img

Europa po Lunaček

Ar Europos Parlemente ženklia balsų persvara priimta Lunaček ataskaita atspindi viešosios nuomonės pokyčius senajame kontinente? Kodėl EP dažnai priima liberalius sprendimus moralės klausimais?  Ar turi politinę ateitį tradicinių vertybių šalininkai?  Mintimis dalijasi dr. Vincentas Vobolevičius.

.

Europa po Lunaček

dr. Vincentas Vobolevičius

.

Vasario 4 dieną Europos Parlamentas (EP) priėmė Lunaček ataskaitą, oficialiai vadinamą „Veiksmų planas kovai su homofobija ir diskriminacija dėl seksualinės orientacijos ir lytinės tapatybės“.

Po šio balsavimo, be abejo, atsiras teigiančių, kad jo rezultatas atspindi besikeičiančią Europos piliečių nuomonę: esą dauguma senojo kontinento piliečių ne tik pasisako prieš bet kokį diskriminavimą lytinės orientacijos pagrindu, bet ir, pavyzdžiui, palaiko centralizuotą „teisingo“ požiūrio į lesbietes, gėjus, bi- bei trans- seksualus diegimą mokyklose (žr. 9 ataskaitos punktą).

Tokia interpretacija yra skubota ir, greičiausiai, neteisinga.  Visų pirma, dauguma Europos Sąjungos piliečių renka politikus rūpindamiesi ekonominiais klausimais, tokiais kaip krizė, nedarbas, diržų veržimas ir pan.  Moraliniai disputai nedaro lemiamos įtakos daugumos rinkėjų apsisprendimams.

Beje, tokia tendencija politologų pastebima visame pasaulyje.  Daugeliui yra žinoma sparnuota frazė its the economy, stupid (tai ekonomika, kvaily), kurią mestelėjo JAV prezidento Bilo Klintono politinis patarėjas Džeimsas Karvilis paklaustas, kas lėmė jo viršininko pergalę 1992 m. prezidento rinkimuose.

Vis dėlto ant ekonominių rūpesčių bangos į valdžią skriejančios politinės partijos yra užėmusios pozicijas ir moraliniais klausimais, tokiais kaip šeimos vaidmuo visuomenėje, seksualinių mažumų teisės ir pan.  Nors tie klausimai yra antraeiliai daugumai piliečių, bet tam tikrą nuošimtį rinkėjų jie gali motyvuoti atiduoti savo balsą už vieną ar kitą partiją.

Grįžtant į Europą, reikia pastebėti, kad dauguma Europos Parlamento narių priklauso vienai iš trijų didelių grupių: konservatyviajai (Europos Liaudies Partija), kairiajai (Socialistai ir Demokratai) ar liberaliajai (Liberalų ir Demokratų Aljansas Europai).  Įdomu tai, kad Liberalų grupuotė, nebūdama labai gausi, yra politiškai įtakinga.  Ekonominiais klausimais liberalai paprastai balsuoja su konservatoriais ir nugali kairiuosius; tuo metu moraliniais klausimais liberalai balsuoja su kairiaisiais ir nugali konservatorius.  Tai lemia ir EP priimamų sprendimų tendencijas: į dešinę ekonominiais klausimais, ir į kairę moraliniais klausimais.

Turint omenyje faktą, kad politikai savo postus beveik visada gauna dėl jų (ar jų partijos lyderių) ekonominės retorikos, galima drąsiai teigti, kad ekonominiais klausimais Europos Parlamento dauguma atstovauja daugumos europiečių nuomonei.  Tačiau to negalima užtikrintai pasakyti apie EP daugumą moraliniais klausimais.  Pavyzdžiui, gali būti, kad nemažai už kairiuosius balsavusių rinkėjų tai darė reaguodami į 2008 m. prasidėjusią ekonominę krizę, nors (jiems mažiau svarbiais) moraliniais klausimais ir nepritartų pozicijoms, kurias užima tokios politikės kaip Edite Estrela ar Ulrike Lunaček.

Taigi negalima teigti, kad Lunaček ataskaitą priėmęs kairiųjų ir liberalų susivienijimas atstovauja daugumos europiečių nuomonei.  Beje, tokią išvadą patvirtina ir EuroBarometro viešosios nuomonės tyrimas (2012 m.), pagal kurį pusė europiečių apskritai nemano, kad homoseksualūs asmenys jų aplinkoje yra diskriminuojami.

Kita vertus, stebint reakciją į Lunaček ataskaitos svarstymą, galima teigti, kad tradicinių vertybių šalininkai pastaruoju metu mobilizuojasi į stiprų „žolės šaknų“ politinį judėjimą.  Štai keli skaičiai apie tradicinių šeimos vertybių šalininkų mobilizaciją prieš vasario 4 d. vykusį EP balsavimą, pateikti organizacijos CitizenGo:

  • Visoje Europoje beveik 210 000 žmonių pasirašė judėjimo CitizenGo peticiją prieš Lunaček ataskaitą;
  • Daugybė pilietinių organizacijų visoje Europoje (tarp jų ir LVI) rašė laiškus politikams bei padėjo rinkti parašus po peticijomis;
  • Vasario 2 dieną šimtai tūkstančių žmonių mitingavo įvairiuose Europos miestuose, protestuodami prieš Lunaček ataskaitą.

Galima drąsiai teigti, kad prieš Lunaček ataskaitą pasisakė daugiau nei milijonas Europos piliečių.

Ką gali pasiekti tokia politinė mobilizacija?  Europos mastu perspektyvos atrodo ribotos: milijonas kitas aktyvistų yra lašas jūroje, palyginus su puse milijardo daugiausia abejingų europiečių.  Tačiau nacionaliniame lygmenyje tradicinių vertybių šalininkai gali tikėtis reikšmingų pergalių: pirmiausia šalyse, tokiose kaip Prancūzija, Ispanija ar Lenkija, kur La Manif Pour Tous ir panašūs „žolės šaknų“ judėjimai sugeba į gatves išvesti arti milijono žmonių, tarp jų ir žinomų, ne-ekstremistinių pažiūrų politikų.

O kaip galima veikti Lietuvoje? Paspaudę šią nuorodą, rasite informaciją apie tai, kaip jūsų atstovai balsavo dėl Lunaček ataskaitos.  Patyrinėkite, pasidalinkite, į rinkimus ateikite susipažinę ne tik su politikų kalbomis, bet ir su jų darbais.  Ir atsiveskite kaimyną.

© 2014 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ „Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.

One Response to Europa po Lunaček