Kalėdinė Dovana

Kalėdos… Vakarų viešųjų ryšių fiasko. Tokią pritrenkiančią išvadą daro ekonomistė dr. Jennifer R. Morse. Kas rimtai žiūrės į civilizaciją, kurios metų šventės pagrindinis akcentas yra keitimasis išmaniaisiais telefonais ir kitais blizgučiais?

Kalėdinė dovana

Dr. Jennifer R. Morse

Šaltinis: The Marriage Library

Iš anglų kalbos vertė Ingrida Vobolevičienė

Materialus gėris nepatenkina giliausių žmogaus širdies troškimų.

Tai gali skambėti keistai iš laisvą rinką propaguojančios ekonomistės, dirbančios Huverio institute (Hoover Institution) Stanforde, lūpų. Tačiau mes visi tai žinome, ypač per šv. Kalėdas. Daugelis iš mūsų jaučia bent miglotą nepasitenkinimą šventinio laikotarpio komercializmu. Apskritai įdomu, kaip galima susigundyti manyti, jog pinigai ir materialinės gėrybės yra viskas? Tačiau, ypač per šv. Kalėdas, visa tai neįtikėtinai įtraukia.

Štai dalis atsakymo: mes neleidžiame sau kalbėti viešai apie dalykus, kurie tikrai patenkina giliausius žmogaus širdies troškimus. Kas mes esame? Kodėl mes čia esame ir kur einame? Už ką mes? Kas mums nepriimtina? Tai iš esmės yra religiniai ir teologiniai klausimai. Vakarų pasaulis nuo Reformacijos laikų įdiegė santūrumą kalbant šiomis temomis.

Vienas teologinis Reformacijos principas buvo, kad „kiekvienas žmogus yra pats sau Švento Rašto aiškintojas”, arba „kiekvienas žmogus yra savo paties popiežius“. Ši idėja buvo labai svarbi daugeliui protestantizmo formų, nepripažįstančių bažnytinės hierarchijos. Tačiau šiandien mes gyvename su viena šios kultūros šalutinių pasekmių: būtent, jūs negalite ginčytis su niekieno Rašto aiškinimu, taigi ir su niekieno nuomone apie tai kas yra moralu. Kiekvienas, kuris mano, kad pažįsta Tiesą iš didžiosios T, yra vos ne kaltinamas bandymu atnaujinti Trisdešimties metų karą (XVIIa Europoje vykęs žiaurus karas tarp katalikų ir protestantų – vert. past.).

Šis kaltinimas, žinoma, nėra logiškai išplaukiantis iš teologinio teiginio, kad kiekvienas asmuo turi teisę interpretuoti Šventąjį Raštą pats sau. Asmeninis Rašto skaitymas nereiškia, kad kiekviena nuomonė apie moralę yra vienodai teisinga. Be to, asmeninis skaitymas nedraudžia karštų diskusijų apie konkuruojančias Šventojo Rašto interpretacijas ir idėjas apie moralę. Iš tikrųjų, daugelis didžiausių šiuolaikinų, po-Reformacinių mąstytojų teigė, kad atvira diskusija apie idėjas pagerintų kiekvieno religinės tiesos supratimą.

Tačiau vis dėlto, draudimas kalbėti apie tikėjimą ir moralę tapo šiuolaikinės visuomenės pozicija. Mums neleidžiama pasakyti garsiai, kad Dievas ir moralinė teisė turi kažką bendro. Manoma, kad nemandagu ir arogantiška net pasiūlyti šią mintį. Kai kur netgi laikoma prasto skonio ženklu palinkėti kam nors linksmų šventų Kalėdų. Turėtume sakyti “linksmų švenčių”, tarsi neturėtume supratimo apie kokias šventes eina kalba.

Tai atima iš mūsų galimybę kalbėti tais klausimais, kurie labiausiai rūpi. Mums neleidžiama pasakyti, kad patekti į Dangų arba vykdyti Dievo valią yra mūsų gyvenimo tikslas, nes ne visi su tuo sutinka. Žmonės įsiteigė nuostatą, kad bet koks šios temos lietimas yra pirmas žingsnis priversti žmones norėti patekti į Dangų. Taigi mums leidžiama kalbėti tik apie žemiausius bendruosius žmogaus poreikius: malonumo siekimą ir skausmo vengimą. Žinoma, kiekvienas gali bent jau su tuo sutikti. Mes visi norime patogesnio, ilgesnio gyvenimo ir mažiau kančių. Žinoma, kai kurios religinės tradicijos apriboja šiuos tikslus. Yra aukštesnių priežasčių, dėl kurių kiekvienas turėtų būti pasiruošęs paaukoti savo gyvybę, sveikatą ir komfortą. Tačiau, tai yra religinės priežastys, apie kurias mes viešai nekalbame.

Taigi, kas belieka? Tiktai materialūs dalykai. Daugelis žmonių yra gana religingi. Bet mus neleidžiama viešai kalbėti religiniais klausimais, todėl viešumoje mes apsiribojame kalbomis apie pinigus ir komfortą. Kadangi negalime “išlaikyti Kristaus Kalėdose,” viskas, kas mums belieka, tai užsitesęs besaikis išlaidavimas ir valgymas.

Manau, kad tai yra dalis Vakarų viešųjų ryšių problemos. Kiti žmonės mato tik tai, apie ką mes kalbame viešai – pinigus ir komfortą. Todėl Musulmonų pasauliui mes esame didysis Šėtonas. Aš taip pat manau, kad tai yra viena iš kapitalizmo viešųjų ryšių problemų . Kapitalizmas savaime nebando būti religijos pakaitalu, teigiančiu, kad materialūs patogumai suteiks tikslą ir prasmę gyvenimui. Bet komercija užpildo tarpus, kurie atsiranda išstūmus religiją iš viešojo gyvenimo. Gali būti, kad kaip tik dėl to tiek daug gerai apsirūpinusių, bet ne itin religingų tėvų vaikų pašiepia šiuolaikinę visuomenę kaip paviršutiniškai miesčionišką.

Kas mes esame? Kodėl mes čia esame ir kur mes einame? Kuo mes tikime? Kuo nenorime tikėti? Šie klausimai taip paprastai nedingsta, netgi jei visi pritaria nerašytai taisyklei, kad nemandagu kalbėti apie tai viešai. Nuolatinės pažangos religija negali deramai atsakyti į šiuos klausimus. Mums būtų geriau, jeigu mes perliptume per savo religijos baimę. Tada galėtume leisti religijai daryti tai, ką religija daro – padėti žmonėms susidurti su didžiausiais gyvenimo klausimais.

Taigi, eikite ir mėgaukitės šiuo šv. Kalėdų laikotarpiu neatsiprašinėdami. Siųskite Kalėdinius sveikinimus su religiniais motyvais vietoj apibendrintų „Linksmų švenčių” atvirukų. Linkėkite savo draugams linksmų šv. Kalėdų. Ir drąsiai pastatykite Betliejaus prakartėlę savo kieme ar ant savo palangės.

Telaimina mus visus Dievas.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ „Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.