Prof. Vincenzo Buonomo pranešimas: „Religijos laisvės reikšmė ir ribos šiandien“

Prof. Vincenzo Buonomo, Popiežiškojo Laterano universiteto rektorius (2018-2023 m.), Vatikano miesto valstybės generalinis patarėjas: „Religijos laisvės reikšmė ir ribos šiandien“

Pranešimas skaitytas 2023 m. rugsėjo 7 d. nacionalinėje mokslinėje-praktinėje konferencijoje Šiluvoje „Religijos, sąžinės, žodžio laisvė ir jos ribos: Šiluvos deklaraciją apmąstant“.

Nepaprastai džiaugiuosi galėdamas kalbėti šioje svarbioje konferencijoje, kurioje kviečiama apmąstyti religijos, sąžinės ir žodžio laisvės santykį ir galimas šių pagrindinių žmogaus teisių ribas. Šie mano apmąstymai atliepia Šiluvos deklaraciją, kurioje religija suprantama plačiąja prasme, t. y. kalbama apie tikinčiojo egzistencijos, jo gyvenimo, elgesio formas.

Ir čia kyla pirmasis klausimas: ar galima nubrėžti ribas tam, ką religija reiškia ne tik laisvės, bet ir turinio požiūriu?

Leiskite pradėti nuo vieno pastebėjimo: religija nėra paprasta sąvoka, kurią lengva apibrėžti, kaip ir religijos laisvė nėra paprasta teisė. Pakanka pagalvoti apie individualų ir bendruomeninį matmenis, kuriais realizuojama religijos laisvė, arba apie šios teisės priskyrimą prie kitų vadinamųjų intelektinių, t. y. minties, sąžinės ir nuomonės laisvių. Vadinasi, religijos laisvė susijusi ne tik su pilietinėmis ir politinėmis, bet ir su kultūrinėmis, taip pat, tam tikrais aspektais, ir su socialinėmis teisėmis.

Šis pastebėjimas leidžia pamatyti, kad esama skirtingo valstybių požiūrio į religijos reiškinio visumą, ir šie skirtumai kyla iš institucinių pasirinkimų, kaip, pavyzdžiui, konfesinės, ateistinės, agnostinės ar liberalios valstybės idėjos atveju; arba jie kyla iš politinių pasirinkimų, kuriuos valstybės institucijos priima siekdamos įvairių interesų, galbūt norėdamos suteikti privilegijų vienai religinei ar nereliginei grupei arba leisti kokiai nors grupei kovoti su kita religine grupe. Šios nuostatos daro tiesioginį poveikį religijos laisvės turiniui, ką Benediktas XVI priminė savo kalboje JT 2008 m. balandžio 18 d., kai pabrėžė, kad teisė į religijos laisvę turi ir individualią, ir bendruomeninę išraišką, tačiau pirmiausia tai yra vizija, kuria išreiškiama asmens vienovė, kartu šioje vienovėje atskiriant piliečio ir tikinčiojo dėmenis. Todėl, priminė Popiežius, neįsivaizduojama, kad „tikintieji, norėdami būti aktyviais piliečiais, turėtų slopinti dalį savęs, savo tikėjimą; niekada neturėtų iškilti būtinybė išsižadėti Dievo, kad galėtum džiaugtis savo teisėmis“.

Susidūrę su reiškiniais, susijusiais su religijos laisvės ribojimu, kaip tikintieji, stengdamiesi įveikti tokį pasidalijimą ir išvengti skilimo, esame kviečiami veikti konkrečiai. Tačiau vengti skilimo nereiškia, kad turime pralaimėti savo tikėjimą, nebebūti tikinčiaisiais. Ieškoti to, kas mus vienija su kitomis vizijomis, įskaitant religines, neabejotinai yra tas kelias, kuriuo reikia eiti, jei jis veda taip, kad prigimtinis protas ir prigimtinio proto paveldas yra esminė jo dalis; kartu tai turi būti pozityvus kelias tarp asmenų, bendruomenių ir grupių; jis turi būti teisingas, t. y. atitikti teisingumą, taigi ne tai, kas destabilizuoja ar kuria susipriešinimą ir interesų konfliktus. Ir galiausiai, be abejo, tai turi būti kelias, atviras visuotinei vizijai, kuri mums yra katalikiškumo supratimas, reikalaujantis matyti religijos dėmenį, kurio neriboja geografinės sienos.

„Susidūrę su reiškiniais, susijusiais su religijos laisvės ribojimu, kaip tikintieji, stengdamiesi įveikti tokį pasidalijimą ir išvengti skilimo, esame kviečiami veikti konkrečiai. Tačiau vengti skilimo nereiškia, kad turime pralaimėti savo tikėjimą, nebebūti tikinčiaisiais.“

Tad ką turėtume sakyti, kai susiduriame su valstybės ar tarptautinių institucijų požiūriu, skatinančiu kaip nors kištis į dalykus, tiesiogiai susijusius su religijos visuma? Dešimtmečius net tarptautiniu lygmeniu susiduriame su tendencija tapatinti teisę tikėti su teise netikėti, pastarąją laikant svarbesne institucijų veikimui užtikrinti. Tačiau religijos laisvė taip pat yra laisvė atvirai kalbėti tai, ką religija skelbia ar gali skelbti visuomenės gyvenimo, jo taisyklių ir plačiau apimančio teisingumo reikaluose. Ir tai turi užtikrinti sveiką žmonių sambūvį. Kitaip tariant, galimos religijos laisvės ribos gali būti tik išorinės, t. y. nulemtos viešosios tvarkos, visuomenės sveikatos aplinkybių arba problemų, tam tikrais specifiniais aspektais susijusių su nacionaliniu saugumu. Tačiau neįmanoma riboti to, kas yra žmogaus vidaus sferoje, jo sąžinėje.

Religija taip pat yra gyvenimo prasmės ir egzistencijos išgyvenimo paaiškinimas. Ji apima tikėjimą, elgesio modelį, kultą. Apribojimai turi atsižvelgti į šiuos skirtingus aspektus; niekada negali būti ribojimų, kurie kaip nors verstų sverti tikinčiojo sąžinę. Ryšys tarp religijos ir minties, sąžinės bei nuomonės laisvių reiškia, kad jos turi būti siejamos ne tik su naudojimusi jomis, bet ir su viešosios valdžios pareiga jas gerbti. Kita vertus, šiandien jų atskyrimas yra kaip niekada būtinas, nes religijos, sąžinės, minties ar žodžio laisvių sutapatinimas negali būti pateisinamas, kaip ir religijos negalima sutraukti į kitus aspektus. Beveik kasdien matome bandymus religiją sutraukti ir apriboti privačia ar pamaldų sfera, ir tai daroma tolerancijos ar veikiau religinės netolerancijos vardu.

„Beveik kasdien matome bandymus religiją sutraukti ir apriboti privačia ar pamaldų sfera, ir tai daroma tolerancijos ar veikiau religinės netolerancijos vardu.“

Tarptautinė teisė, kuri turėtų būti pagrindas valstybių veiksmams, religiją remia laisvės, nediskriminavimo ir tolerancijos sąvokomis, tačiau patikslina šių sąvokų taikymo sritis, kad jos nesutaptų su religija arba de facto nebūtų prilyginamos religijai. Tolerancija yra visas pagrindines teises įkvepiantis kriterijus, ji susijusi su diskriminacijos prevencija, tačiau niekada negali būti laikoma religijos alternatyva. Nėra abejonės, kad ir kai kuriose šalyse atsitikę ir į tarptautinius santykius perkelti pastarojo meto įvykiai skatina religijos ir tolerancijos santykį nuolatos aiškinti kaip vienintelį būdą, leidžiantį užtikrinti tikinčiųjų apsaugą. Tačiau vengti religijos ir tolerancijos painiojimo reiškia vengti išorinių tikinčiojo gyvenimo ribojimų. Šiuo klausimu mums į pagalbą ateina Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, kurios 75-ąsias metines minėsime šiais metais. Kitaip nei šiandien kai kuriose valstybėse ir tarptautiniuose forumuose vartojama kalba, raginanti žmones kiekvienoje su socialiniu gyvenimu susijusioje situacijoje elgtis „tolerancijos dvasia“, Deklaracija kviečia „vieniems su kitais elgtis brolybės dvasia“.

Šiandien akivaizdžios pastangos religijos laisvę paversti minties ar net nuomonės laisve, ir tai lemia ne tik sekuliarizmas ar naujųjų laikų laicizmas, bet visų pirma kai kurių stipriai ideologizuotų grupių įsitikinimas, kad tikinčiųjų ar tikinčiųjų bendruomenių teisė turėti ir reikšti savo nuomonę neturi turėti įtakos etinei ir moralinei visuomenės vizijai. Tai reiškia, kad tie, kurie priima taisykles, direktyvas ar politinius sprendimus, neturi atsižvelgti į religiškai pagrįstus motyvus. Šitaip religija lieka privačioje, kulto sferoje ir netenka socialinio matmens. Ir šitai siūloma siekiant užtikrinti minties ir nuomonių pliuralizmą, kuris, tų grupių nuomone, yra būdingas šiuolaikinėms visuomenėms.

Atsižvelgiant į šiuos veiksnius, manau, reikia dėti visas pastangas, kad būtų išsaugota vienybė tarp privačios sferos, t. y. asmens, kaip tikinčiojo, ir visuomeninio matmens, t. y. asmens, kaip piliečio. Žmogaus asmens padalijimas yra klastingas, nes iš institucinių ir normatyvinių politinių procesų valdymo pašalina religinį dėmenį; be to, jis panaikina bet kokį galimą religija grįsto etoso indėlį į visuomenę.

„<…> reikia dėti visas pastangas, kad būtų išsaugota vienybė tarp privačios sferos, t. y. asmens, kaip tikinčiojo, ir visuomeninio matmens, t. y. asmens, kaip piliečio.“

Pirmoji šio požiūrio sukeltų pasekmių grupė tiesiogiai susijusi su vidiniu tikinčiųjų bendruomenės matmeniu. Šiuo atveju religinės institucijos turi reaguoti į religijos prasmės nykimą, platesnę sekuliarizaciją ar įvairias ateizmo formas. Tai reiškia, kad religinis veikimas turi būti ne tik ženklas ir sklaidos priemonė, bet atlikti ir kitą funkciją, t.y. gebėti įžvelgti laiko ženklus, mūsų visuomenėse atsirandantį įvairų turinį ir tada, apsaugant nuo bet kokių išorinių apribojimų, siūlyti naujas evangelizacijos ir religinio prado sklaidos formas. Akivaizdu, kad jei bendruomenė ir jos nariai bus gerai pasirengę, net ir teisės aktą bus sunku patvirtinti nesukėlus reakcijos ar kitokios jo interpretacijos.

Antrasis aspektas susijęs su tikinčiųjų atsaku į abejingumą ar nenorą priimti religiją. Tokios nuostatos mūsų visuomenėje labai dažnai pateisinamos pagarba žmogaus teisėms, tačiau pamirštama, kad žmogus, kaip laisva būtybė, turi teisę savo santykius su Dievu nustatyti savo sąžinės artumoje, be prievartos (Vatikano II Susirinkimas, Dignitatis Humanae, 4). Čia svarbus tampa dialogas, kuris, kaip minėjome, gali būti priemonė, o ne apribojimas.

Antroji pasekmių grupė, vėlgi Šiluvos deklaracijos šviesoje, tiesiogiai susijusi su išoriniu aspektu, t. y. su tuo, kaip tikintieji gali veikti visuomenėje, kurios dalis jie yra. Teigti religijos laisvę, taigi ir šią teisę, kaip ją įvardijome, reiškia remti kiekvieno asmens autonomiją ir jo laisvę netrukdomai ir neribotai laikytis savo sąžinės ir įsitikinimų. Todėl reikia stabdyti ir šalinti bet kokią tikinčiųjų diskriminaciją kokia nors forma sukeliančias nuostatas, taip pat įveikti valstybės ir jos institucijų pasaulietiškumo viziją, kurioms veikiant tikintieji išstumiami iš viešojo gyvenimo.

„ <…> reikia stabdyti ir šalinti bet kokią tikinčiųjų diskriminaciją kokia nors forma sukeliančias nuostatas, taip pat įveikti valstybės ir jos institucijų pasaulietiškumo viziją, kurioms veikiant tikintieji išstumiami iš viešojo gyvenimo.“

Manau, kad svarbu pabrėžti dar vieną aspektą. Turiu omenyje mokymą ir ugdymą – tiek teikiamą tiesiogiai valstybės, tiek kitų švietimo įstaigų, įskaitant religines institucijas. Teisė mokyti pagal doktriną ir viziją, kuri, kaip minėta, sudaro gyvenimo prasmę, negali būti išbraukta iš valstybės veiklos, antraip tai būtų diskriminacija ir netolerancija tikinčiųjų atžvilgiu.

Baigdamas pacituosiu tai, kas Šiluvos deklaracijoje iškeliama kaip esminis elementas, kai teigiama, kad „žmonija visuomet ieškojo darnaus visuomenės sugyvenimo būdo, atveriančio kelią žmogaus klestėjimui“. Religinis dėmuo, išpažįstamas ir išgyvenamas tikinčiųjų bendruomenėse, taip pat būtinai turi prisidėti prie tokios ateities kūrimo. Valstybei ir jos institucijoms, taip pat tarptautinei bendruomenei, kurios pamatą sudaro bendros struktūros ir taisyklės, turi tekti pareiga užtikrinti šią pagrindinę teisę, o ne ją riboti: kaip sako popiežius Pranciškus: „Tegul sąžinės laisvė visada ir visur būna gerbiama; ir tegul kiekvienas krikščionis duoda nuoseklumo pavyzdį, vadovaudamasis Dievo žodžio apšviesta sąžine“ (Bendroji audiencija, 2020 m. birželio 17 d.). Ypač tada, kai ji ribojama taip, kad tikintieji ir tikinčiųjų bendruomenės išstumiamos iš viešojo gyvenimo, t. y. iš galimybės įgyvendinti savo viziją tam tikroje tipiškoje ir struktūriškai svarbioje žmonių gyvenimo tikrovėje: savo kasdieniame gyvenime, šeimoje, mokykloje, ugdyme.

Niekada negalima liesti sąžinės, o kartu ir religijos laisvės, kuri yra visų kitų teisių pagrindas.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ „Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.