Kviečiame skaityti paskutinę interviu su buvusiu Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) teisėju Boštjanu M. Zupančičiumi dalį. Pirmąją dalį galite rasti čia, antrąją – čia.

Kaip atsiranda teismo sprendimai?

Buvęs EŽTT prezidentas Wildhaberis nuolat pabrėžė teismo sprendimų kokybę. Didžiosios kolegijos (kurią sudaro 17 teisėjų) viešas teismo posėdis yra privalomas, o atitinkamos bylos dalys teisėjams nagrinėti pateikiamos iš anksto. Klausimas svarstomas iš karto po posėdžio. Teismo kanceliarijos darbuotojai užsirašinėja ir rašydami sprendimo projektą bando vadovautis teisėjų argumentais. Daugmaž taip turėtų būti visada.

Tuo tarpu kolegijose iš kelių teisėjų kolegijos daugiausiai veikia kaip tam tikras redakcinis komitetas. Pirmiausiai teisėjas pranešėjas (dažniausiai tai yra nacionalinis teisėjas) konsultuojasi su teismo kanceliarijos teisininkais ir tuomet kartu su jais parengiamas sprendimo projektas, kuris vėliau pateikiamas kitų teisėjų svarstymui. Tokios procedūros dėka, teisėjaudamas tokiose kolegijų bylose niekada nemačiau bylų, kuriose turiu priimti sprendimą, dokumentų – tik sprendimo projektą (išskyrus tuos atvejus, kai buvau nacionalinis teisėjas). Taigi svarstymai grindžiami tik sprendimo projekto tekstu ir niekuo daugiau.

Vis dėlto tikroji problema slypi kitur. Nuo 2011 metų EŽTT veikia „filtravimo skyrius“. Jame šimtai dokumentų iškart pripažinti nepriimtinais ir teisėjai jų niekada neišvys. Kitas bylas filtravimo skyrius perduoda vienam teisėjui (ne nacionaliniam teisėjui), kuris ar kuri remdamasi teismo kanceliarijos parodymais savarankiškai priima sprendimą ir taip beveik visas šias paraiškas atmeta. Šis teisėjas ar teisėja niekada nemato bylų, dėl kurių privalo nuspręsti, o jei ir pamatytų, dėl kalbos barjero negebėtų jų perskaityti. Taigi tikimasi, kad jie paraišką atmes visiškai pasitikėdami kanceliarija.

Kaip teisinis konsultantas, iš patirties žinau, kad kai kuriais atvejais, kai bylos pateikiamos anglų ar prancūzų kalbomis, teismo kanceliarija neinformuoja vieno teisėjo, kad paraiška parašyta kalba, kurią jis ar ji gali suprasti. Ši tvarka prieštarauja principui, pagal kurį kiekvienu atveju reikalingas nacionalinis teisėjas (išrinktas nuo byloje dalyvaujančios šalies). Šimtai bylų yra nušluojamos po kilimėliu – kiti buvę teisėjai tai patvirtino – o vienas teisėjas, aklai pasitikėdamas kanceliarija, pasirašo po keliomis laiško pastraipomis pareiškėjams.

Taigi mažiausiai apmokyti ligoninėje (teisininkai) atrenka, kuris pacientas (paraiška) galės pamatyti tikrą gydytoją (teisėją). Kitaip tariant, reikalus tvarko teismo kanceliarijos teisininkai. Teisėjai keičiami kas devynerius metus, tačiau kanceliarijos teisininkai lieka ir jų išvengti galima vis mažiau ir mažiau. Reikia pridurti, kad teisėjai praktiškai mažai kontroliuoja kanceliarijos teisininkus. Pastariesiems moka ir juos paaukština Europos Taryba, neatsižvelgdama į teisėjų nuomonę.

Ar ne per griežta sakyti, kad teisėjai yra „vis vidutiniškesni“, nors tariama, kad jie yra geriausi Europoje?

Yra? Nežinojau to. Na, iš pradžių jie iš tikrųjų buvo aukštos kvalifikacijos, ypač tarptautinėje teisėje, kuri su Strasbūro bylomis turi mažai ką bendro. Vis dėlto jie buvo tikrai talentingi, pavyzdžiui, danas Alfas Rossas, kuris buvo genijus. 1998 m. perėjus prie „naujojo teismo“ buvę Europos žmogaus teisių komisijos nariai buvo įtraukti į naująjį nuolatinį teismą. Dauguma jų neatitiko ankstesnių teisėjų lygio. Menkas teisėjų pasirinkimas daugiausiai buvo grįstas politiškai. Turėjau talentingą draugą iš Harvardo, kuris manęs paklausė, ar jis turėtų kandidatuoti [į EŽTT]. Paskatinau jį tai padaryti. Jis nuėjo į susitikimą su teisingumo ministre. Ji atvirai pasakė, kad nominuos moterį, kas vėliau plačiai nuskambėjo kaip nesėkmė. Su keliomis išimtimis teisėjai iš Jungtinės Karalystės, Airijos, Kipro ir Maltos (anglosaksiškų teismų) yra keliais žingsniais priekyje lyginant su kontinentinės teisės mokyklos teisėjais. Viena iš tų teisėjų vis užsukdavo į mano kabinetą pasiguosti po svarstymų. Klausiau jos, kame esmė. Kelis kartus ji man atsakė tą patį: „jie tokie kvaili.“

Ar būna, kad EŽTT išsikelia sau tikslus pasirinkdamas nagrinėti tam tikras bylas ar skatindamas vienokias ar kitokias teises tam tikroje šalyje tuo ar kitu metu? Tokį įspūdį sukuria, pavyzdžiui, tai, kad neseniai prieš Lenkiją dėl LGBT teisių buvo iškelta eilė bylų (kai kurios iš jų yra senos). Tuo pačiu metu toje pačioje šalyje nevyriausybinės organizacijos vykdo kampaniją už tas pačias teises. Ar tai tik vidinio darbo organizavimo klausimas?

Aš savo laiku nežinojau apie tokius įvykius. Bet vėlgi, jūs turite atsiminti, kad tokio dalyko kaip EŽTT nėra. Su šiomis bylomis dirba skirtingi teisėjai ir teisininkai. Jei teisėjas turi jūsų apibūdintą polinkį, tai yra jo asmeninis polinkis, galbūt – jo savanaudiški tikslai. Atsižvelgiant į tai, ką kalbėjome anksčiau, dabar tai tikrai įmanoma.

Pragaištingesnis šios situacijos aspektas yra vadinamasis strateginis bylinėjimasis. Jį tam tikrose teisės srityse skatina puikūs teisininkai. Taip buvo 2007 m. garsioje byloje D. H. ir kiti prieš Čekijos Respubliką dėl romų vaikų Čekijoje ir dar keliose bylose. Tariamai ketinta apginti romų teises, o tai yra gerai, tačiau pagrindinis motyvas buvo sukurti teismų praktiką vėlesniems tikslams. Tos bylos atveju teisininkai niekada nesusitiko su pareiškėjais, tai šį tą pasako.

1950 m. siekiant apsaugoti Europą nuo totalitarizmo ir kovoti su komunistiniais režimais buvo priimta konvencija. Šiais laikais Europa susiduria su naujomis totalitarinėmis grėsmėmis (pavyzdžiui, islamizmu ir transhumanizmu). Kaip manote, ar teismas gali mus veiksmingai nuo to apginti?

Kaip jau pasakojau, iš tikrųjų žmogaus teisės ir teismas buvo sukurti kaip pavyzdys šalims, esančioms kitoje geležinės uždangos pusėje. Taip pat tiesa, kad dauguma teismo padarytų teisės normų taisymų buvo nukreipti į Vidurio ir Rytų Europos šalis. Šiose šalyse teismas didelės žalos nepadarė. Kalbant apie naujas totalitarines grėsmes, jos būti sprendžiamos kiekvienu atveju atskirai, pavyzdžiui, kaip su pasibaisėtinu Macrono žandarmerijos elgesiu geltonųjų liemenių atžvilgiu. Kai šie smurto prieš geltonąsias liemenes atvejai pasieks Strasbūrą, EŽTT neabejotinai paskelbs „bandomąjį sprendimą“, t. y. jis sukurs etaloninį precedentą sisteminėms ir struktūrinėms disfunkcijoms. Europos Žmogaus Teisių Teismas gali įvertinti šiuos smurto veiksmus, nes jie yra valstybės (Prancūzijos) padaryti pažeidimai, tuo tarpu islamizmas ir transhumanizmas nepriskiriami viešajam subjektui, todėl Europos teismas negali jų pripažinti kaltais.

parengta pagal About the ECHR: Full Interview with Boštjan M. Zupančič

© 2019 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ „Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.