img

Konstituciniai pamąstymai apie incidentą Turgelių bažnyčioje

Konstituciniai pamąstymai apie incidentą Turgelių bažnyčioje

 

Vaidotas Vaičaitis, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto docentas

 

2018 m. rugpjūčio 15 dienos įvykiai Turgelių (Šalčininkų r.) Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo bažnyčioje per Žolinės atlaidus sukėlė visuomenėje diskusiją dėl žodžio ir kūrybos laisvės iš vienos pusės bei religijos laisvės iš kitos pusės ribų. Kadangi viešose diskusijose komentuojant šį įvykį buvo apeliuojama į Konstitucijoje numatytas žmogaus teises ir kitas konstitucines vertybes, verta atkreipti dėmesį ne tik į tai, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas teisės aktas (taip pat ir čia minėto incidento atvejui), bet ir pažvelgti į Konstituciją, o kartu ir į demokratiją daug kompleksiškiau ir sistemiškiau, nei tai buvo daryta iki šiol.

Po įvykio Turgeliuose policija išplatino pranešimą, jog Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų r. policijos komisariate pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo Kodekso 171 str. – „Trukdymas atlikti religines apeigas ar religines iškilmes“. Minėtas Baudžiamojo Kodekso straipsnis numato, jog „tas, kas necenzūriniais žodžiais, įžūliais veiksmais, grasinimais, patyčiomis ar kitais nepadoriais veiksmais sutrikdė valstybės pripažintos religinės bendruomenės ar bendrijos pamaldas ar kitas apeigas arba iškilmes, padarė baudžiamąjį nusižengimą ir baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu“.

Šio pamąstymo tikslas nėra padėti ikiteisminiam tyrimui įvertinti, ar minėti aktorių veiksmai galėtų būti traktuojami, kaip baudžiamasis nusižengimas, t. y. kaip „nepadorūs veiksmai”, sutrikdę religinės bendruomenės pamaldas, apeigas ar iškilmes, ar jie turėtų būti perkvalifikuojami į administracinį nusižengimą dėl viešosios tvarkos pažeidimo, ar tiesiog traktuojami išimtinai, kaip dorovės, o ne teisės pažeidimas. Šio teksto tikslas yra, remiantis Konstitucija, parodyti žodžio laisvės ir religijos laisvės santykį bei atskleisti minėtų konstitucinių teisių santykį su kitomis konstitucinėmis vertybėmis.

Žodžio laisvės ir religijos laisvės santykis

Šiuolaikinėje demokratinėje valstybėje dažnai reikia derinti skirtingas (kartais net prieštaraujančias viena kitai) konstitucines vertybes: visuomenės saugumą su žmogaus teisėmis, viešąjį interesą su teisine tvarka, demokratiją su visuomenės morale, vieną žmogaus teisę su kita teise ir pan. Panašiai ir šio incidento atveju galima išskirti dviejų konstitucinių teisių konkurenciją: iš vienos pusės – žodžio, saviraiškos bei kūrybos laisvė, o iš kitos pusės – religijos laisvė. Kitaip tariant, ant vienos svarstyklių lėkštelės galima padėti aktorių teisę įvairiomis kūrybinėmis formomis viešai skelbti apie artėjantį savo šou ir į jį kviesti žmones, o ant kitos – konkrečios bendruomenės ir jos narų teisę atlikinėti religines apeigas ir kitaip įgyvendinti savo tikėjimo ir religijos laisvę.

Taigi, čia skaitytojams galėtume pateikti šiam atvejui svarbias žmogaus teisių nuostatas mūsų Konstitucijoje:

25 straipsnis

  1. Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti.
  2. Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas.
  3. Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.
  4. Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija […].

26 straipsnis

  1. Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma.
  2. Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo […].
  3. Žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti apribota kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat kitas asmens pagrindines teises ir laisves […].

Visų pirma, reikia pabrėžti, kad abi teisės yra konstitucinės: žodžio laisvė gali būti siejama su Konstitucijos 25 straipsnyje numatyta įsitikinimų saviraiškos ir informacijos skleidimo laisve, o religijos laisvė – su Konstitucijos 26 straipsnyje numatyta minties, tikėjimo ir sąžinės laisve bei religinių apeigų atlikimo teise. Iš pirmo žvilgsnio į akis krinta tai, jog šios abi žmogaus teisės yra tarpusavyje susijusios ir papildo viena kitą: be įsitikinimų laisvės (25 str.) neįmanoma turėti tikėjimo ir sąžinės laisvės (26 str.) ir atvirkščiai, be minties ir sąžinės laisvės (26 str.) neįmanoma praktiškai įgyvendinti savo įsitikinimų ir kartu žodžio laisvės (25 str.).

Analogiją galima rasti ir įvardijant šių abiejų žmogaus teisių konstitucinius ribojimus. Štai Konstitucijos 25 straipsnis nurodo šiuos įsitikinimų (o kartu ir žodžio) laisvės ribojimo pagrindus: žmogaus sveikatą, žmogaus garbę ir orumą, asmens privatų gyvenimą, dorovę bei valstybės konstitucinės santvarkos apsaugą. Taip pat konstatuojama, jog ši teisė nesuderinama su tautinės, rasinės, religinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija. Tuo tarpu Konstitucijos 26 straipsnis nurodo šiuos religijos ir tikėjimo laisvės ribojimo konstitucinius pagrindus: visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, taip pat kitos asmens pagrindines teises ir laisves (taigi, ir žodžio laisvę). Vertinant abiejų žmogaus teisių santykį, galima sakyti, kad jos yra tarpusavyje susipynusios ir priklauso viena nuo kitos.

Kadangi Konstitucija šias teises įvardija atskiruose straipsniuose, galima rasti ir jų tarpusavio skirtumus. 25 ir 26 straipsnių skaitymas galėtų būti toks, kuris įsitikinimų reiškimo ir žodžio bei kūrybos laisvės turinį (25 str.) aiškintų kaip platesnį ir apimantį minties ir sąžinės bei religijos ir tikėjimo išpažinimo laisvę (26 str.) todėl, kad įsitikinimų laisvė paminėta Konstitucijoje anksčiau nei minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė. Tačiau galimas ir priešingas skaitymas: minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė (26 str.) yra svarbesnė ir platesnės apimties, nes Konstitucija ją simboliškai įvardija, kaip „nevaržomą“ žmogaus teisę. Be to, pagal Konstitucijos 145 straipsnį, įvedus Lietuvoje karo ar nepaprastąją padėtį, gali būti suvaržytas įsitikinimų (o kartu ir žodžio bei kūrybos) laisvės įgyvendinimas pagal 25 straipsnį, tuo tarpu sąžinės, minties, tikėjimo ir religijos laisvė (pagal 26 straipsnį) net karo ir nepaprastosios padėties metu negali būti suvaržyta vien dėl pasikeitusio teisinio režimo. Todėl galima būtų teigti, kad minties, sąžinės, tikėjimo ir religijos laisvė traktuotina ne tik kaip visiškai savarankiška (nuo įsitikinimų ir žodžio laisvės) konstitucinė žmogaus teisė, bet ir kaip tokia, kuriai Konstitucijos tekstas suteikia didesnę svarbą.

Tačiau grįžkime prie Žolinių incidento Turgelių bažnyčioje. Kaip reikėtų vertinti šį atvejį konstitucinių vertybių kontekste? Čia svarbu pabrėžti, jog šiuo atveju trys menininkai (ir režisierius) pasinaudojo savo konstitucine žodžio ir kūrybos laisve ne teatro salėje (kaip, pvz., buvo R. Castellucci spektaklio atveju), ne džinsų reklamoje, ne kino filmavimo aikštelėje ar kokioje nors kitoje neutralioje erdvėje, o bažnyčioje – žmonėms laukiant pamaldų pradžios. Taigi, menininkai patys atėjo į bažnyčios pastatą, kuris yra skirtas tikėjimui išpažinti bei religinei laisvei praktikuoti, atliekant apeigas. Menininkai patys „įsiterpė” į konkrečios bendruomenės tikinčiųjų teisių erdvę, o tikintieji niekaip neribojo menininkų žodžio ir kūrybos laisvės. Todėl minėto incidento atveju menininkų žodžio ir kūrybos laisvė negali būti ginama tokia pat apimtimi kaip tikinčiųjų bendruomenės narių religinė laisvė. Maža to, būtent incidento vieta bei aktorių sprendimas „įsiterpti“ į kitų asmenų teises yra svarbus faktas, leidžiantis visa apimtimi pritaikyti Konstitucijos 25 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatytus įsitikinimų (ir žodžio) laisvės ribojimo pagrindus. T. y. reikia įvertinti, ar tokie veiksmai nepažeidė kitų žmonių orumo; ar tokiais veiksmais nebuvo apribotas kitų žmonių privatumas; ar tokiais veiksmais nebuvo pažeista visuomenės dorovė bei kurstoma tautinė neapykanta.

Aišku, Konstitucijos 26 straipsnio 4 dalyje numatyti religijos laisvės ribojimo pagrindai leidžia teigti, jog net ir drastiška meninė provokacija demokratinėje valstybėje tam tikrais atvejais galėtų būti pripažinta tinkama žodžio ir kūrybos laisvės pasireiškimo priemone, jei veiksmai būtų proporcingi tikslui pasiekti, o jos tikslas būtų visuomenei ir tautai svarbaus klausimo iškėlimas bei diskusijos paskatinimas dėl minėtame straipsnyje paminėtų konstitucinių vertybių apsaugos: dėl viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pažeidimų, dėl grėsmės žmonių sveikatai ir visuomenės dorovei bei dėl dažnai pasitaikančių kokių nors svarbių žmogaus teisių pažeidimų. Jei tokio tikslo nebūtų, o dar daugiau, jei jis būtų grynai rinkodarinis (renginiui populiarinti) ar komercinis (dalyvių skaičiaus renginyje didinimui), tokia meninė provokacija bažnyčioje nebūtų tinkamai subalansuota žodžio laisvės išraiškos forma.

Incidento vertinimas kitų konstitucinių vertybių kontekste

Šiame kontekste galima pateikti ištraukas ir Konstitucijos 37 ir 43 straipsnių:

37 straipsnis. Piliečiai, priklausantys tautinėms bendrijoms, turi teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius.

43 straipsnis. Bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai skelbia savo mokslą, atlieka savo apeigas, turi maldos namus, labdaros įstaigas ir mokyklas dvasininkams rengti. Bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai tvarkosi pagal savus kanonus ir statutus.

Iš to, kas buvo pasakyta anksčiau, matosi, jog konstitucinės žmogaus teisės (šiuo atveju žodžio laisvė ir religijos laisvė) yra susijusios ir su teisinės valstybės bei demokratijos konstitucinėmis vertybėmis ir šias vertybes sudarančiais siauresnės apimties principais. Pvz., religijos laisvė susijusi su tokia konstitucine vertybe kaip viešosios tvarkos apsauga, kurios pažeidimas (sutrikdymas) tam tikrais atvejais galėtų būti pripažintas ir kaip religijos laisvės pažeidimas. Ir atvirkščiai – religijos laisvės pažeidimas kartais galėtų būti pripažintas viešosios tvarkos sutrikdymu. Panašiai galėtume vertinti ir kitą (Konstitucijos 25 straipsnio 4 dalyje nurodytą) konstitucinę vertybę – visuomenės dorovę, nes religinių apeigų sutrikdymas tam tikrais atvejais galėtų būti vertinamas kartu ir kaip dorovės pažeidimas.

Maža to, atidžiai perskaičius Konstitucijos 43 straipsnį, galima daryti išvadą, jog, norint įgyvendinti savo individualią tikėjimo ir religijos laisvę, žmogui kartais reikia religinės organizacijos su dvasininkais ir maldos namais, kuriuose ir vyksta religinės apeigos (43 str. 3 d.). Todėl asmenys, sutrikdę bendras (kolektyvines) religines apeigas, kartu gali pažeisti ir individualaus žmogaus tikėjimo bei religijos laisvę. Maža to, pagal Konstitucijos 43 straipsnio 4 dalį valstybė pripažįsta religinės organizacijos kanoninę savivaldą, kuri apima liturgijos bei pamaldų tvarkos maldos namuose nustatymą, todėl apeigų sutrikdymas galėtų būti vertinamas ne tik kaip žmogaus teisių, viešosios tarkos ar dorovės, bet ir kaip 43 straipsnyje įtvirtintos religinės organizacijos (kad ir kokia ji būtų) kanoninės savivaldos pažeidimas.

Pagaliau šio incidento Turgelių bažnyčioje, kuri yra Šalčininkų rajone, kontekste būtina atkreipti ir į Konstitucijos 37 straipsnį, garantuojantį tautinių bendrijų kultūrinę savivaldą, kuri galėtų apimti ir metinių religinių iškilmių šventimą. Be to, jau buvo minėta, jog įsitikinimų ir žodžio laisvės pasireiškimas pagal Konstitucijos 25 straipsnį negali būti suderinamas ne tik su religinės, bet ir su tautinės neapykantos kurstymu.

Norėčiau tikėti, kad incidentas Turgeliuose mums visiems leis geriau suvokti žodžio ir kūrybos laisvės ribas konstitucinėje demokratijoje bei suprasti, kad tikėjimo laisvė mūsų Konstitucijos vadinama „nevaržoma“ konstitucine žmogaus teise, kuri negali būti laikinai apribota net karo padėties metu. Taigi, Konstitucija Vakarų teisės tradicijoje yra kompleksiškas dokumentas, kurio tikslas yra ne tik žmogaus teisių garantijos, bet ir demokratijos užtikrinimas, teisinės valstybės bei pilietinės visuomenės sukūrimas. Todėl minėtų trijų konstitucinių vertybių kontekste galima Konstitucijos turinį išreikšti šiomis trimis maksimomis: elkis taip, kaip nori, kad kitas su tavimi elgtųsi (žmogaus teisių esmė); siek, kad valdžia tarnautų žmonėms (demokratijos esmė) ir nepažeisk Konstitucijos bei įstatymų (teisinės valstybės esmė).

Visgi Konstitucija pati savaime neveikia, ją reikia įgyvendinti mums patiems, kasdien jautriai ieškant tinkamo balanso tiek tarp minėtų konstitucinių vertybių, tiek tarp skirtingų žmogaus teisių. Ji veiks tik tada, kai mes, įgyvendindami savo teises, gerbsime kitą (kitokį) žmogų ir jo prigimtines teises bei kartu jautriai tarpusavyje derinsime žodžio ir kūrybos laisvę su tikėjimo ir religijos laisve, viešąją tvarką su visuomenės dorove, tautos suverenitetą su tautinių bendrijų kultūrine savivalda ir pagaliau – valstybės pasaulietiškumą su religinių bendruomenių teise laisvai tvarkytis pagal savo kanonus.

informacija bernardinai.lt

© 2018 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.

Informaciją, kurią skelbia VŠĮ „Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.