Kviečiame skaityti interneto žurnalo „Public Discrourse“ ir teisininko, politikos filosofo Roberto P. George‘o interviu apie debatus santuokos sampratos tema. Nors tos pačios lyties „santuokos“ šalininkai tvirtina, kad istorija yra jų pusėje, pokalbio metu paaiškėja, kad autentiškos santuokos šalininkai turi daugiau priežasčių būti viltingi nei įsivaizduoja.
Šis interviu įvyko 2009 metais, tačiau ir šiandien yra nepraradęs aktualumo: tos pačios lyties asmenų santuokos siekiančių aktyvistų veiksmai per daugiau nei dešimtmetį iš esmės nepasikeitė, tik šiandien juos patiriame ir Lietuvoje.
PD: Papasakokite apie kovą dėl tos pačios lyties sąjungų teisinio pripažinimo. Ar ji susijusi su teisinėmis privilegijomis? Ar visa tai – dėl kažko kito?
George’as: Ši kova – apie seksą. Siekiantys pakeisti santuokos sampratą pirmiausiai tvirtino, kad iš esmės jiems aktualios tos pačios lyties kartu gyvenantiems partneriams būtinos teisinės privilegijos. Tos pačios lyties porų partnerysčių pripažinimas buvo būtinas, – jų teigimu, – tam, kad partneriai galėtų vienas kitą lankyti ligoninėse, naudotis darbdavio teikiamu sveikatos draudimu ir kitomis privilegijomis vienas kito atžvilgiu. Esu tikras, kad kai kurie iš taip sakiusių žmonių buvo nuoširdūs.
Visgi dauguma tiesos nesakė. Jų tikslas buvo pasiekti oficialų pritarimą sodomijai ir kitoms seksualinio elgesio formoms, kurios istoriškai buvo pasmerktos kaip amoralios, nuo jų bandyta atgrasyti arba jos netgi draustos. Aiškus to įrodymas yra daugumos tos pačios lyties „santuokų“ aktyvistų atsisakymas priimti civilines sąjungas ir partnerystės programas, kurios leistų naudotis sutuoktinių privilegijomis, tačiau kurios nenaudoja „santuokos“ etiketės arba (ir tai labai svarbu) nenumato šių privilegijų remiantis lytinių santykių tarp partnerių egzistavimu ar jų prielaida. Taigi, visa tai iš tikrųjų nėra apie privilegijas. Tai – apie seksą. Siekiantiems pakeisti santuokos sampratą yra prieštaringa idėja, kad skaisčioje vyro ir žmonos seksualinėje sąjungoje yra kažkas nepakartojamai gero ir moraliai teisingo – kažkas, ko nėra sodomistiniuose veiksmuose ir kitose seksualinio elgesio formose, kurios tradiciškai (ir, mano nuomone, teisingai) buvo laikomos amoraliomis.
PD: Judėjimas dėl teisinio vienalyčių partnerysčių pripažinimo santuokomis buvo stebėtinai sėkmingas. Prieš dvidešimt metų praktiškai niekas nepalaikė idėjos ir net jos nesvarstė. Ar galite pakomentuoti oponentų strategiją?
George’as: Nereikia nė sakyti, kad visiškai nepritariu siekiantiems pakeisti santuokos sampratą tam, kad vienos lyties partneriai būtų traktuojami kaip sutuoktiniai. Visgi, žaviuosi jų ryžtu, politiniu nuovokumu ir noru skirti savo pastangoms laiko ir milžiniškų pinigų. Santuokos šalininkai gali ir turėtų iš jų pasimokyti.
Svarbu atkreipti dėmesį, kad santuokos sampratos keitimo aktyvistai turi nacionalinę strategiją. Ji pasitelkia tiek teismus, tiek įstatymų leidybą. Paskutinės instancijos teismuose, kuriuose liberalų aktyvistai sudaro daugumą, jie pasiekė greitų ir palyginti nebrangių pergalių. Tai nutiko Masačusetso, Konektikuto, Ajovos valstijose. O ir ten, kur nepasiekė pergalės teismuose, jie padarė pažangą keliose valstijose įtikindami liberalius teisėjus įteisinti civilines sąjungas ar šeimynines partnerystes, kurios tos pačios lyties partneriams suteikia sutuoktinių privilegijas ir daro tai remdamosi partnerių „intymių“ (t. y. lytinių) santykių egzistavimu ar jų prielaida. Kitaip tariant, šie institutai pagerbia homoseksualų elgesį neįtraukdami kaip tinkamų kitų kartu gyvenančių partnerių, kurie turi identiškus poreikius kaip ir homoseksualūs partneriai, tačiau nėra „intymūs“ vienas su kitu (pavyzdžiui, pagyvenusios seserys, kurios dalijasi gyvenamosiomis patalpomis ir išlaidomis bei prižiūri viena kitą). Ten, kur aktyvistų teismai tai padarė, jie paruošė dirvą paskutiniam žingsniui – civilinių sąjungų ar partnerysčių pervadinimui „santuokomis“. Jie tikisi, kad kai kuriais atvejais tai padarys patys teismai, kitais – įstatymų leidėjai.
PD: Atrodo, kad elitas šiais laikais praktiškai vienbalsiai palaiko santuokos sampratos keitimą. Holivude, tarp pagrindinių žurnalistų, aukštųjų mokyklų profesorių ir kitų tai tapę neginčijama. Daugelis jaunų žmonių tai priima. Kaip tai nutiko?
George’as: Judėjimas link santuokos sampratos keitimo yra dalis didesnio judėjimo įtvirtinti ir pratęsti seksualinę revoliuciją, kuri įsibėgėjo 1960-ųjų viduryje. Šis judėjimas turi nepaprastą kultūrinę galią. Jo vyravimas tarp elito atstovų suteikia šalininkams galimybę perduoti savo ideologinius principus per televizijos laidas, filmus, laikraščius ir žurnalus, populiariąją muziką, kolegijas ir universitetus, aukštąsias mokyklas, vidurines mokyklas ir vis dažniau – net pradines mokyklas. Šiandien daugybė žmonių – ypač jaunimo – šias mintis priima kaip savaime suprantamas. Jų nekvestionuoja. Kalbėdamas su studentais pastebiu, kad kai keliu klausimus apie jų prielaidas dėl nesantuokinio seksualinio gyvenimo svarumo, jų pirmasis netikėtumas yra pripažinimas, kad jie daro prielaidas; antroji staigmena yra ta, kad yra pagrindo abejoti tomis prielaidomis. Žinoma, tik dalis studentų kada nors susiduria su profesoriais, kurie abejoja šiomis prielaidomis.
PD: Jūsų paminėta kultūrinė jėga yra galingiausias ginklas tos pačios lyties asmenų santuokos šalininkų ginkluotėje. Kaip jie panaudoja savo galią?
George’as: Labai gudriai! Jie naudojasi savo kultūrine jėga prielaidoms primesti, užuot skleidę savo argumentus ar kontrargumentus, atsakančius į santuokos kaip vyro ir moters sąjungos gynėjų argumentus. Pirmiausia, jie naudojasi kultūrine galia, kad sukurtų įspūdį, jog teisinis tos pačios lyties asmenų partnerystės pripažinimas santuokomis yra neišvengiamas dalykas. Tuo siekiama palaužti priešininkų valią ginti vyro ir moters santuoką, skatinti žmones manyti, kad ši kova – beviltiškas reikalas. Santuokos samprata bus pakeistas, – jie teigia, – todėl nėra prasmės kovoti. Galiausiai, tai remiama įžymybių ir kitų gražių žmonių, profesorių ir likusių intelektualų, populiariosios žiniasklaidos, pagrindinių profesinių asociacijų ir pilietinių bei filantropinių organizacijų vadovybių. „Tai jau laimėjo tarp tų, kurie užima kultūros aukštumas. Taigi tai – tik laiko klausimas. Jūs taip pat galite patekti į pergalingą istorijos pusę.“
Žinoma, tai nepaiso fakto, kad kiekvieną kartą, kai šis klausimas iškyla žmonėms (net giliai mėlynose [vert. past. – Demokratų partiją palaikančiose] valstijose, tokiose kaip Kalifornija ir Viskonsinas), laimi vyro ir moters santuoka. Tiesą sakant, apklausos dažnai rodo didesnę paramą santuokos sampratos pakeitimui prieš kampanijas, kuriose dirbama šiuo klausimu, nei tokių kampanijų pabaigoje, kai konkuruojančios pusės būna išsakiusios argumentus. Ir taip yra nepaisant to, kad santuokos sampratos keitimo šalininkai yra nepaprastai gerai finansuojami ir gerai organizuoti, jiems suteikiama didžiulė kultūros aukštuomenės parama. Taigi santuokos sampratos keitimui nepritariantys žmonės neturėtų leistis būti priversti tikėti, jog jų požiūris yra beviltiškas, o tos pačios lyties asmenų „santuoka“ – neišvengiama. Taip nėra. Iš tiesų, net tose valstijose, kurios pakeitė santuokos sampratą – nesvarbu, ar teismo primetimu, ar teisėkūros priemonėmis – teritorija gali būti atgauta. Vyro ir moters santuokos šalininkai Havajuose priėmė valstijos konstitucijos pataisą, kad panaikintų valstijos Aukščiausiojo Teismo sprendimą, keičiantį santuokos sampratą toje valstijoje. Jei vyro ir moters santuokos šalininkai išliks vieningi ir drausmingi, jie iš esmės tą patį padarys Meine, kur santuoką iš naujo apibrėžė valstybės įstatymų leidėjai.
Kartais žmonės, tvirtinantys, kad tos pačios lyties „santuoka“ yra neišvengiama, rodo apklausų duomenis – juose stiprus jaunimo palaikymas santuokos sampratos keitimui. „Tai kartų dalykas“, – sako jie. Kartoms keičiantis, tos pačios lyties „santuoka“ bus vertinama kaip neginčytina ir net natūrali. Žmonės stebėsis, kodėl kažkada kažkas tam priešinosi ir apie ką buvo visas triukšmas. Jaunų žmonių palaikymas tos pačios lyties asmenų partnerystės laikymui santuokomis nenuostabus, atsižvelgiant į kultūrinę seksualinio liberalizmo judėjimo galią; bet aš rimtai abejoju, ar dėl to santuokos sampratos kaita neišvengiama. Jaunimas užauga. Daugelis jų susituoks ir turės vaikų. Jie supras būdus, kuriais mama ir tėtis papildo vienas kitą, ypač (nors ne tik) augindami vaikus, ir būdus, kuriais jų vaikai naudojasi tėvo ir motinos papildomumu. Jų vizija apie santuoką ir lytiškumą kaip visokeriopai susijusius su jausmais ir romantika išnyks. Jie šį tą išmoks apie meilę kaip apie valingą veiksmą, o ne tik apie jausmą; ir jų supratimas apie tai, kas iš tikrųjų yra santuoka ir kodėl ji egzistuoja, daugeliu atvejų labai praturtės. Neteigiu, kad brandos, santuokos ir vaikų susilaukimo patirtys visus ar daugelį šiandien palaikančių santuokos sampratos pasikeitimą privers apsigalvoti; akivaizdu, kad šiandien daugybė susituokusių ir vaikus auginančių sutuoktinių laikosi liberalių pažiūrų į seksą. Bet įtariu, kad tai turės didelę įtaką.
Kitas ir kur kas klastingesnis bei žiauresnis būdas, kuriuo daugelis seksualinio liberalizmo šalininkų panaudoja kultūrinę galią, yra oponentų vaizdavimas fanatikais. Visoje šalyje jie įgyvendino bauginimo strategiją prieš visus, kurie išdrįso viešai nesutikti su jų pozicija. Jų siaubingas elgesys su Carrie Prejean yra tik vienas pavyzdys. Jų negailestingi asmeniniai išpuoliai prieš ją buvo sukurti pasiųsti aiškią žinią kitiems – tiems, kurie siekia sėkmės bet kurioje viešojo gyvenimo srityje, pradedant grožio konkursais ir baigiant karjera žurnalistikos ir politikos srityse. „Jei prieštarausite mums, jei turėsite drąsos išreikšti paramą vyro ir moters santuokai, mes jus ištepsime kaip neišprususį fanatiką, paversime jūsų gyvenimą pragaru ir darysime viską, kad jus sužlugdytume.“
Kalifornijoje pralaimėjus mūšį dėl Aštuntosios pataisos [vert. past. – tikslas buvo uždrausti tos pačios lyties asmenų santuokas], bauginimo kampanija įsibėgėjo. Visi, finansine parama ar bet kokiu identifikuojamu palaikymo veiksmu prisidėję, buvo tapę to taikiniais. Jie buvo vaizduojami kaip netolerancijos agentai ir lygybės priešai. Jų darbdaviai buvo spaudžiami juos atleisti ar drausminti. (Kalbu iš savo asmeninės patirties: Prinstono universiteto, kuriame esu fakulteto narys, prezidentas buvo apipiltas laiškais, reikalaujančiais imtis veiksmų prieš mane.) Jų verslai buvo boikotuojami.
PD: Ar įbauginimo kampanijos veikia?
George’as: Bauginimo kampanijos pavyksta tik tuo atveju, jei tokių kampanijų aukos leidžiasi įbauginamos. Kai žmonės atsisako keisti savo elgesį iš baimės, iš kampanijų gaunasi šnipštas. Kaip žino bet kas, kada nors susidūręs su patyčiomis mokykloje, priekabiautojai yra bailiai. Kai aukos jiems pasipriešina, jie susilanksto kaip akordeonai. Mano patarimas santuokos šalininkams, kurie tapę gąsdinimų objektais, yra toks: aiškiai parodykite priekabiautojams, kad jei jie sieks jus įbauginti, jūs atsakysite dar didesne parama santuokai, pavyzdžiui, padidindami savo finansinę paramą jos gynybai, skirdami daugiau laiko telefono skambučiams šeimos nariams, draugams ir savo religinės bendruomenės nariams, ir darant kitus darbus santuokos labui. Aš asmeniškai taip ir padariau. Lygiai taip pat gąsdinimų kampanija žlugs, jei atsisakysime būti įbauginti, ji atsilieps jiems patiems, jei nuspręsime ją apsukti priešinga kryptimi padvigubindami santuoką remiančias pastangas.
Žymaus politiko, kuris sako, kad nors palaiko civilines sąjungas, jis nepritaria tos pačios lyties asmenų „santuokai“, žodžiais: Taip, mes galime!
Šaltinis: Robert P. George on the Struggle Over Marriage
© 2021, Laisvos Visuomenės Institutas.
Informaciją, kurią skelbia VŠĮ „Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.