Diana Pūkelienė. Lietuva – kurioje norisi gyventi ir gimdyti

Ši straipsnio antraštė labiau pranašystė – vilties vizija nei teiginys, – nes pastaraisiais metais Lietuvoje fiksuojamas itin mažas gimstamumo rodiklis. Statistikos departamento duomenimis, kasmet gimsta vis mažiau vaikų. 2024 metais fiksuotas vienas žemiausių gimstamumo rodiklių nuo Nepriklausomybės atkūrimo. Nereikia net statistikos, užtenka išeiti į gatves ir gali puikiai matyti, kad besilaukiančių mamų ar šeimų, stumiančių vežimėlius, vis rečiau gali sutikti. Paprastai, atšilus orams ir nusimetus visus žieminius paltus, gatvėse pasipildavo mamytės su leliukais pilveliuose ar vežimėliuose, tačiau šis sezonas tikrai ne toks. O ką kalbėti apie vieną po kito uždaromus akušerinius skyrius regionuose. Paimkime kelių didžiausių miestų gimstamumo skaičius pavyzdžiui Klaipėdoje, trečiame pagal dydį Lietuvos mieste, kuriame gyvena virš 160 tūks. gyventojų  2024 m. buvo užregistruoti tik 979 naujagimiai, Šiauliuose (112 tūkst gyv.) – 615 naujagimiai, o Alytuje (virš 50 tūkst.gyv.) tik 248. Skaičiai ir vaizdai gatvėse kalba patys už save.

Jeigu paanalizuotume viešoje erdvėje sklandančias nuomones ir apklausas, tai atrastume, kad dalis jaunų žmonių atidėlioja ar apskritai atsisako minties apie vaikų turėjimą. Galima sakyti, kad dažniausiai tokį apisprendimą nulemiančios priežastys – ekonominis nesaugumas. Tačiau vis labiau ryškėja ir vertybiniai pokyčiai – besikeičianti šeimos samprata, asmeninis komfortas ir laisvė kartais vertinami aukščiau nei įsipareigojimai. Šeimų nenoras turėti vaikų dažnai kyla ne tik iš ekonominių priežasčių, bet ir iš kultūrinio klimato. Kai visuomenėje dominuoja vartotojiškos vertybės, kai laimė tapatinama su laisve be įsipareigojimų, šeimos kūrimas tampa vis mažiau patrauklus nekalbant jau apie vaikų gimdymą.

Visam šitame kontekste svarstymas apie visuotinį vaisingo amžiaus moterų aprūpinimą kontraceptinėmis piliulėmis tikrai skamba utopiškai. Kartais susidaro įspūdis, kad net ir be kontraceptinių piliulių mūsų visuomenei jau yra pritaikytas kontraceptinis smegenų plovimas, nuo kurio ne tik pastoti nebenori, bet jau ir nebegali.

O jeigu jau pastojai? Galėtume sakyti stebuklas įvyko! Bet čia prasideda kita istorija.

Paprastai dvi nėštumo testo juostelės mums patvirtina informaciją, kad tos moters, kuri atliko nėštumo testą įsčiose, yra naujas žmogus, nauja gyvybė, vaikas. Šios dvi juostelės nepasako mums, kad ten tik ląstelių gniužulas, moters kūno kažkokia atauga ar kažkas ten dar sunkiai suvokiamo. Nesvarbu ar tu lauki šios žinios, ar ne, informacija yra ta pati ir taip pat suvokiama – tu laukiesi VAIKO. Starto linija visų vienoda. Ir tu, ir aš atsiradome susijungus moters kiaušinėliui ir vyro lytinei ląstelei – spermatozoidui. Bet tas vienodas ir sąlyginai saugus startas labai trumpas ir maždaug po 3-4 sav., filosofinis klausimas Būti ar Nebūti gali pakibti ore. Geriausia situacija yra ta, kai jis nepakimba. Tuomet kai visi džiaugiasi, o ypač būsimi tėveliai, pradeda labiau savimi rūpintis, sveikiau maitintis, mažiau stresuoti ir visa aplinka tai priima. O kas nutinka tuomet, kai vis tik, tas klausimas pakimba?

Tuomet, kaip jau pasiseks… Jeigu supanti aplinka bus palaikanti, suprantanti ir padedanti galimybės naujam žmogui išvysti šį pasauly padidėja. Bet jeigu tenka būti ten, kur tau pradeda aiškinti, kad tos dvi nėštumo juostelės rodo, jog tau pilve išsaugo kažkokia tai, „tavo kūno atauga“ ir tu gali ją sėkmingai nusipjauti, (čia versija visų tų, kurie teigia, kad moters kūnas ir ji daro su juo ką nori) tuomet tam naujam žmogui gali būti išrašytas mirties nuosprendis. Jeigu ką, tai pats kaltas, ne į tą gimdą įlindo, nėra čia ko nekviestam po svečius vaikščioti.

Žmonių aklumas, kurie nemato žmogaus gyvybės stebuklingumo gali tikrai stebinti. Man nuoširdžiai gaila kiekvienos moters kuri savo ar ne savo noru prarado kūdikį.

Man nuoširdžiai gaila moters, kurią kažkada, laiminga šeima, inteligentiškas vyras ir du sūnūs ąžuolai atlydėjo pašalinti „šeimos gėdą“, ne pagal jų planą pasaulį norėjusios išvysti gyvybės. Niekada nepamiršiu tos moters klausimo, vos tik ji pabudo po narkozės: „Kas buvo sūnus ar dukra?“ Ir nesibaigiančių jos ašarų, nes niekas į šį klausimą neatsakys. Tik dvi juostelės ir sudužusi šeimos laimė. Ne tikrai ne dėl juostelių, bet dėl sprendimo, ką su tuo daryti.

Nepamišiu ir tos, kuri tris kartus su tuo pačių nėštumu atvyko daryti nėštumo nutraukimą ir … vaikelis liko gyvas, po devynių mėnesių gimė, sveikas, drūtas. O mama, kaip džiaugėsi! Sako pati nežinojusi, kas jai ten buvo, kažkoks proto užtemimas. Berniukas auga sveikas ir labai gabus.

Nepamiršiu ir šešiolikos metų mergaičiukės, kurią atlydėjo jos „draugas“ ženkliai už ją vyresnis vyriškis. Jam tai kas, pasilinksmino ir tiek, tikras „draugas“, sėdi, žvengia, nepadorius anekdotus pasakoja, o ji vargšė ašaras lieja. Aišku dauguma rėksit, tokiai tai tikrai gimdyt nereikėjo.

Reikėjo, dar ir kaip reikėjo, kad gyvent toliau normaliai būtų galėjusi. Žemai lenkiu galvą prieš vienos pažįstamos mergaitės mamą, kuri tokiai pat šešiolikmetei padėjo, palaikė. Vaikelis gimė ir vaikelio tėtis niekur nepabėgo. Jauni susituokė. Ji baigė mokyklą, po to ir aukštąjį mokslą. Daugiau vaikučių toje šeimoje gimė. Ir nieko jie neprarado ir visko apsčiai turi. Tik skausmo išvengė.

Galima svarstyti, kad tai tik atskiros istorijos apie žmones, kurie mūsų neliečia, bet tai yra netiesa šios istorijos ne tik apie sužeistą šeimą, vienišą mamą, apgautą ir išnaudotą paauglę, visos šios istorijos apie mus visus, mūsų nuomones, žodžius, veiksmus ir pasirinkimus.

Gaila, kad ne kiekvienam skirta tai suprasti. Vieną kartą prisilietęs prie gimties stebuklo negali likti abejingas. Labai nuoširdžiai nesuprantu ypač moterų pasisakančių, kad neštumo nutraukimas yra gėris, pasirinkimas arba neišvengiamybė. Kuo skiriasi tas, kurį gali paimti ant rankų ir sūpuoti, nuo to, kurio dar negali paliesti, bet jis ar ji jau liečia tave iš vidaus, jo ar jos širdies dūžiai susilieja su tavaisiais. Kuris sapnuoja sapnus ir laukia susitikimo su tavimi.

Tik brandi ir atsakinga visuomenė sugeba vertinti gyvybę ir matyti jos prasmę. Labai norėčiau tikėti, kad tokia visuomenė gyvena ir Lietuvoje, todėl nuoširdžiai visus kviečiu jungtis prie tų, kurie sako: Aš esu už Gyvybę!“ Spalio 4 d. susitikime prie Nacionalinės Mažvydo bibliotekos ir leiskimės kartu į žygį „Už gyvybę“. Kurio misija – žygiuoti už ateitį, kuri gerbia žmogaus gyvybę bei orumą nuo jos prasidėjimo iki natūralios mirties. Už mokslą, kuris tarnauja kūrybai ir gyvenimui, o ne naikinimui. Už tai, kad kiekviena gyvybė, kad ir kokia maža atrodytų, verta priėmimo ir palydėjimo su meile.

Tai visuomeninis renginys – kvietimas visiems, nepriklausomai nuo įsitikinimų, susitelkti aplink esminę vertybę: žmogaus gyvybę ir orumą. Tai solidarumo ženklas su moterimis, kurios pasirenka gimdyti net ir sunkiomis aplinkybėmis, su vyrais, priimančiais atsakomybę už savo vaikų gyvenimą, ir su tais, kurie taip ir neišvydo šio pasaulio šviesos.

Kurkime Lietuvoje gyvybės kultūrą, kad norėtųsi joje gyventi ir gimdyti.

© 2025, Laisvos Visuomenės Institutas.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ „Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.