Jungtinėse Tautose: teisės slapčia

Lietuvos diplomatams ruošiantis perimti pirmininkavimą Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) Saugumo Tarybai, kviečiame susipažinti su svarbiais JTO veiklos aspektais, kurie dažnai lieka nepastebėti didžiųjų žiniasklaidos priemonių.

.

Jungtinėse Tautose: teisės slapčia

Pagal Rights by Stealth parengė Justinas Mickus

.

1948-aisiais Jungtinių Tautų Organizacija (JTO) paskelbė istorinį tarptautinės teisės dokumentą – Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, pirmą kartą išreikškusią prigimtines, žmonių teises, kurias gerbti privalo visos valstybės. Deklaracija tapo pamatiniu JTO dokumentu ir turėjo įtakos visai tarptautinei teisei.

Svarbu tai, kad nei Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, nei vėlesniuose JTO žmogaus teisių dokumentuose nėra minima teisė į abortą kaip pamatinė žmogaus teisė – iš tiesų, abortai JTO sutartyse apskritai neminimi!  Kaip tuomet paaiškinti Kolumbijos Aukščiausiojo Teismo sprendimą legalizuoti šalyje abortus, remiantis būtent JTO nutarimais, kurie esą garantuoja moters teisę nutraukti savo nėštumą.

Savo darbe „Rights by stealth“ („Teisės slapčia“) C-FAM instituto moksliniai bendradarbiai dr. Douglas Sylva ir dr. Susan Yoshihara parodo, kad toks JTO sutarčių interpretavimas – tai jau beveik du dešimtmečius trunkančių įvairių interesų grupių pastangų vaisiai. Įvairios nerenkamos ir žmonėms tiesiogiai neatskaitingos organizacijos, aktyviai siekiančios „aborto pagal pageidavimą“ įteisinimo, nuo 1990-ųjų stengėsi savaip interpretuoti universaliai priimtinas žmogaus teises ir sukurti įvaizdį, jog teisė į abortą taip pat yra pamatinė asmens teisė.

Tai daryta ne keičiant esamas ar priimant naujas tarptautines sutartis JTO lygmeniu, bet, tendencingai interpretuojant esamus JTO aktus ir formuojant viešąją nuomonę žmogaus teisių klausimu. Tokie veiksmai akivaizdžiai pamina esminius JTO, kaip „demokratinės tautų bendruomenės“, nuostatus ir individualių šalių suverenumą, kultūrą, teisinę sistemą ir t.t.  Deja, Kolumbijos pavyzdys įrodo, kad šioms lobistų grupėms visai neblogai sekasi. Bet apie viską nuosekliai.

Radikalaus žmogaus teisių interpretavimo politikai pradžią davė 1996-ųjų JTO ekspertų konferencija, vykusi Glen Cove miestelyje (JAV), sudėtingu pavadinimu „Žmogaus teisių sutarčių komitetų susirinkimas žmogaus teisių, susijusių su moters sveikata, dėmesį skiriant reprodukcinei sveikatai, klausimais“. Esminis konferencijos tikslas, jos dalyvių žodžiais, buvo „įtvirtinti šalių teisinį atskaitingumą už moterų reprodukcinės ir seksualinės sveikatos teisių pažeidimus ar apsaugos stoką“. Šis tikslas pasirodė tiek pat prieštaringas, kiek ir ambicingas.

Pirmiausia, „teisinis šalių atskaitingumas“ iki šių dienų yra neapibrėžtas, o jį užtikrisiantys mechanizmai – nenumatyti arba tiesiog prieštaraujantys JTO įstatams. Tačiau dar daugiau diskusijų sukėlė faktas, jog „reprodukcinės ir seksualinės sveikatos teisės“ konferencijos metu nebuvo tarptautiniame lygmenyje pripažįstamos teisės. Nė viena JTO žmogaus teisių sutartis neminėjo šių teisių, tad konferencijos dalyvių siekis iš esmės buvo bausti šalis už neegzistuojančių teisių nesilaikymą. Tokiu būdu, suinteresuoti asmenys stengėsi apeiti tikslingai ilgą ir sudėtingą naujų teisių pripažinimo visuotiniu mastu procesą.

Pamatinė šios kampanijos idėja buvo paprasta ir kartu paradoksali: nekintamas ir universalias žmogaus teises apibrėžiančios sutartys yra ne pastovūs dokumentai, kuriuos kaip pagrindą tarptautinei politikai sukūrė šimtų šalių diplomatai, o progresyvūs ir kintantys dokumentai. Dar didesnė bėda buvo ta, kad „progresija“ užsiėmė ne suverenių šalių, kurioms ir būtų taikomos naujos sutartys, atstovai, o JTO komitetų nariai, kurie nėra atskaitingi nei šalims, nei žmonėms.

Šie JTO biurokratai savo tikslų siekė keturių žingsnių strategija. Pirmiausia, konferencijos iniciatoriai (JTO Žmogaus Teisių, Populiacijos Kontrolės ir Moterų Sąlygų Gerinimo komitetų nariai) „surado“ pateisinimą savo kampanijai: 1994-aisias vykusią Tarptautinę Populiacijos ir Vystymosi konferenciją Kaire ir 1995-ųjų Ketvirtąją Pasaulio Moterų konferenciją Pekine. Kairo konferencijai pirmininkavusi Nafis Sadik, Niujorke ragino „į žmogaus teisių sutartis įtraukti visuotinį sutarimą dėl reprodukcinių ir seksualinių teisių, pasiektą Kaire ir Pekine“.

Būtina paminėti, kad jokio „visuotinio sutarimo“ nei Kaire, nei Pekine pasiekta nebuvo. Kairo konferencijoje abortų legalizavimui (esminei „reprodukcinės sveikatos“ sąlygai, kaip tapo aišku konferencijos metu) atkakliai priešinosi įvairios pasaulio šalys (Marokas, Argentina, Malta, ir t.t.), o Saudo Arabija, Turkija ir nemažai kitų musulmoniškų šalių apskritai atsisakė dalyvauti konferencijoje. Nors konferencijos anaiptol nepasiekė „visuotinio sutarimo“, tai nesutrukdė suinteresuotiems asmenims jomis remtis teigiant, kad teisė į abortą – universaliai pripažįstama, pamatinė žmogaus teisė.

Tam padėjo antrasis JTO komitetų strategijos etapas: vienas kitą remiančių agentų tinklo sukūrimas. Tinklą sudarė kai kurie JTO komitetų, atsakingų už žmogaus teisių sutarčių įgyvendinimą ir moters reprodukcinės sveikatos teisių gynybą, nariai; taip pat įvairių nevyriausybinių organizacijų (NVO) bei kai kurie mokslininkai. Savaime suprantama, pasisakančiųjų prieš pastangas įtvirtinti visuotinę teisę į abortą šiame tinkle nebuvo. Ypatingą susirūpinimą kelia tai, jog tinkle nebuvo nė vieno diplomato, iš tiesų atstovaujančio kokią nors suverenią šalį.  (Kita vertus, tai nestebina, žinant, kad dauguma šalių pagrindine vertybe laiko teisę į gyvybę). Įdomu ir tai, kad su šia kampanija susijusios NVO gavo tiesioginę finansinę paramą iš pačios JTO, net jei techniškai kai kurios jų neatitiko paramos gavimo kategorijų.

Kiti du žingsniai buvo susiję tarpusavyje – įtikinti atitinkamus JTO komitetus, jog žmogaus teisių sutartys yra kintantys dokumentai, o tada pasirūpinti, kad juos pasiektų „tinkamos“ žmogaus teisių sąvokos interpretacijos. Taip pamatinė teisė į gyvybę tapo pretekstu įteisinti abortus (esą abortus uždraudus, moterys siekia nesaugių abortų ir todėl jų teisė į gyvybę yra neišvengiamai pažeidžiama).  Akivaizdu, kad priimant žmogaus teisių deklaraciją to niekas neturėjo omenyje. Įdomu tai, kad Reprodukcinių Teisių Centras (CRR), itin aktyvi ir finansiškai pajėgiausia NVO agentų tinkle, savo vidaus dokumentuose pripažįsta, jog tarptautinėje teisėje niekada nebuvo (ir vis dar nėra) jokios įpareigojančios teisinės normos, kuri pripažįsta moters teisę nutraukti nėštumą.

Bandymas apeiti demokratinius JTO procesus, žinoma, nebuvo smarkiai afišuojamas – net ir CRR suprato, jog atvirai savo tikslų siekti jiems negalima. Savo vidiniuose dokumentuose, paviešintuose 2003-iaisais, CRR teigia, jog vienintelis kelias pasiekti jų tikslus buvo veikti slapčia: „mūsų darbo esmė – mažais pasiekimais išvengti stiprios visuomenės opozicijos… šios mažos pergalės vėliau mums užtikrins stiprią poziciją teigti, jog mūsų ginamos vertybės yra pripažįstamos universaliai“.  Taigi CRR ir kitos suinteresuotos grupės siekė, jog teisė į abortą taptų fait accompli – kada apie ją sužinotų plačioji visuomenė, jai beliktų priimti šią teisę kaip visada egzistavusią, pripažintą ir gintą.  Todėl anksčiau minėta keturių žingsnių strategija vykdyta labai palaipsniui, pirmiausia siekiant sukurti įspūdį, kad teisė į abortą yra vienas iš įprastų, „paprotinių“ įstatymų. Tai leido spausti šalis, kurios oponavo abortų legalizavimo strategijai – nacionalinės valdžios, ginančios teisę į gyvybę, tapo „kraštutinėmis“.

Douglas Sylva ir Susan Yoshihara nebando išnarplioti problemos, ar moralu yra darytis abortą, kada gimdoje užsimezga gyvybė ir panašiai. Tačiau jie profesionaliai parodo, kaip aršiausi teisės į abortą šalininkai, siekdami įtvirtinti šią „teisę“ tarptautinėje arenoje pamynė tiek tarptautinę teisę, tiek demokratinius JTO ir tarptautinės politikos principus. Verta paklausti savęs, ar tikrai galime pripažinti universalia ir prigimtine teisę į abortus, kai norint ją įtvirtinti, reikia paminti kone visą demokratinę teisinę sistemą?

© 2014 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ “Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.