img

Ar ministerija teisi dėl to, kad Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas įveikė smurtą?

Ar ministerija teisi dėl to, kad Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas įveikė smurtą?

Ramūnas Aušrotas – teisininkas, LVI ekspertas

Šią savaitę Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (toliau – SADM) užregistravo savuosius Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (toliau – VTAPĮ) pakeitimus. Kartu su jais Seimo nariams buvo išplatinta lyginamoji statistinė informacija apie smurtą prieš vaikus artimoje aplinkoje iki ir po VTAPĮ įsigaliojimo. Ministerija pastebi, kad 2017 m. nuo smurto artimoje aplinkoje mirė 6 vaikai, o 2018 m. – nė vieno.

Ar ministerijos paviešinti statistiniai duomenys pagrindžia, kad tai yra vaiko teisių apsaugos reformos nuopelnas?

SADM savo pranešime cituoja Informatikos ir statistikos departamento paruoštą Statistinių duomenų apie 2017 m. užregistruotas nusikalstamas veikas, kurių padarymu įtariami (kaltinami) nepilnamečiai, apie nepilnamečius, kurie įtariami (kaltinami) padarę nusikalstamą veiką, bei nuo nusikalstamų veikų nukentėjusius vaikus, analizę.

Joje analizuojami nusikalstamų veikų prieš vaikus statistiniai rodikliai nuo 2008 iki 2017 metų. Taigi duomenys leidžia analizuoti situaciją ir tendencijas iki Vaiko teisių apsaugos reformos įgyvendinimo pradžios.

Analizėje pateikiama nusikalstamų veikų, nuo kurių 2008–2017 m. nukentėjo vaikai, statistika.

Apžvelgus nužudymų (neišskiriant tų, kurie padaryti artimoje aplinkoje) statistiką akivaizdu, kad šis rodiklis svyruoja (2013 ir 2015 m. buvo užregistruota mažiausiai nužudymų – 3, o 2017 m. vėl turime 8).

Kalbant apie sunkų sveikatos sutrikdymą vaikui, tendencija yra panaši: atvejų sumažėja nuo 14 (2008 m.) iki 3 (2012 m.), o tada padaugėja iki 8 (2016 m.) ir vėl kiek smukteli iki 7 (2017 m.).

Aptariamu laikotarpiu nesunkių sveikatos sutrikdymų sumažėjo nuo 372 (2008 m.) iki 91 (2015 m.), po to pakilo iki 127 (2016 m.) ir nežymiai sumažėjo iki 125 (2017 m.).

Kalbant apie fizinio skausmo sukėlimo atvejus, jų nuo 2008 iki 2013 m. užregistruota dvigubai daugiau. Abejotina, kad mūsų visuomenėje buvo pradėta smurtauti daugiau, greičiausiai tai reiškia, kad šiuo laikotarpiu įvyko visuomenės persiorientavimas smurto suvokime, o tai padarė įtaką ir didesniam pranešimų apie padarytą nusikaltimą skaičių. Rodiklis dar kartą padvigubėjo 2017 m. (nuo 1 100 atvejų 2016 m. iki 1 915 atvejų 2017 m.) – tai sietina su įvesta platesne fizinio smurto apibrėžtimi ir jo kriminalizacija.

O čia keletas citatų iš Informatikos ir statistikos departamentas paruoštos nusikalstamų veikų prieš vaikus statistinių rodiklių analizės, komentuojančių 2017 padėtį:

„Nuo tėvų nukentėjo 965 vaikai (t. y. 26,6 proc., arba ketvirtadalis visų nukentėjusiųjų), nuo patėvių ar įtėvių – 262 vaikai (t. y. 7,2 proc.), nuo globėjų – 18 vaikų, nuo artimųjų ir giminaičių – 49 vaikai, nuo pedagogų – 15 vaikų.“

„Pastarųjų metų nukentėjusiųjų nuo tėvų skaičiaus išaugimas sietinas su tuo, kad, palyginti su 2010 m., pastebimai padaugėjo vaikų, kurie nukentėjo nuo fizinio skausmo sukėlimo ar nežymaus sveikatos sutrikdymo, ir išaugo nukentėjusių nuo vengimo išlaikyti vaikus skaičius.“

„Lyginant 2008–2017 m. duomenis, matyti, kad (nuo 37 iki 11 atvejų) sumažėjo dėl nusikalstamos veikos žuvusių vaikų skaičius.“

Žvelgiant į statistinių rodiklių kaitą, galima daryti išvadą, kad lemiamu teisėkūriniu pokyčio faktoriumi galėjo būti 2011 m. priimtas Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas ir jo įgyvendinimas.

Antropologė Jolanta Kontrimaitė-Biuso socialiniame tinkle komentavo: „Procentaliai negalima lyginti, kiek vaikų nukentėjo nuo tikrų tėvų ir nuo globėjų bei įtėvių. Nes proporcijos yra neadekvačios. Reikia atkreipti dėmesį, kokia procentinė dalis visų Lietuvos vaikų gyvena su tėvais, kokia su įtėviais bei globėjais. Tada gali paaiškėti, kad nuo įtėvių ir globėjų vaikai nukenčia dažniau nei nuo tėvų. Be to, statistiniai duomenys gali svyruoti dėl daugybės skirtingų veiksnių, nebūtinai dėl tarnybų darbo ar įsigaliojusio įstatymo. Minėtas visuomenės požiūris taip pat labai svarbus. Tačiau yra kitų ne mažiau svarbių veiksnių: ekonominė situacija šeimose, nedarbo lygis, gimstamumo kitimas, supratimo apie vertybes kitimas, smurto sąvokos išplėtimas, išsilavinimo lygis, psichologinė visuomenės sveikata, priklausomybių prevencija arba jos nebuvimas, įvairūs procesai visuomenėje ir t. t. Labai daug vardinti. Kaip antropologė galiu pasakyti, kad analizė, kaip ir kodėl kinta ši statistika, yra labai sudėtinga. Reikia atsižvelgti ne tik į tiesiogiai susijusius veiksnius, bet į bendrą vyksmą visuomenėje kiekvienais iš tų metų. Gali paaiškėti, kad ne tiek Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas pakeitė situaciją 2018 metais, o galbūt alkoholio prekybos apribojimų įstatymas ar dar kas nors kita.“

Tačiau, tie tikrieji smurto prieš vaikus atvejai nedings paprasčiausiai kriminalizavus fizines bausmes. Ministerijos pateikti smurto prieš vaiką statistiniai duomenys suponuoja prielaidą, kad valstybė, gąsdindama bausmėmis, užčiaupė diržinius auklėjimo būdus taikančias šeimas, dažnai stokojančias psichologinių žinių ir elementarių socialinių įgūdžių. Bet tai visai nereiškia, kad mes automatiškai tampame labiau civilizuoti ir mažiau smurtaujantys. Mūsų visuomenėje smurtas galimai įgyja vis rafinuotesnes (t. y. užslėptas) raiškos formas. Socialinio darbo praktikai jau dabar kalba apie naujas smurto rūšis, pavyzdžiui, vaiko neatsiėmimą iš mokyklos, vaiko išsodinimą iš automobilio ar palikimą kurorte, kad pats parsirastų namo. Neabejotina, kad anksčiau ar vėliau gerų ketinimų vedamos tetos ir joms pritariantys dėdės sumanys ir šias psichologinio smurto formas įtraukti į įstatymą ir kriminalizuoti. Bet tada į smurtą linkusi visuomenės dalis ieškos dar kitų – legalių – būdų smurtauti, po to – dar kitų. Ir joks smurto sąvokos išplėtimas čia nepadės. Tokiu būdu tik gimsta smurto ratas, apie tai perspėja ir Lietuvos vyskupų konferencija savo komentare vaiko teisių apsaugos reformos klausimu. Kaip yra pasakęs Bažnyčios mokytojas Tomas Akvinietis, „tu gali priversti žmogų nueiti iš taško A į tašką B, bet tu negali priversti jo to norėti“. Dabartinė vaiko teisių apsaugos reforma kovoja su smurto pasekmėmis, bet nešalina jo atsiradimo priežasčių, ir tai, kas aprašyta vyks tol, kol bus pasekmių šalinimo, o ne priežasčių sprendimo keliu.

© 2018 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ „Laisvos visuomenės institutas“ (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.

1. PERIODINĖ PARAMA KAS MĖNESĮ


 

Teikti kas mėnesinę paramą galite per savo

elektroninės bankininkystės sistemą -

sudarę periodinio mokėjimo sutartį.

 

 



2. VIENKARTINĖ PARAMA

 

Įprasta vienkartinė parama bankiniu pavedimu

VšĮ Laisvos visuomenės institutas

K. Paco g. 4, Vilnius

J.a.kodas: 303081003

Sąskaitos nr.: LT417300010135577285

Bankas: Swedbank, AB, 73000, HABALT2

Paysera sąskaita:

EVP8310002518134 (LT283500010002518134)

3. 1.2 % NUO GPM











Kad ir kokiu būdu nuspręstumėte paremti LVI, džiaugtumėmės turėdami Jūsų kontaktus, kad galėtume Jums padėkoti, pakviesti į rėmėjams skirtus renginius. Laikydamiesi duomenų apsaugos reikalavimų, mes įsipareigojame niekam jų neatskleisti ir naudoti tik nurodytu pagrindu. Praneškite apie savo paramą el. paštu info(eta)laisvavisuomene.lt.

Nuoširdžiai dėkojame Jums už išreikštą pasitikėjimą ir paramą.