasi ir jų lygybės prieš Dievą pripažinimas nereiškia, kad vyras lygu moteris, taip kaip matematikoje vienas lygu vienas. Tai galima pavadinti politikos pavertimu mathesis universalis – universalia matematika. Mes visi virstame vien tik statistiniais vienetais. Tai tendencija, mes dar pamatysime jos stiprėjimą.

Neturi būti skirtumo tarp vyro ir moters, tarp jauno ir seno, tarp graiko ir žydo, tėvo ir sūnaus, motinos ir dukters, krikščionio ir musulmono, vedusio ir nevedusio, heteroseksualo ir homoseksualo, tai yra, normalaus ir nenormalaus, protingo ir neprotingo, grožio ir bjaurasties, migranto ir vietinio, valstybės ir jos priešingybės. Kas yra ES teisės požiūriu? Nei tauta, nei valstybė, nei imperija, nei demokratija. Tai tiesiog valstybių narėms duoti teisiniai dokumentai ir tam tikras pinigų perskirstymas.

Dabartinės demokratijos jau neturi ne tik Dievo, prigimtinio įstatymo, supratimo, bet praranda net mokslo įstatymus. Paskutiniu metu konstitucijos virsta intelektualinių eksperimentų objektais, ir tas iš tikrųjų turi neraminti. Galiausiai atsitiko taip, kad mokslininkai sukaupė tiek daug informacijos, kad mes dabar labiau nebežinome, kas yra žmogus, negu žinojome tais laikais iki mokslo.

Mūsų švietimo sistema neugdo žmonių dvasios, bet juos treniruoja gamybai. Kartais susidaro įspūdis, kad pagrindinis Lietuvos švietimo sistemos tikslas yra reformuoti vaikų sielas. Daugelis Tokvilio oponentų per daug nesigilindami tikriausiai galėtų sakyti, jog demokratija nedraudžia dvasinio tobulėjimo ir ugdymo. Taip, demokratija nedraudžia, bet ir neskatina.

Katalikų Bažnyčia ir krikščionių religija turi misiją – vesti žmones į tobulumą, į asmens tobulumą, o ne į geresnės ekonominio ir socialinio gyvenimo aplinkos sukūrimą. Be gero žmogaus negali būti geros santvarkos. Bažnyčia nesiliauja reikalavusi teisės įsakinėti kai kuriose srityse, o demokratija yra pats tikriausias laisvų papročių sinonimas. Kartais atrodo, kad sielos netvarka ir asmeniniai suklydimai yra šios santvarkos dievas.

Sugrįžkim prie A. de Tokvilio. Jis toliau apibūdina demokratijos žmogaus dvasios nuosmukį, kuris be išlygų tinka ir dabartinei Lietuvai. Viena įspūdingiausių citatų, kur jaučiame, kad autorių iš tikrųjų apėmė neviltis, yra apie atskirą individą: kiekvienas tūno užsidaręs savo kiaute, jis tarytum svetimas visų kitų likimui. Visą žmoniją, kaip jam regis, sudaro jo vaikai ir artimi draugai. Nors visi kiti bendrapiliečiai yra šalia, individas jų nepastebi. Jis susiliečia su jais, bet to nejaučia. Jis  gyvena tik savyje ir pačiam sau. Ir nors turi šeimą, bet jau galima sakyti nebeturi tėvynės.

Šiuo demokratijos žmogaus dvasios nuosmukiu, A. de Tokvilio nuomone, pasinaudos politikai. Ir politikai naudojasi. Valdžia turėtų ugdyti žmones savarankiškam gyvenimui, bet matydama jų būklę, ji stengiasi žmones amžinai įkalinti vaikystėje. „Valdžiai patinka, kad jie apie nieką kitą ir negalvoja, – rašo Tokvilis, – tik apie malonumus“. Ji vis labiau susiaurina piliečio valios reiškimosi sritį ir pamažu atima iš kiekvieno piliečio galimybę naudoti savo sugebėjimus.

Panašu, kad tai kaina, kurią reikia mokėti už dvasios nuosmukį. Atsiranda švelni, taiki, taisyklėmis suvaržyta vergovė, kurią mes su pasitenkinimu vadiname geriausia pasaulyje santvarka. Piliečiai dalyvauja rinkimuose, bet tai, A. de Tokvilio nuomone, tik naujo jungo užsidėjimas.

Jis rašo taip: „Neįmanoma tikėtis, kad tarnų tauta kada nors galėtų išrinkti veiklią, išmintingą, laisvę gerbiančią valdžią“. Nors A. de Tokvilis yra buvęs Prancūzijos užsienio reikalų ministru, visgi priduria: „Aristrokatija buvo sujungusi visus piliečius ilga grandine nuo valstiečio iki karaliaus. Demokratija sutrauko grandinę ir kiekvieną grandį palieka skyrium“.

Kodėl demokratinė visuomenė nepajėgi išspręsti dvasinio ugdymo problemų

Dabar laikas sugrįžt prie šio pranešimo pagrindinio klausimo: kodėl demokratinė visuomenė nepajėgi išspręsti dvasinio ugdymo problemų. Tokvilis kalbėjo apie demokratijos ir religijos, kurią jis suprato, kaip pagrindinę dvasios ugdytoją, sąjungos būtinybę. Prirašyta daug straipsnių, kur sakoma, kad jis, būdamas nelabai religingu žmogumi, Amerikoje suprato, kad demokratija negali gyvuoti be religijos.

A. de Tokvilis pradėjo kalbėti, nesvarbu, yra tikėjimas ar ne, bet visuomenėje turi būti religija, kelianti žmonių sielas. Prisiminkime jo žodžius, kad kokiai nors religijai giliai suleidus šaknis į demokratiją, nevalia jos rauti.

Deja, mano galva, demokratijos ir religijos santykis yra daug sudėtingesnis nei atrodė A. de Tokviliui. Demokratija gina arba bent jau iki šiol gynė tikinčiųjų teises, bet ji neleidžia religijai būti visuomenės dvasine ugdytoja. Aukščiausias moderniosios demokratijos autoritetas ne Dievas, o tautos arba liaudies valia. Liaudies balsas yra Dievo balsas. Tai iš protestantiškų šaltinių kylanti formulė. Demokratinės visuomenės piliečiai viską nori formuoti savo valia be užuominų apie Dievą.

A. de Tokvilis ir mes visi šiandien nesuvokiame tikrojo demokratijos ir religijos mąstymo nesuderinamumo. Demokratinis mąstymas grindžiamas imanencijos idėja, o religinis mąstymas grindžiamas transcendencijos idėja. Demokratinė valstybė siekia būti neutrali religijos atžvilgiu, o tai visiškai natūraliai virsta neutralumu bet kokio dvasinio ugdymo atžvilgiu.

Mokytojai negali ugdyti vaikų dvasiškai, nes juos išlaikanti valstybė yra neutrali dvasios ugdymui, kuris suvokiamas kaip grynai privatus reikalas. To paties negali daryt ir universiteto dėstytojai, nes valstybė atskirta nuo piliečių moralinių, religinių ir filosofinių įsitikinimų. Tai ne tik gali, bet ir privalo daryti Bažnyčia, tačiau ji prilyginama filatelistų klubui ar kitai pomėgius tenkinančiai visuomeninei organizacijai.

Artėja diena, kai savo politinius tikėjimus (lietuviai labiau pratę prie žodžio ideologija, nes ji yra politinis arba pilietinis tikėjimas) išpažįstantys politikai pradės atmesti religijos laisvę ir pasakys, kad religija yra visiškai asmeninio skonio reikalas, panašiai kaip Kijevo kotletas ar Lietuvos religija vadinamas krepšinis. Jie sakys, kad jau neaišku, kas yra religija ir todėl nėra prasmės ginti religijos laisvės. Demokratinės visuomenės asmens dvasinio ugdymo požiūriu yra panašios į ankstesnių laikų paveldėto turto švaistytojus.

Biologai panašius dalykus apibūdina parazito sąvoka. Parazitas minta kitais organizmais, kuriuos nužudęs pats žūsta. Dabartinė demokratinė visuomenė, įskaitant Lietuvą, gyvena iš ankstesnių laikų paveldėtų dvasinio ugdymo resursų, kurie didžiausia dalimi yra krikščioniški, tačiau pati nepajėgi sukurti nieko panašaus, ypač Lietuvoje.

Tai yra svarbu, nes krikščionybė atnešė į Lietuvą ne tik Jeruzalę, mes gavom tris viename – gavom Jeruzalę, Senovės Graikijos palikimą ir Senovės Romos palikimą. Šitiems resursams išsekus, mūsų laukia nauja žmogaus būklė, kuriai apibūdinti dar neturim vardo. Mes veržiamės į šitą būklę, bet gali atsitikti taip, kad į ją atėjus jau neliks kam už mus pasimelsti.

Demokratija negali ugdyti mūsų dvasios, nes mes sau meluojame apie tikrąją šios santvarkos prigimtį ir  esmę. Demokratija negali sugriūti nuo mūsų kritiško požiūrio į ją. Mūsų dvasia kenčia nuo savęs apgaudinėjimo ir taip griauna demokratiją. Pradžiai tyliai pasakykime sau atvirai tai, ką mes savo dvasioje žinome apie demokratiją.

Mūsų demokratiniai rinkimai yra daugiau tik ritualas, mūsų partijos yra tik rimtų žmonių sambūrių dekoracijos. Į valdžią ateina jai nepasiruošę žmonės. Rinkti žmonių atstovai greitai tampa nuo jų atitrūkusiais aristokratais, ne dvasios aristokratais, o formalios padėties aristokratais. Tarp valdžios ir žmonių nėra ryšio, nes valdantieji nebesileidžia valdomi, o piliečiai negerbia jų pareigybių. Gali negerbti žmogaus, bet turi gerbti pačią pareigybę.

Opozicija nieko nekeičia arba keičia vien tik detales. Pati valdžia slapta stebi piliečius ir jais manipuliuoja. Savo galios netenka tautą vienijančios prasmės ir simboliai. Tautos suverenumas jau seniai yra abejotinas ar bent jau supainiotas ir neaiškus. Nelieka piliečių – vien valdžios paslaugų vartotojai. Žiniasklaida yra pajungta finansiniams interesams. Žurnalistika, kaip nebūtų keista, vietoj demokratijos perregimumo saugotojos, virsta cenzūra.

Šį mums visiems žinomų demokratijos ydų sąrašą galima tęsti toliau. Mes, kalbėdami apie demokratiją, nedrįstame stoti į tiesos kelią ir atlikti išpažintį.

Daugybė žmonių nori tautos ir visuomenės dvasinio atsinaujinimo, tačiau panašiai kaip A. de Tokvilis, nežino, kaip tai padaryti. Abejonių nekelia tik vienas dalykas: dvasinis ugdymas – tai ne išorinė visuomenės tvarkos pertvarka, o asmens dvasios pasikeitimas. Žmonės visada trumpam atšąla dvasiniam gyvenimui, ir nėra instrukcijų bei nurodymų kaip jį palaikyti gyvybingą. Tačiau dvasios ugdymas nereiškia dvasios žygdarbio ar išskirtinio kūrybiškumo, mokslo ar meno premijų. Tai tiesiog sugebėjimas kasdienius darbus ir reikalus interpretuoti dvasine prasme, kaip tai turi daryti ir daro uolūs tikintieji.

Liberalioji demokratija yra susieta su sau lygių per visa istoriją neturinčių dalykų pažanga. Šiuo požiūriu A. de Tokvilis buvo teisus. Tačiau ši santvarka nereiškia žmogaus dvasios augimo, veikiau priešingai – dvasia dažnai žeminama ir gniuždoma, kaip apie tai kalbėjo tas pats A. de Tokvilis.

Universitetai iš dvasinio gyvenimo centrų tapo nuo dvasios ugdymo atitrūkusios mokslinės produkcijos gaminimo fabrikais, kažkuo panašiais į makdonaldo restoraną. Žmogaus teisės pasidarė svarbesnės už žmogų, už jo išsiugdymą. Manoma, kad išsiugdymas (čia toks sekuliarios visuomenės žmonių tikėjimas stebuklais) atsiras savaime kaip  spontaniškos rinkos tvarkos padarinys. Visuomeninės institucijos, mes matom tai ir savo šalyje, praranda savo dvasią, viskas paverčiama funkciniais ryšiais, valstybė yra tik viešojo administravimo aparatas – bedvasis ir beširdis.

A. de Tokvilis buvo teisus, demokratijos institucijos darosi šaltos ir formalios, nebesieja žmonių kokiais nors stipresniais ryšiais. Mūsų kultūra nustoja būti cultura animi, tai yra, dvasios kultivavimu, ir virsta įvairiausių objektų ir projektų rinkiniu be ryšio su ankstesnėmis dvasinio ugdymo tradicijomis. Išnyksta tikrų ir netikrų, svarbių ir nesvarbių, rimtų ir nerimtų dalykų supratimas. Turint politinę valdžią ir pinigų bet kurią atsitiktinę nuomonę galima padaryt gyvenimo pagrindu.

„Modernieji“ žmonės priekaištavo Bažnyčiai dėl jos kalbėjimo apie nematomus dalykus, pirmiausia Dievą. Tačiau šiandien bet kuris nesusipratimas gali tapti visos visuomenės gyvenimo pagrindu. Ekonominio mąstymo filosofija užvaldė anksčiau dvasiai priskiriamas meno, sporto ir kultūros sritis. Klasikinis krikščioniškasis dvasios ugdymo palikimas senka kaip vanduo vasaros upėse be lietaus periodo pažado. Pati krikščionybė ir krikščionių bažnyčios virsta kažkuo sunkiai atpažįstamu ankstesnių laikų žmonėms. Meilė tapo jausmu ir instinktu be savęs atidavimo kitam.

A. de Tokvilis buvo teisus: demokratija, atrodo, neturi alternatyvos, tačiau tai žadina tik sielvartą ir gailestį. Mes po sovietmečio kalėjimų bijome apie tai kalbėti ir taip darydami išduodame demokratiją. Šiluvos deklaracijoje kalbama apie „Žmonių pavertimą socialinių eksperimentų lauku.“ Labiausiai nuo šių eksperimentų keičiasi žmogaus dvasia. Prisigyvenome iki to, kad paprastų žmonių požiūris į žmogų yra daug palankesnis dvasiniam ugdymui, nei mūsų politikų ir intelektualų, profesorių, studentų, ir visų kitų vadinamų apsišvietusiais, požiūris.

© 2022, Laisvos Visuomenės Institutas.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ „Laisvos visuomenės institutas“ (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.

1. PERIODINĖ PARAMA KAS MĖNESĮ


 

Teikti kas mėnesinę paramą galite per savo

elektroninės bankininkystės sistemą -

sudarę periodinio mokėjimo sutartį.

 

 



2. VIENKARTINĖ PARAMA

 

Įprasta vienkartinė parama bankiniu pavedimu

VšĮ Laisvos visuomenės institutas

K. Paco g. 4, Vilnius

J.a.kodas: 303081003

Sąskaitos nr.: LT417300010135577285

Bankas: Swedbank, AB, 73000, HABALT2

Paysera sąskaita:

EVP8310002518134 (LT283500010002518134)

3. 1.2 % NUO GPM











Kad ir kokiu būdu nuspręstumėte paremti LVI, džiaugtumėmės turėdami Jūsų kontaktus, kad galėtume Jums padėkoti, pakviesti į rėmėjams skirtus renginius. Laikydamiesi duomenų apsaugos reikalavimų, mes įsipareigojame niekam jų neatskleisti ir naudoti tik nurodytu pagrindu. Praneškite apie savo paramą el. paštu info(eta)laisvavisuomene.lt.

Nuoširdžiai dėkojame Jums už išreikštą pasitikėjimą ir paramą.