Šį savo samprotavimą norėčiau pradėti klausimu: ar gali kisti žmogaus gyvybės vertė, ar keičiasi mūsų gebėjimas ją atpažinti ir saugoti? Kada žmogaus gyvybė tampa verta apsaugos – kai gimsta, pradeda jausti, geba savarankiškai gyventi? O gal jos vertė nepriklauso nuo amžiaus, sveikatos būklės, gebėjimų, produktyvumo ar naudingumo? Galbūt būtent tai, kaip žvelgiame į žmogų pačiais pažeidžiamiausiais jo gyvenimo tarpsniais, daugiausia pasako ne apie jo vertę, bet apie mūsų pačių žmogiškumą.

Apmaudu, kad apie žmogaus gyvybės vertę garsiausiai imame kalbėti tuomet, kai susiduriama su sudėtingomis situacijomis: abortu, pagalbiniu apvaisinimus, surogatine motinyste, sunkiai sergančio žmogaus gydymu, eutanazija ir kitomis dilemomis.

Tuomet diskutuojame, ką drausti, o ką leisti. Vieni kaltina kitus nesupratimu ar nenoru suprasti jų situacijos. Tačiau jei apie šiuos klausimus kalbėtume ne konflikto akimirką, kai norisi kuo greičiau rasti bet kokį sprendimą ir uždaryti nepatogų klausimą, bet ramiai diskutuodami, galbūt pradėtume visai nuo kitų samprotavimų.

Nuo paties žmogaus.

Nuo klausimo, ar jo vertė išlieka ta pati tada, kai jis yra vos kelių ląstelių embrionas, neįgalus vaikas, sunkiai sergantis suaugęs žmogus ar senolis, kurio gyvenimas artėja prie pabaigos.

Galbūt naiviai, bet tikiu, kad bent akimirkai atsitraukę nuo skausmingų asmeninių patirčių ir ideologinių ginčų daugelis susimąstytume: žmogaus vertė nepriklauso nuo jo pajėgumo, sveikatos ar kitų žmonių sprendimo jį priimti.

Žmogus vertingas todėl, kad jis yra.

 

Gyvybės pradžia: kai mokslas susitinka su moralia ir etika

Pirmieji žmogaus gyvenimo tarpsniai vyksta tyliai. Po apvaisinimo susidariusi zigota dalijasi, vystosi į embrioną, vėliau – vaisių. Tai biologinis žmogaus organizmo vystymosi procesas. Tačiau mokslas, galintis labai tiksliai aprašyti šią raidą, pats savaime yra nepajėgus atsakyti į klausimą: kokią moralinę ir teisinę reikšmę suteikiame prasidėjusiam žmogaus gyvenimui? Čia neišvengiamai priartėjame prie bioetikos.

Beieškant įdomesnių skaitinių, dėmesį patraukė doc. dr. Krescencijus Stoškaus tekstas, privertęs rimtai suklusti. Kelias jo mintis norisi pacituoti, nes persakytos savais žodžiais jos prarastų dalį savo teisingo aštrumo:

„Siekdamas pažangos ir specializuodamasis, mokslas atitraukė mediką nuo paciento vientiso gyvenimo, nuo pagrindinių jo elgesio normų, o vieną medicinos sritį nuo kitos, dehumanizavo mediko veiklą: privertė pasidalyti su kitais gydytojais vieno organizmo funkcijas, suskaidė jį į sritis bei aspektus. Iš gydytojo išminties liko tik specializuotos praktikos, kontroliuojančios atskiras organizmo funkcijas. Susiskaidymas pagilino medicinos žinias, bet kartu sudaiktino požiūrį į žmogų, sumažino gydytojo atsakomybę už paciento išgyvenimą. <…>

Dabar tenka atkurti unikalią asmens vienovę, grąžinti į medicinos pasaulį etiką ir apskritai humanitarinį matmenį. <…> Medicinos mokslas atsidūrė veidmainiškoje padėtyje – išaiškino, kad egzistuoja žmogaus prenatalinis gyvenimas, ir kartu teikia gyvybės nutraukimo paslaugas. Siekiant pateisinti tokios žudymo funkcijos teisėtumą reikėjo įtikinti viešąją nuomonę, kad pirmųjų gyvybės stadijų būtybė dar nėra žmogus.”

Tai griežtos, net sukrečiančios mintys. Jos verčia klausti apie mokslo ir medicinos pažangos ribas. Ta pati žmogaus išmintis ir medicinos technologijų pažanga šiandien gali pasitarnauti gelbstint gyvybę ir sveikatą net prenataliniu laikotarpiu, tačiau tos pačios technologinės galimybės gali būti panaudotos ir gyvybei nutraukti. Jei žmogaus organizmo raida prasideda apvaisinimo metu, kokią atsakomybę mums uždeda pats šio fakto žinojimas?

Prof. Birutės Obelenienės ir prof. Andriaus Narbekovo darbuose nuolat atsiremiama į vieną klasikinės etikos mintį: žmogus negali būti paverčiamas priemone kitų tikslams pasiekti.

Šis principas šiandien ypač aktualus, nes medicinos technologijų pažanga jau leidžia tai, kas dar prieš kelis dešimtmečius atrodė net neįsivaizduojama. Galima kurti embrionus laboratorijoje, juos užšaldyti, atrinkti. Galima pasitelkti trečią žmogų nėštumui išnešioti.

Tačiau technologinė galimybė pati savaime neturi moralinio kompaso, ji –  akla tiesos, teisingumo, moralumo klausimų lygmenyse.  Todėl verta klausti: ar viską, ką techniškai įmanoma sukurti ar atlikti, turėtume ir daryti? Kur yra tos raudonosios linijos, kurių peržengti nevalia?

Teisininkė Salomėja Fernandez Montojo, analizuodama surogatinę motinystę, atkreipia dėmesį į rimtas grėsmes, kai reprodukcinėje rinkoje žmogaus kūnas, motinystė ar pats vaikas gali tapti sutarties objektu. Tuomet kyla žmogaus sudaiktinimo pavojus.

Taigi prieš mus – ne tik medicinos ar teisės klausimas. Tai klausimas apie mūsų visuomenės sampratą: ar žmogus visuomet lieka asmuo, ar tam tikromis aplinkybėmis gali tapti objektu, produktu, projektu ar priemone kitų troškimams įgyvendinti?

 

Ar teisė žmogaus vertę sukuria, ar ją pripažįsta?

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 str. įtvirtinta, kad „žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“, 19 str. „žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas“, o 21 str. „žmogaus orumą gina įstatymas“. Vadinasi, mūsų konstitucinė santvarka remiasi prigimtinių žmogaus teisių samprata: žmogaus teisės kyla ne iš valstybės ar valdžios valios, bet iš žmogaus prigimties. Prigimtinės teisės priklauso visiems žmonėms, jos yra neatimamos.  Valstybė jų nesukuria ir nesuteikia – jos pareiga yra šias teises užtikrinti, gerbti ir saugoti.

Atrodytų, viskas aišku. Tačiau būtent gyvenimo pradžios klausimu aiškumo gerokai mažiau.

Teisininkai Vytis Turonis ir Kristina Zamarytė-Sakavičienė savo darbuose yra ne kartą kėlę klausimą: jeigu žmogaus teisės yra prigimtinės, ar valstybė jas gali suteikti, ar tik pripažinti? Skirtumas yra esminis.

Jeigu žmogaus vertė ir jo teisės priklausytų vien nuo įstatymo leidėjo sprendimo, tuomet valstybė galėtų nustatyti, kas ir nuo kada yra vertas teisinės apsaugos, o pasikeitus politinėms aplinkybėms – tas ribas persvarstyti. Tačiau suprasdami tai, kad žmogaus orumas egzistuoja anksčiau už valstybės sprendimą, o žmogaus teises laikome prigimtinėmis, tuomet teisės užduotis yra ne jas sukurti, bet atpažinti ir saugoti.

Būtent čia išryškėja vienas sudėtingiausių mūsų teisinės ir moralinės kultūros klausimų – kokią apsaugą suteikiame žmogui iki gimimo. Negimęs žmogus pats negali kalbėti, protestuoti ar reikalauti savo teisių, todėl jo apsauga neišvengiamai priklauso nuo kitų: šeimos, medikų, teisės ir visos visuomenės.

Tad nuo mūsų atsakymo į klausimą, ar žmogaus gyvybės vertė priklauso nuo jos raidos etapo, ar kyla iš paties buvimo žmogumi, priklauso ir tai, kaip suprasime gyvybės kultūros puoselėjimą.

 

Gyvybės kultūros puoselėjimas – žmogiškumo stuburas

Žmogaus gyvybės kultūrą labai lengva paversti draudimų ar reikalavimų sąrašu: negalima to ar ano, privalai daryti vienaip ar kitaip. Tačiau tokia „kultūra“ vargu ar duotų gerų vaisių. Greičiau priešingai – skatintų priešiškumą, pyktį ir nusivylimą.

Jeigu visuomenė iš tiesų nori puoselėti gyvybės kultūrą šalyje, ji negali vieną dieną motinai sakyti, kad tavo dar negimęs vaikas yra vertingas, o kitą – palikti ją vieną su baime, galbūt finansiniais sunkumais, smurtaujančiu partneriu ar nežinia, kaip auginti.

Gyvybės kultūrą puoselėjanti visuomenė pirmiausia turi būti atjaučianti, suprantanti ir padedanti.

Lietuvos akušerių sąjungos viceprezidentė, Europos akušerių asociacijos valdybos narė, Norvegijos Bergeno-Trumso paauglių sveikatos priežiūros centro akušerė-ekspertė Alina Liepinaitienė pabrėžia, kad pagarba gyvybei prasideda nuo supratimo – gebėjimo kalbėti apie vaisingumą, tarpusavio santykius, atsakomybę ir skirtingų pasirinkimų pasekmes.

Šeima yra pirmoji vaiko ugdymo aplinka ir mokykla. Joje jis įgyja pirmuosius socialinius įgūdžius bei vertybes, patiria rūpestį, saugumą, priėmimą ir atsakomybę už kitą. Vaikai mokosi ne tik iš to, ką suaugusieji jiems sako, bet ir stebėdami, kaip šie sprendžia konfliktus, reaguoja į silpnumą, ligą, kitokį žmogų ar gyvenimo iššūkius. Abiejų tėvų vaidmuo šioje srityje yra ypatingas.

Lietuvos gydytojų asociacijos „Už žmogaus gyvybę“ prezidentė, neonatologė dr. Eglė Markūnienė savo profesinėje veikloje nuolat susiduria su pačia trapiausia žmogaus gyvenimo pradžia.  Naujagimis, ypač gimęs per anksti ar sunkiai sergantis, labai aiškiai paneigia iliuziją, kad žmogaus vertė gali būti pamatuojama savarankiškumu. Neišnešioti naujagimiai kurį laiką auga prižiūrimi medikų, jų gyvybines funkcijas palaiko moderni medicinos aparatūra, kol jie sustiprėja. Kaip sako dr. E. Markūnienė, „Žmogus gali gyventi be regėjimo, klausos, bet be vieno žmogaus prisilietimo prie kito odos – ne“.

Naujagimiai negali savimi pasirūpinti. Ir tas jų trapumas pareikalauja iš kitų didžiulės meilės, profesionalumo, kantrybės ir atsakomybės.

Manau, kad būtent mūsų santykis su silpniausiais ir pažeidžiamiausiais atskleidžia, kiek žmogiškumo turime mes patys.

 

Kai medicina bejėgė – santykio galia

Bene sunkiausias gyvybės kultūros išbandymas ateina tada, kai žmogų išgydyti nebeįmanoma. Tuomet labai lengva patekti į vieną iš dviejų mąstymo kraštutinumų.

Pirmasis – bet kokia kaina technologijomis tęsti gyvenimą net tada, kai gydymas jau nebeteikia pacientui realios naudos.

Antrasis – nuspręsti, kad jeigu kančios nebegalime pašalinti, galime pašalinti patį kenčiantį žmogų.

Kauno klinikų Anesteziologijos klinikos vadovas  prof. Andrius Macas 2022 m. kalbėdamas apie gyvenimo pabaigą pabrėžė, kad atsisakyti neproporcingo, beprasmiškai agresyvaus gydymo dar nereiškia nužudyti žmogų.

Medicina visuomet turi ką veikti. Pavyzdžiui, taikyti paliatyviąją slaugą – ,,siekti, kad žmogus jam skirtą laiką praleistų kaip galima kokybiškiau ir sklandžiau. Tiek, kiek Dievo, o ne žmonių atseikėta.“ Malšinti skausmą, prižiūrėti, kalbėtis su artimaisiais, pacientu. Svarbiausia – neleisti žmogui pasijusti našta.

Kartais didžiausia medicinos pergalė nebėra dar viena gydymo procedūra. Kartais tai – numalšintas skausmas, artimojo ranka, gydytojas, kuris nepabėga nuo sunkaus pokalbio, galimybė susitaikyti, atsisveikinti ir būti žmogumi iki paskutinio atodūsio.

 

Silpnumas žmogaus vertės nesumažina

Jeigu žmogaus vertę pradėtume matuoti tokiais kriterijais, kaip intelektas, darbingumas, sąmoningumas, sveikata, gebėjimas savarankiškai valgyti ir apsirengti, finansinis indėlis į visuomenę – labai greitai pastebėtume, kad kiekvienas iš mūsų vieną dieną galime jų neatitikti.

Savo gyvenimo pradžioje visi buvome visiškai priklausomi nuo kitų. Greičiausiai daugelis tokie būsime ir jo pabaigoje. Tačiau priklausomybė nuo kito nėra žmogaus orumo ar vertės trūkumas. Tai mūsų žmogiškumo dalis. Embrionui reikia motinos. Naujagimiui – tėvų. Vaikui – šeimos ir bendruomenės. Sergančiajam – gydytojo ir artimųjų. Žmogui su negalia – mūsų solidarumo. Senam žmogui – kantrybės. Mirštančiajam – žmogaus, kuris palydės, nepabėgs, bus šalia.

Štai kodėl gyvybės kultūra yra kur kas daugiau nei pozicija vienu ar kitu bioetikos klausimu.

Ji matuojama ne tik tuo, ką įrašome į įstatymus, bet ir tuo, kaip elgiamės su silpniausiais ir pažeidžiamiausiais. Ar padedame moteriai, kuri bijo priimti netikėtai prasidėjusią gyvybę? Ar priimame vaiką, kurio diagnozė neatitinka mūsų lūkesčių? Ar medicinos technologijose vis dar matome patį žmogų, o ne objektą? Ar sergančiajam gebame pasakyti: „Mes jūsų nepaliksime. Jūs nesate našta”? Ar seną žmogų matome kaip asmenį, kurio gyvenimas iki paskutinės dienos turi vertę ir prasmę?

Būtent čia, man regis, ir slypi tikrasis gyvybės kultūros grožis. Žmogaus gyvybės vertė nesikeičia – keistis gali mūsų požiūris, gebėjimas ją atpažinti, gerbti ir saugoti. Ne žmogus turi įrodyti, kad yra vertas mūsų meilės ir apsaugos. Mes, visuomenė, turime parodyti, kad vis dar mokame atpažinti žmogų – nuo pačios jo gyvenimo pradžios iki natūralios mirties.

© 2026, Laisvos Visuomenės Institutas.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ „Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.