Dr. Paulas McHughas, buvęs Johnso Hopkinso ligoninės vyriausiasis psichiatras
Prieš kelerius metus JAV Sveikatos apsaugos departamento etikos komitetas nusprendė, jog valstybė gali sumokėti už chirurgines operacijas, kurių pageidauja translyčiai – tie, kurie sakosi nesusitapatinantys su biologine savo lytimi. Kiek anksčiau gynybos sekretorius Chuckas Hagelis pareiškė, jog jis yra atviras siūlymams panaikinti draudimą translyčiams žmonėms tarnauti armijoje. Panašiu metu stebėdamas situaciją žurnalas Time paskelbė straipsnį „Translyčių lūžio momentas: dar vienas Amerikos piliečių teisių apribojimas“.
Vis dėlto politikai ir žiniasklaida nepadeda nei visuomenei, nei translyčiams, nes į šią vidinę maišatį žvelgia akcentuodami teisę, kurią reikia apginti, o ne psichikos sutrikimą, nusipelniusį supratimo, gydymo ir prevencijos. Ryškus pojūtis, jog esi translytis, byloja apie psichikos sutrikimus dviem požiūriais: pirma – mintis apie lyties nesutapimą paprasčiausiai klaidinga, nes neatitinka fizinės tikrovės, antra – visa tai gali sukelti liūdnas psichologines pasekmes.
Translyčiams sunku daryti prielaidas – šis aspektas būdingas ir kitiems psichiatrų jau ištirtiems sutrikimams. Translyčių atveju konkrečios prielaidos traktuojamos kaip netinkamos, nes individas atsiriboja nuo to, kas duota gamtos – nuo savo vyriškumo ar moteriškumo. Kitokio pobūdžio netinkamos prielaidos gali būti formuluojamos sergančiųjų anoreksija ar nervine bulimija; prielaidos nesutampa su fizine tikrove, nes pavojingai suliesėję žmonės mano, kad turi antsvorio.
Žmogus, kamuojamas įsivaizduojamo luošumo, manymo, jog yra neproporcingai sudėtas, nuolat graužiamas prielaidos „aš bjaurus“. Šie sutrikimai pasireiškia tiems, kurie įtiki, jog atitinkami juos ištikę psichosocialiniai konfliktai ar bėdos būtų išspręsti, jeigu jiems pavyktų kitų akyse atrodyti kitaip. Tokios mintys žmonių psichikoje įsigali kaip vyraujančios aistros ir dažniausiai yra lydimos solipsistinių ginčų.
Translyčio manymu, lyties pajauta yra sąmoningas subjektyvus pojūtis, kuris, pasireiškęs jo sąmonėje, negali būti kvestionuojamas kitų. Dažnai žmogus tikisi ne tik visuomenės tolerancijos asmeninės jo tiesos atžvilgiu, bet ir tos tiesos patvirtinimo. Čia ir glūdi norų palaikyti translyčių lygybę, vyriausybei teikiamų reikalavimų sumokėti už terapinį ir chirurginį gydymą, tikėjimosi atlikti visus norimus atitinkamai lyčiai būdingus visuomenės vaidmenis ar įgyti atitinkamas privilegijas esmė.
Vadovaudamiesi šiuo argumentu translyčių advokatai įtikino kelias valstijas – taip pat ir Kaliforniją, Naująjį Džersį ir Masačusetsą – neleisti atitinkamus įstatymus stabdantiems psichiatrams mėginti translyčių mažumai sugrąžinti prigimtinės lyties pojūčio net ir gavus tėvų sutikimą. Faktas, jog vyriausybė gali kištis į tėvų teises ieškoti pagalbos ir atitinkamai orientuoti savo vaikus parodo, kokie galingi tapo advokatai.
Kaip reaguoti? Akivaizdu, jog psichiatrai turi nuginčyti solipsistinę nuostatą, jog tuo, kas yra psichikoje, negali būti abejojama. Šiaip ar taip, sąmonės sutrikimai – psichiatrijos sritis; paskelbus juos už psichiatrijos ribų, dingtų ir pati psichiatrija. Daugelis dar prisimena, kaip praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje „atgautos atminties“ manijos apnikti solipsistai apkaltino tėvus seksualiai smurtavus prieš vaikus.
Rimti tęstiniai tyrimai atskleidžia esmines šio judėjimo bėdas, nors iš ginančiųjų translyčių lygybę to neišgirsite. Kai translyčiams būdingus jausmus pajutę ir apie tai pasisakę vaikai buvo stebimi Vanderbilto universitete ir Londono Portmano klinikoje, jiems netaikant jokio terapinio ar chirurginio gydymo, 70–80 proc. stebimųjų spontaniškai tuos jausmus prarado. 25 proc. ir toliau jautėsi esantys translyčiai; kuo šios vaikų grupės skiriasi, dar reikia išsiaiškinti.
Johnso Hopkinso universitete, kuris 1960-aisiais tapo pirmuoju medicinos centru Amerikoje, surizikavusiu pradėti lyties grąžinimo operacijas, dar 1970-aisiais pradėjome tyrimą, lygindami operacijas pasirinkusių ir neoperuotų translyčių gyvenimą. Dauguma chirurginį gydymą pasirinkusių pacientų sakėsi esantys patenkinti rezultatais, bet vėlesnė jų psichosocialinė adaptacija nebuvo geresnė už tų, kurie operacijos nesirinko. Taigi mes atsisakėme lyties keitimo operacijų Hopkinso universitete, nes patenkinti, bet vis tiek nerimastingi pacientai atrodė per menka priežastis, dėl kurios turėtume amputuoti sveikus organus.
Dabar aiškėja, kad seniai priimtas mūsų sprendimas buvo išmintingas. 2011 m. Karolinskos institute Švedijoje atliktas tyrimas pateikė iki šiol iškalbingiausius rezultatus apie translyčius, ir šie įrodymai turėtų pristabdyti advokatus. Ilgalaikių studijų (maždaug 30 metų) metu buvo tirti 324 žmonės, kuriems atlikta lyties keitimo operacija. Tyrimas atskleidė, kad maždaug dešimtais metais po operacijos translyčius pradėdavo kamuoti vis stiprėjantys psichikos negalavimai. Labiausiai trikdo tai, kad jų mirtingumas pakėlus prieš save ranką buvo dvidešimčia kartų didesnis nei palyginamojoje netranslyčių asmenų grupėje. Šių šokiruojančių rezultatų dar negalima paaiškinti, bet gali būti, kad jie atspindi vis didėjantį atskirties jausmą, apie kurį pasakoja senstantys operacijas pasirinkę translyčiai. Didelis savižudybių skaičius neabejotinai kvestionuoja pagalbą operuojant.
Yra ir tokių translyčių žmonių pogrupių, kuriems lyties keitimas operuojant visai netinkamas. Vienas iš pogrupių – tokie vyriškos lyties nuteistieji kaip eilinis Bradleyʼis Manningas, kalintis už valstybinės reikšmės slaptos informacijos nutekinimą, kuris dabar nori būti vadinamas Čelse. Kadangi žmonės gauna griežtas bausmes, turi ilgai sėdėti už grotų atšiauriomis sąlygomis garsėjančiuose vyrų kalėjimuose, akivaizdu, jog randa motyvą pakeisti lytį, o paskui – ir kalėjimą. Kadangi nusikaltimus jie padarė būdami vyrai, kaip vyrai ir turėtų būti baudžiami; atlikę bausmę jie galės apmąstyti ir išspręsti savo lyties klausimą.
Kitam pogrupiui priklauso jauni vyrai ir moterys, linkę persiimti lytinio auklėjimo „viskas normalu“ teiginiais, dar labiau pasodrintais internetinių pokalbių tiesomis. Šie translyčiai asmenys labai panašūs į nervinės anoreksijos kamuojamus pacientus – jie leidžiasi įtikinami, kad drastiškai pasikeitę fiziškai atsikratys psichosocialinių bėdų. Įvairovės patarėjai mokyklose, tarsi garbstomi lyderiai, gali paskatinti jaunus žmones atsiskirti nuo šeimų ir patarti nepaisyti prieš lyties keitimo operacijas nukreiptų argumentų. Tokiu atveju jauną žmogų reikėtų pradėti gydyti jį atribojant nuo įkalbinėjančios aplinkos ir siūlant šeimos terapiją.
Yra dar ir labai jaunų, lytiškai nesubrendusių vaikų pogrupis. Šie vaikai stebi skirtingų lyčių vaidmenis kultūroje ir aiškindamiesi, kaip patys galėtų juos prisiimti, pradeda imituoti priešingą lytį. Suklaidinti nevykę gydytojai tokiuose medicinos centruose kaip Bostono vaikų ligoninė jau pradėjo gydyti tokį elgesį skirdami lytinį brendimą vėlinančių hormonų, kad būsimos lyties keitimo operacijos vyktų sklandžiau, ir visai nesvarbu, kad vaistai stabdo vaikų augimą ir gali sukelti nevaisingumą. Atsižvelgiant į tai, kad beveik 80 proc. tokių vaikų ilgainiui atsikratytų socialinių vaidmenų maišaties ir natūraliai suaugtų be jokių vaistų, tokios medicininės intervencijos galėtų būti prilygintos smurtui prieš vaikus. Geresnis būdas padėti tokiems vaikams – juos auklėti atsidavusiose šeimose.
Šio klausimo esmė – sąmyšis dėl translyčių asmenų prigimties. Lyties pakeitimas biologiškai neįmanomas. Lyties keitimo operaciją iškentę žmonės nepasikeičia iš vyro į moterį ar atvirkščiai. Jie greičiau jau tampa feminizuotais vyrais ar maskulinizuotomis moterimis. Teigti, jog tai pilietinių teisių reikalas, ir skatinti chirurginę intervenciją iš tikrųjų reiškia taikstytis su psichikos sutrikimu ir jį propaguoti.
šaltinis: wsj.com
© 2017 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.
Informaciją, kurią skelbia VŠĮ „Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.