Silpni duomenys, maža imtis ir politizuotos išvados dėl LGBT asmenų diskriminacijos

Silpni duomenys, maža imtis ir politizuotos išvados dėl LGBT asmenų diskriminacijos

Mark Regnerus

Remiantis tariamai gilia socialinių mokslų literatūros analize, LGBT amerikiečių diskriminacija sukėlė „didžiulę žalą“. Tokia žinia skaitytojus 2019 m. gruodžio 19 d. pasitiko Washington Post numeris. Buvau pagrindinis amicus curiae informacijos, kurią pačioje pirmoje publikacijos pastraipoje kritikuoja autoriai Nathanielis Frankas ir Kellanas Bakeris, autorius, todėl nutariau, kad straipsnį turėčiau panagrinėti atidžiai. 

Aš tai padariau, ir pasirodo, kad ten nėra nieko naujo. Tik tie patys silpni duomenys, maža imtis ir politizuotos išvados, su kuriomis susiduriame metų metus. Pusė iš šešių tyrimų, kuriuos aptaria autoriai, net nesugeba „įrodyti“, kad diskriminacinės tendencijos daro didelę, sisteminę ir gilią žalą LGBT amerikiečiams.

Autoriai teigia, kad jie „dvejus metus praleido atlikdami didžiausią žinomą recenzuotų tyrimų apie ryšį tarp LGBT diskriminacijos ir žalos sveikatai apžvalgą“, tačiau internete joks išsamus dokumentas nepateikiamas – tik trumpa išvadų apžvalga ir metodų pagrindas. Jie pradėjo peržiūrėdami 11 tūkst. recenzuotų straipsnių, o baigė 300 straipsnių, tiriančių ryšį tarp LGBT diskriminacijos ir sveikatos bei gerovės.    

Nekaltinu jų dėl analizės apribojimo. Matavimai, analizė ir interpretacinis sprendimų priėmimas, atsiskleidžiantis didžiojoje dalyje (nors ne visoje) šios literatūros, kelia abejonių, rodo standartų trūkumą, prastai apibrėžtas sąvokas, iš mažo interviu kiekio kylančias subjektyvias išvadas, rezultatų politizavimą ir bendrą srities naujumą. Galų gale, lytiškumo tyrimai pradėti vos prieš kelis dešimtmečius. Šiuose tyrimuose nuolat atsirasdavo silpnų vietų. Alfredas Kinsey’is nebuvo tik lytiškumo mokslo pionierius, jis buvo pirmasis iš daugelio metodologinių pažeidėjų, iš kurių daugybė buvo suinteresuoti savo tyrimų rezultatais.

Kaip rašiau savo amicus curiae informacijoje, plačiai pripažįstama, kad prieš homoseksualus nukreipta diskriminacija gali pabloginti psichologinę ir fizinę sveikatą. Tačiau atsižvelgiant į naujausius visuomenės normų ir vertybių pokyčius yra mažai įrodymų, kad lėtinė, pasikartojanti ir intensyvi diskriminacija dėl seksualinės orientacijos išlieka sveikatos problema. Be to, tokiuose tyrimuose dominuojanti mažumų streso perspektyva prieštarauja idėjai, kad gėjai ir lesbietės turėtų būti laikomi tik socialinio streso aukomis. Jie – kaip bet kuri kita mažumų grupė – jau seniai semiasi jėgų iš vienijimosi ir alternatyvių struktūrų bei vertybių steigimo. Visa tai slopina diskriminacijos poveikį. Iš tiesų atsparumo samprata (arba atsigavimas po negandų) socialiniuose moksluose turi ilgą istoriją.

Vis dėlto siekdami išplėsti priespaudos naratyvą N. Frankas ir K. Bakeris pasinaudoja neseniai išaugusiu susidomėjimu translytiškumo tyrimais. Sociologai naudoja probleminio klausimo rėmų plėtimo sąvoką. Siekiant atkreipti daugiau dėmesio į žmonių grupę, kurios vidutinės pajamos dažnai gerokai viršija heteroseksualių amerikiečių, probleminio klausimo rėmai buvo praplėsti įtraukiant translyčius asmenis, kurių socialinės ir darbo patirtys, nekalbant apie pajamas, atrodo gerokai sudėtingesnės negu gėjų ir lesbiečių amerikiečių.

Iš tiesų, Washington Post straipsnyje tokių tyrimų apžvalga pradedama aptariant tyrimą, kuriame analizuotas 65 lytį keičiančių (iš moters į vyrą) asmenų streso hormono kortizolio lygis. Teigiama, kad „susidūrimas su kliūtimis bandant pasinaudoti viešuoju tualetu yra susijęs su aukštesniu streso lygiu.“ Bet netgi čia išsamesnis žvilgsnis į tyrimą atskleidžia kai ką kita. Jame nėra tokio kriterijaus kaip „susidurti su kliūtimis bandant pasinaudoti viešuoju tualetu“. Kliūtys yra vidinės: matuojama, ką dalyviai teigė jautę „naudodamiesi viešuoju tualetu, skirtu tam tikros lyties asmenims“. Kitaip tariant, jie stresą naudoja stresui prognozuoti. Nenuostabu, kad rezultatai statistiškai reikšmingi, tačiau nežymiai, ir pastebimi tik tyrimo dalyviams pabudus ryte. Kortizolio lygio pasikeitimų dienos eigoje nebuvo užfiksuota. Šis tyrimas atrodo per keistas, per mažas ir gana silpnas straipsniui pradėti. Tuo tarpu autoriai pasirinko neaptarti didelių tarptautinių tyrimų, įskaitant vieną, kuris pažymi, kad translytės moterys (veikiamos estrogenų) patiria dvigubai didesnę insulto ar giliųjų venų trombozės riziką. Štai čia yra padariniai sveikatai. Ir tai nėra stigmatizavimo pasekmės. 

Kitas straipsnyje aptariamas tyrimas yra gana senas. Jis nagrinėjo, kaip per dvylika mėnesių pasikeitė Masačusetso valstijos (JAV) sveikatos priežiūros paslaugos, kurias naudoja seksualinėms mažumoms priklausantys vyrai, po to, kai valstijos aukščiausiasis teismas įteisino tos pačios lyties santuokas (2003 m. lapkritį). Tyrimas rodo vos sumažėjusį fizinės ir psichinės sveikatos vizitų pas gydytojus skaičių ir mažesnes patirtas išlaidas. Nors aš neturiu galimybės susipažinti su duomenimis ir juos įvertinti, yra daugybė alternatyvių paaiškinimų. Valstijos ekonomika 2004 metais buvo šiek tiek geresnėje situacijoje negu 2003-aisiais, o valstijos nedarbo rodikliai sumažėjo 12 proc. (Visgi depresija ir nerimas ne visada siejami su lytiškumo klausimais.) Be to, tyrimas apima šešių mėnesių duomenis iš laikotarpio, kuomet tos pačios lyties santuokos buvo pakeliui, bet dar neįteisintos. O atidžiau patikrinus, pastebimas tik nedidelis pagerėjimas: pavyzdžiui, partnerių neturintys vyrai nurodė dviem psichinės sveikatos priežiūros vizitais mažiau. Vidutiniškai tais metais buvo 23 vizitai vietoje buvusių 25 ankstesniais metais. Psichinės sveikatos paslaugoms išleista 2 100 JAV dolerių vietoje buvusių 2 400 JAV dolerių. Kitaip tariant, rezultatai statistiškai reikšmingi, tas tiesa, tačiau tai nėra didelis procentas. Kam naudoti šešiolikos metų senumo duomenis, kai dabar jau kiti laikai?

Naujesnis tyrimas, kurį taip pat pristatė straipsnio autoriai, parodė, kad „valstijose, kurios legalizavo tos pačios lyties asmenų santuokas, 7 proc. sumažėjo LGBT jaunuolių bandymų nusižudyti skaičius.“ Tai verta pažymėti, tačiau su ironijos gaidele. Taip yra todėl, kad neseniai atlikus šio tyrimo ir jo duomenų pakartotinį patikrinimą paaiškėjo, jog yra „mažai įrodymų, kad tos pačios lyties asmenų santuokų įstatymai sumažino seksualinėms mažumoms priklausančių paauglių bandymų nusižudyti skaičių ar savižudybės planavimo, minčių apie savižudybę atsiradimo ar depresijos tikimybę“. Kitaip tariant, nagrinėdami tuos pačius duomenis, kiti tyrėjai tų pačių išvadų nepadarė. Priešingai, pakartotinė analizė rado „keletą įrodymų, kad tos pačios lyties asmenų santuokų legalizavimas per teismų sprendimus siejamas su blogesne psichine šių asmenų sveikata…“.

Man tai pasirodė pažįstama. Prieš trejus metus radau klaidą viename tokių tyrimų, teigusių, kad nusistatymas prieš gėjus prisidėjo prie dvylika metų sutrumpėjusios seksualinėms mažumoms priklausančių asmenų gyvenimo trukmės. Tai nebuvo tiesa (autorius galiausiai pripažino klaidą). Tačiau šįkart akivaizdžios klaidos nebuvo. Tad kaip atsirado tokios skirtingos tų pačių duomenų interpretacijos? Taip yra todėl, kad išvados apie duomenis ir jų reikšmę labai priklauso nuo skirtingų jų matavimo sprendimų ir analitinių strategijų. Tai mažų populiacijų tyrimų tamsioji pusė: dažnai gali rasti tai, ko ieškai, jei tam tikru būdu konstruoji savo tyrimą ir pasirenki analitinius modelius. Šioje srityje kai kurie taip nuoširdžiai nori, kad tyrimai padėtų išspręsti socialines ir politines problemas, kad nebemato, jog pasirinkti matavimo būdai, analitiniai sprendimai ir duomenų interpretacija yra silpni ar nesutampantys.

Aš neneigiu fakto, kad anti-LGBT diskriminacija egzistuoja, o jos pasekmės yra jaučiamos ir netgi kenčiamos, kaip nurodo kai kurie didesni tyrimai. Prieš dvejus metus išsakiau mintį, kad „Nusistatymas prieš gėjus egzistavo visais laikais. Tiesioginis smurtas akivaizdžiai daro neigiamą poveikį žmogaus sveikatai ir gerovei.“ Tai nediskutuotina ir man apmaudu kaskart, kai išgirstu naujienų apie tokį elgesį. Bet N. Frankas ir K. Bakeris perdeda teigdami, kad „taisyklės ir veiksmai, draudžiantys gėjų porai įsigyti vestuvinį tortą[1], yra ne tik religinės laisvės išraiška. Jie sukelia tikrą psichologinę žalą.“ Čia mūsų keliai išsiskiria.

Be to, realią diskriminaciją lengva sutapatinti su subjektyviai suvokiama. Skirtumas egzistuoja, ir geresni mokslininkai pripažįsta šią „tendenciją matyti toliau nei turimi duomenys ir įžvelgti kitų blogus ketinimus savo atžvilgiu“. Švedijoje, kur nusistatymas prieš LGBT asmenis ir jų stigmatizavimas turbūt žemiausias pasaulyje, atsitiko šis įdomus dalykas. Per pastaruosius dešimt metų išnyko psichologinės įtampos skirtumai tarp gėjų ir lesbiečių bei heteroseksualių respondentų. Tikroji viktimizacija dramatiškai sumažėjo. Tačiau gėjų ir lesbiečių „subjektyviai jaučiama diskriminacija“ šiuo laikotarpiu padidėjo nuo 32 proc. 2005 metais iki 37 proc. 2015 metais. Tikimybė tapti diskriminacijos auka liko ta pati kaip ir 2005 metais. Geri laikai, t. y. stigmos nykimas, akivaizdu, yra nepakankama. Tampa dar sunkiau suprasti, ar tikrai, kaip teigia N. Frankas ir K. Bakeris, „stigmatizavimas ir priešiškumas […] nulemia LGBT bendruomenės narių neproporcingai patiriamus sveikatos pažeidimus“.

Priešiškas nusistatymas ir stigmatizavimas gali būti realūs, turėti pasekmes ir skaudinti. Kaip retas labai progresyvios ir agresyviai aktyvistinės disciplinos – sociologijos – skeptikas, aš žinau apie socialinę stigmą.. Jaučiu ją kasdien. Moku tokią kainą už tai, kad kaip atskalūnas dirbu šioje pelningoje sveikatos tyrimų srityje, nagrinėjančioje seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės klausimus, iš kurių N. Frankas ir K. Bakeris padaro savo išvadas.

Per pastaruosius trejus metus šios srities finansavimas iš mokesčių mokėtojų pinigų beveik padvigubėjo: Nacionaliniai sveikatos institutai 2016 m. paskirstė 166 mln. JAV dolerių vertės dotacijas, o 2019 m. suma tikėtinai bus pasiekusi 308 mln. JAV dolerių. Ir tai yra tik viešasis finansavimas, beje, skirstomas Respublikonų administracijos.

Skirtumus tarp LGBT ir heteroseksualų asmenų sveikatos būklės lemia daugiau veiksnių nei priešiškumas ir diskriminacija, patiriama iš nepažįstamųjų, darbdavių ir bendradarbių. (Priešingai, draugų ir šeimos narių požiūris paprastai turi daugiau reikšmės.) Taigi kai stigmatizavimas apibrėžiamas kaip tiesiog nepritarimas tos pačios lyties asmenų santuokai – kas vis dar būdinga beveik vienam iš trijų amerikiečių – tai yra tiesiog akademinis neatsakingumas.

Taigi teiginys, kad sąžinės ir religinių įsitikinimų dėl santuokos ir lytiškumo raiškos paisymas atveria kelią visuotinei LGBT asmenų diskriminacijai, yra perdėtas. Taip pat tai reiškia, kad ignoruojama viešoji nuomonė ir laisvosios rinkos galimybės tuo pat metu aptarnauti minčių įvairovę ir religinę laisvę. Amerikiečiai – nesvarbu, renkasi tortą ar aukštąją mokyklą – ilgą laiką balsavo savo kojomis, balsais ir piniginėmis, ir jie yra laisvi taip elgtis ir toliau. Bet, kaip rodo Švedijoje atliktas tyrimas, mažėjančio stigmatizavimo ir priešiškumo Amerikoje gali nepakakti tiems, kurie vis dar jaučia nepamatuojamas diskriminacijos apraiškas.

parengta pagal Weak Data, Small Samples, and Politicized Conclusions on LGBT Discrimination

[1] Vert. past. – autorius kalba apie atvejį, kai kepykla buvo paduota į teismą dėl diskriminacijos už tai, kad atsisakė pagaminti tortą gėjų vestuvių šventei. Kepyklos vadovai teigė, kad taip elgėsi vadovaudamiesi savo religinėmis pažiūromis. Po ilgo bylinėjimosi įvairių instancijų teismuose byla buvo nutraukta.

© 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ “Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.