A. Narbutas. Kodėl kairieji puola Laisvos visuomenės institutą

Audris Narbutas

Neseniai Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) narys Mindaugas Kluonis straipsnyje Agnės Širinskienės aplinkos paslaptys, ėmėsi kelti dvejones dėl prigimtinį žmogaus orumą, pamatines jo teises bei laisves ginančio Laisvos visuomenės instituto (LVI) veiklos skaidrumo. Polemika tarp kairės ir dešinės neturėtų stebinti, tačiau jai turėtų būti taikomas nors šioks toks stipraus argumentavimo kriterijus, kuris užtikrintų tiek demokratijos, tiek ir mūsų politinio elito brendimą. Šiuo atveju LSDP veiksmai ar Mindaugo Kluonio argumentai, nors iš pirmo žvilgsnio verčiantys susimąstyti, tačiau, pažvelgus giliau, sunkiai atlaiko kritiką. Tad panagrinėkime straipsnį iš arčiau.

Netiesiogiai išreikštas nepasitikėjimas VSD

Mindaugo Kluonio straipsnyje, be svaresnių argumentų, metamas itin rimtas kaltinimas – LVI siekia užvaldyti valstybę. Kaip žinoma, tokių piktybiškų veiksmų sustabdymu užsiima Valstybės saugumo departamentas (VSD). Stebina tai, kad autorius savo straipsnius pradeda tuo, ką viešai būtų galima pavadinti kad ir netiesiogine, bet atvira kritika VSD. Pavyzdžiui, Mindaugas Kluonis tikina, kad „pernelyg susikoncentravus į vienos verslo grupės įtaką, pro akis praleidžiamos kitos grupės, kurios tyliai siekia užvaldyti valstybę ir daryti įtaką politiniams ir rinkimų procesams. Viena tokių grupių yra Laisvos visuomenės institutas.“ Šioje vietoje šypseną kelia ne tik tai, kad įtakingiausias Lietuvos koncernas, valdantis tokius televizijos kanalus kaip LNK, BTV, Info TV bei milžiniškus pinigus uždirbantis iš viešųjų pirkimų, yra prilyginamas LVI, kurio teikiama informacija ne kiekvieną kartą prasibeldžia į didžiųjų naujienų portalų puslapius, o dalyvavimas viešuosiuose pirkimuose ir tokiu mastu kaip MG Baltic iš esmės yra vargiai įmanomas.

Tai, kas demokratinio pasaulio akyse būtų suvokiama kaip advokatavimas, įvardijama grėsminga valstybės užvaldymo sąvoka. Tol, kol nėra nė vieno pagrįsto argumento, liudijančio, kad LVI daro ką nors neteisėta, tol šios organizacijos idėjų gynimas turi būti suvokiamas kaip advokatavimas. Tai yra siekis užtikrinti, kad tam tikros konstruktyvios idėjos, pavyzdžiui, gyvybės kultūra rastų vietą mūsų teisinėje bazėje. Atmetus advokatavimo pagrįstumą, būtų padaryta žala ir kitoms NVO. Pavyzdžiui, LGBT interesams atstovaujanti Lietuvos gėjų lyga turėtų būti laikoma tokiu pačiu agentu, siekiančiu valdyti valstybę. Juk jos įtaka politiniams procesams yra aiški, o galimybė aukoti anonimiškai įdėta į organizacijos oficialią svetainę. Tas pats turėtų būti kalbama ir apie Tolerantiško jaunimo asociaciją, kurios nariu buvo Mindaugas Kluonis, kai ėjo buvusios Seimo narės A. M. Pavilionienės padėjėjo pareigas.

Dvigubų standartų taikymas nėra tai, kas kelia didžiausią pasitikėjimą politologo pozicija. Jis ir pats pastebi, kad ne darbas pas Agnę Širinskienę, o anoniminė parama LVI yra pagrindinė problema: „Šie faktai nekeltų problemų, jei Laisvos visuomenės institutas būtų finansuojamas skaidriai. Tačiau institutas slepia savo rėmėjus, tarp kurių yra ne tik Lietuvos, bet ir užsienio fiziniai ir juridiniai asmenys.“ Vis dėlto būtent čia autorius ir padarė esminę klaidą, kas liudija jo nuoširdaus noro gvildenti problemą stoką. Viena vertus, fiziniai asmenys yra saugomi asmens duomenų apsaugos įstatymo ir nedera reikalauti, kad LVI pažeidinėtų įstatymus, kita vertus, juridiniai asmenys, pasikeitus viešųjų įstaigų įstatymui, yra viešinami. LVI šią savo prievolę vykdo puikiai, tad telieka manyti, kad Mindaugas Kluonis, deramai nepatikrinęs faktų, ėmėsi pulti LVI.

Situacija iš esmės pasikeistų, jei VSD pateiktų informaciją apie šio instituto žalą valstybės interesams, tačiau nieko panašaus nė iš tolo nematyti. Kol kas nematyti jokio pagrindo labiau tikėti socialdemokratais ir Mindaugu Kluoniu, nagrinėjančiais savo idėjinius ir politinius oponentus, nei VSD, ne kartą pademonstravusiu, kad geba užtikrinti šalies saugumo interesus. VSD yra nepriklausoma, o LSDP turi aiškius politinius interesus – kritikuoti valdančiuosius. Mindaugas Kluonis taiko dvigubus standartus, nes nekelia panašių priekaištų Lietuvos gėjų lygai, kuri irgi pasilieka teisę nenurodyti rėmėjų (tam turėdama visas teises ir net pareigą).

Nutylėjimai ir faktinės klaidos

Mindaugas Kluonis mano, kad mes pernelyg susikoncentravome į vienos verslo grupės įtaką šalyje. Nesunku nuspėti, kad autorius šioje vietoje kalba apie garsiąją koncerno MG Baltic ir LRLS korupcijos bylą. Nuostabą kelia ne tik tai, kad teigiama, jog šiai istorijai yra skiriama per daug dėmesio, kartu nepateikiant nė vieno argumento, kuris pagrįstų jo teiginį, bet dar ir daromos šiurkščios fakto klaidos. Įsibėgėjus MG Baltic istorijai, VSD pateikė schemą, kurioje įvardijamos įtakingiausios Lietuvos verslo/ interesų grupės ir netgi išryškino jų įtakos kaitą 2006–2016 m. laikotarpiu. Tai aiškiai liudija, kad VSD rūpinosi ne viena verslo grupe, o atliko išsamų tyrimą, kurio išvados tapo prieinamos plačiajai visuomenei.

Sunku pasakyti, kodėl politologas ignoruoja faktus, kuriuos žino daugmaž visi politika besidomintys žmonės, taip liudydamas profesionalumo arba objektyvumo stoką. Dar sunkiau pasakyti, kodėl Mindaugas Kluonis pabrėžia LVI veiklą svarstant būtent pagalbinio apvaisinimo įstatymą. Niekam nėra paslaptis, kad LVI nuosekliai kritikuoja pagalbinį apvaisinimą, nes jis žudo žmones, esančius embriono stadijos. Kur kas subtilesnė detalė ta, kad viena ryškiausių pagalbinio apvaisinimo šalininkių yra LSDP, kuri kartu su Kluoniu kaltina LVI siekiais užvaldyti valstybę. Maža to, vienas iš suinteresuotų žmonių, norinčių, kad pagalbinis apvaisinimas būtų vykdomas plačiausiu mastu, yra LSDP partijoje įtakinga Algirdo Brazausko dukra Audronė Ūsonienė, kuri koncernui MG Baltic priklausančioje LNK televizijoje buvo rodoma kaip nepriklausoma ekspertė, svarstant šį klausimą, nors pati turi klinikų, vykdančių pagalbinio apvaisinimo paslaugas.

Galimas ir kitas žvilgsnis į šį klausimą

Faktas, kad Kristina Zamarytė–Sakavičienė bei Salomėja Fernandez Montojo dirba A. Širinskienės padėjėjomis, gali būti paaiškinamas ir gerokai paprasčiau, nei siekis užvaldyti valstybę. Priešingai, kaip įrodė MG Baltic istorija, valstybės užvaldymas yra vykdomas kitų rankomis, pasitelkiant didelius pinigus. Jei reali finansinė ir kito pobūdžio LVI galia būtų tokia didelė, kad ši grupė pajėgtų užvaldyti valstybę, tai daug labiau tikėtina, kad minėtų moterų Seime nebūtų. Šitaip būtų lengviau išvengti metamų kaltinimų ir likti šešėlyje. Labiausiai tikėtinas paaiškinimas, kodėl LVI neatskleidžia savo finansavimo šaltinių, yra tas, kad tų šaltinių ne tiek jau ir daug, o lėšos ganėtinai mažos, tad institutas yra priverstas įsiklausyti į rėmėjų pageidavimus.

Mažas biudžetas reiškia, kad instituto lyderės yra priverstos ieškoti papildomo darbo, kad galėtų pasirūpinti savo šeimomis. Tai aktualu tiek jaunai Salomėjai Fernandez Montojo, tiek ir daugiavaikei Kristinos Zamarytės-Sakavičienės šeimai. Visgi nuoširdus moterų noras pasirūpinti šeimomis ir ginti idėjas, kuriomis tiki, vargiai gali būti laikomos piktu valstybės užvaldymu, tačiau tikrai atitinka pliuralizmo ir demokratijos nubrėžtas ribas. Tokias mintis dar labiau sustiprina faktas, kad nė vienos moters negalime pavadinti stambia verslininke, kuri per savo valdomas įmones galėtų iš valstybės gauti didžiulius pinigus (priešingai nei Ūsonienės ir LSDP atveju). Lietuvoje siekis užvaldyti valstybę dažniausiai yra susijęs su siekiu pasipelnyti iš viešųjų pirkimų. Tai matyti tiek iš MG Baltic, tiek iš Viktoro Uspaskicho „Vikondos“ istorijų. Bent jau šiandien LVI ir jo lyderiai niekaip negali būti laikomi stambiuoju verslu.

Kodėl rėmėjai naudojasi savo teisėmis?

Rodos, kad didžiausia problema lieka ta, kad LVI rėmėjai nusprendė pasinaudoti savo teisėmis, Lietuvoje galiojančiais įstatymais ir neviešinti savo sprendimo remti šią organizaciją. Tai gali būti paaiškinama tuo, kad Lietuvoje nuosekliai auga stigmatizavimas tų žmonių, kurie nepritaria LGBT judėjimui ir seksualinei revoliucijai bei už jos stovinčiam kultūriniam marksizmui, kurį šiaip jau gina Mindaugas Kluonis. Keista, kad demokratais save vadinantys žmonės piktinasi tuo, jog žmonės veikia pagal įstatymus, ir nenori, kad jiems dėl prigimtinės šeimos, santuokos instituto ar gyvybės kultūros gynimo būtų klijuojamos homofobų ar kitokių fobų etiketės.

Kyla klausimas, ar Mindaugas Kluonis ir socialdemokratai to nepastebi, kas reikštų tam tikrą jų politinio raštingumo stoką, ar tiesiog pasitelkdami ne pačius garbingiausius metodus siekia diskredituoti LVI, sunaikinti jo finansavimą, o kartu ir patį institutą. Sunku pasakyti, kuo solidžius argumentus naudojančios organizacijos numarinimas padėtų jaunai šalies demokratijai. Veikiau situacija yra priešinga. Garsusis Harvardo universiteto profesorius Robertas D. Putnamas savo knygoje „Kad demokratija veiktų“ įrodė, kad būtent gausus NVO tinklas yra viena iš esminių sąlygų, garantuojančių demokratijos efektyvumą.

Vietoje išvadų

Jeigu LVI veikloje išties yra kas nors bloga, tuo pirmiausia turėtų rūpintis VSD. Sėkmingas šios institucijos darbas neleidžia abejoti jos autoritetu. Kol kas visas puolimas prieš LVI ir parlamentarę A. Širinskienę labiau primena vieną tų partijų manipuliacijų, kurios aprašytos Prezidento Valdo Adamkaus knygoje „Paskutinė kadencija“. Kol kas matome tik spekuliacijas, dvigubų standartų taikymą ir faktų tikrinimo stoką. Vargu ar tai dera rimtai politinei partijai bei politikos apžvalgininkui.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ „Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.