Sukurkime teisę!

Sukurkime teisę!

 

Vincenzina Santoro

 

2018 m. gruodžio 10 d. pasaulis minėjo Jungtinių Tautų (toliau – JT) Generalinės Asamblėjos vienbalsiai priimtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos (toliau – Deklaracija) 70-ąsias metines.

Šis dokumentas buvo kruopščiai ir detaliai parengtas komiteto, kuriam vadovavo Eleonora Ruzvelt, JAV prezidento Franklino D. Ruzvelto žmona, ir rengime dalyvauti pakviesti garbūs vyrai (ir kelios moterys), puikiai suvokę neseniai pasibaigusio Antrojo Pasaulinio karo žiaurumus. Jie siekė kodifikuoti neatimamas kiekvieno žmogaus teises ir taip apsaugoti žmogaus orumą bei sukurti tvarią taiką. Trisdešimt Deklaracijos straipsnių atlaikė laiko išbandymus ir visoms valstybėms išliko atspirties tašku, kaip prisijungti prie „visų žmonių giminės narių prigimtinio orumo“ apsaugos.

Neseniai lobistai JT Niujorko būstinėje surengė parodą, atskleidžiančią kiekvieno iš Deklaracijos rengėjų vaidmenį bei iliustruojančią kiekvieno dokumento straipsnio ginamas teises. Pats reikšmingiausias stendas – teisės į gyvybę stendas. Jame vaizduojamas 2014 m. Leirijoje (Portugalija) nufotografuotas tėvas, stebintis savo naujagimį sūnų. Trečiame straipsnyje įtvirtinta teisė į gyvybę paprasčiausiai teigia: „Kiekvienas turi teisę į gyvybę, laisvę ir asmens saugumą.“ Jis ir 9-asis straipsnis yra patys trumpiausi – juos angliškoje Deklaracijos versijoje sudaro tik 11 žodžių.

Deja, nuo 1994 m. Jungtinių Tautų Kaire surengtos tarptautinės konferencijos dėl pasaulio gyventojų ir vystymosi, teisė į gyvybę nuolat atakuojama populiacijos kontrolės šalininkų, kurių padaugėjo ir prisisteigė akredituotų nevyriausybinių organizacijų, kiekviena proga reklamuojančių „reprodukcines teises“, pavidalu.

Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje nėra jokios nuorodos į „reprodukcines teises“. Ir visgi šį klausimą atkakliai bandoma įtvirtinti darbotvarkėje kaip moterų įgalinimo sine qua non.

Nevyriausybininkų įkvėpta grupelė išsivysčiusių šalių atstovų bando kiekviename socialinio pobūdžio dokumente įterpti nuorodų į reprodukcines teises. Pats akiplėšiškiausias jų pasiekimas yra Tvaraus vystymo tikslų, priimtų 2015 m. ir skirtų skurdo pašalinimui iki 2030 metų, formuluotės. Dokumente numatytas tikslas (Nr. 5.6) „Užtikrinti visuotinę prieigą prie seksualinės ir reprodukcinės sveikatos ir reprodukcinių teisių, dėl kurių susitarta remiantis Tarptautinės gyventojų ir vystymosi konferencijos veiksmų programa ir Pekino veiksmų platforma bei jų peržiūros konferencijų rezultatų dokumentais.“

Reprodukcinių teisių darbotvarkė apima įvairaus pobūdžio šeimos planavimo, modernių kontraceptinių metodų ir „saugaus bei legalaus aborto visame pasaulyje“ klausimus. Ar abortų šalininkai tiki teise į gyvybę? Jie tvirtina, kad asmuo neturi jokių teisių iki gimimo. Tačiau gimimas neįmanomas, jei prieš tai neegzistuoja žmogaus vaisius. Ir vaisius negali būti niekas kita kaip tik žmogus savo pradinėje stadijoje.

JT neapsiriboja reprodukcinėmis teisėmis.

Besirūpindamos savo reikalais JT taip stengiasi pasitelkti „teisėmis grįstą požiūrį“, kad, rodos, nesugeba atskirti teisės nuo poreikio.

Maisto, vandens, būsto, sveikatos ir darbo poreikiai buvo paversti „teisėmis“. Akivaizdu, kad žmogus neišgyventų be maisto – tai yra reikiamybė. Tačiau JT kalba apie „teisę į maistą“. Švarus vanduo yra esminis žmogaus išgyvenimui. Ir JT kalba apie „teisę į vandenį“. Tas pats nutinka su būstu. Žmonės turėtų būti sveiki. Tačiau ar yra „teisė į sveikatą“? O gal greičiau yra poreikis būti sveikam ir poreikis gauti medicininę priežiūrą susirgus?

Žmonėms reikia dirbti, kad pasirūpintų savimi ir savo šeimomis. Deklaracijos 23 straipsnis teigia: „Kiekvienas turi teisę į darbą.“ Tačiau JT agentūra Tarptautinė darbo organizacija kalba apie „teisę į orų darbą.“ Tie, kurie realiame pasaulyje pluša, kad išgyventų, supranta, kad „oraus darbo“ yra mažai, tačiau yra arba turėtų būti „orios darbo sąlygos“.

Kalbant apie darbą, JT vis dar pripažįsta prostituciją. Šiuo darbu energingai užsiimančios moterys JT kalba vadinamos „sekso darbuotojomis“. Jeigu turtingos ir skurdžios valstybės ugdytų visas mergaites, jos užaugusios dėl darbo priimtų orius pasirinkimus. Iš tikrųjų Deklaracijos 26 straipsnyje teigiama, kad „Kiekvienas turi teisę į mokslą.“ Atsižvelgiant į tai, kad moterys tampa paklusniu vyrų malonumo objektu, „sekso darbas“ gali būti laikomas netgi viena iš vergijos formų. Vergija minima ketvirtajame Deklaracijos straipsnyje, teigiančiame, kad „Niekas negali būti laikomas vergijoje ar nelaisvas“, o penktasis straipsnis draudžia nežmonišką ar orumą žeminantį elgesį. Ar kas nors gali būti vergiškiau, nežmoniškiau ir labiau žeminančio nei „sekso darbas“?

Vis dėl kalbame apie deklaraciją, o deklaracija neturi visuotinės sutarties, konvencijos ar pakto teisinės galios. Tai daugiau įkvepiančio pobūdžio dokumentas. Ir vis dėlto jis paskatino milžiniško žmogaus teisių klausimais veikiančio biurokratinio aparato atsiradimą Jungtinėse Tautose bei įkvėpė kelias žmogaus teisių pagrindu sudarytas sutartis, įskaitant Tarptautinį pilietinių ir politinių teisių paktą.

Visuotinė žmogaus teisių deklaracija pasitarnavo kuriant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją ir Strasbūre įsikūrusį Europos Žmogaus Teisių Teismą. Taip pat ši Deklaracija panaudota kaip pagrindas Amerikos žmogaus teisių konvencijai ir vadinamajam Tarpamerikiniam Žmogaus Teisių Teismui. Abu šie teismai veikia kaip viršnacionalinės institucijos, kuriose pareiškėjai gali pateikti ieškinį žmogaus teisių klausimais peržengdami nacionalines ribas.

Visuotinė žmogaus teisių deklaracija yra susijusi su „neatimamomis teisėmis“. JT generalinio sekretoriaus Antonio Guterreso žodžiais tariant, Deklaracija „tapo visuotiniu orumo, lygybės ir gerovės švyturiu“. Nors nuo Deklaracijos atsiradimo praėjo septyni dešimtmečiai, tie trisdešimt straipsnių nusipelnė, kad juos dar kartą perskaitytų – ypač 193 JT delegacijų nariai ir tūkstančiai nevyriausybinių organizacijų, JT akredituotų atskirti visuotines, pagrindines žmogaus teises ir žmogiškuosius poreikius.

versta pagal: Let’s create a right!

© 2018 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ “Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.