Dr. Mark Regnerus
Dar visai neseniai šeimas tyrinėjantys socialiniai mokslininkai atvirai ir užtikrintai kalbėjo apie santykinį stabilumą susituokusių skirtingos lyties porų šeimose ir kitus tokio modelio teikiamus socialinius privalumus, lyginant su vienišais tėvais, kartu gyvenančiomis (kohabituojančiomis) poromis, vaikų globa besidalinančiais išsiskyrusiais sutuoktiniais ir net įsivaikinusiomis šeimomis.
Du garsūs sociologai 1994 metais pareiškė, kad jei jų būtų paprašyta sukurti sistemą, galinčią užtikrinti pagrindinius vaikų poreikius, jie „greičiausiai sugalvotų kažką ganėtinai panašaus į dviejų tėvų šeimos idealą“. Kodėl? Todėl, kad jis apima viską, ko reikia: priėjimą prie dviejų suaugusių žmonių laiko ir išteklių, kokybišką tėvystę užtikrinančią stabdžių ir atsvarų sistemą, ir – svarbiausia – dvigubą biologinę sąsają su vaiku, „padidinančią tikimybę, jog tėvai susitapatins su vaiku ir bus pasiryžę dėl jo aukotis, kartu sumažinant galimybę, kad kuris nors iš tėvų kaip nors skriaus vaiką“. Tai buvo 1994 metai. Du tai išsakę sociologai dėl to nesulaukė jokių neigiamų padarinių, jais niekas neabejojo. Tai buvo tiesiog tvirtas socialinis mokslas.
Tačiau ši era jau baigėsi. Šiandien šeima – ir ypač santuoka – yra kruopščiai nagrinėjamos tiek visuotinai, tiek politiškai. Socialiniuose moksluose šiuo metu vyksta virvės traukimo varžybas primenantis ginčijimasis dėl to, ką neabejotinai žinome apie dabartinę šeimą ir jos klestėjimo priežastis (pastaruoju metu gerokai pakitusias) bei to, ką apie tai galime sakyti viešai (ir kam apskritai leidžiama apie tai kalbėti).
Noriu trumpai su jumis pakalbėti apie socialinius mokslus, tyrinėjančius lytį, seksualumą ir vaikų klestėjimą. Taip pat atvirai papasakosiu jums apie iššūkius, kylančius atliekant mokslinius tyrimus šioje srityje, bei atskleisiu, kokios „būklės“ šiandien iš tiesų yra mokslas.
Žurnalistai nekantraudami skelbia, jog mokslas apie tos pačios lyties šeimas, auginančias vaikus, jau yra kažkaip „išspręstas“ ar užbaigtas, tartum suponuodami, kad „ekspertams“ pavyko susitarti, jog vaikų įgijimas ir auginimas nėra kuo nors unikalus. Tokių šeimų vaikai, kaip mums nuolat aiškinama, atrodo, elgiasi ir jaučiasi visai kaip ir visi kiti – įskaitant vaikus, augintus pastoviose ir stabiliose susituokusių tėvo ir motinos šeimose (tai yra vaikus, sukurtus lytinės savo biologinių tėvo ir motinos sąjungos, kurios neįmanoma atkartoti).
Aš sutinku: mokslininkų bendruomenėje tikrai yra tam tikras susitarimas, jog nėra „jokių skirtumų“. Tačiau šis mokslinis konsensusas nėra svarus – jis yra politinis, o ne grindžiamas turimais duomenis, tačiau toks jis tikrai neturėtų būti. Tiesą sakant, nežinau jokios kitos mokslinių tyrimų srities, kurioje dirbantys mokslininkai turėtų tiek mažai kokybiškų duomenų, reikalingų atsakyti į tokius santykinai naujus tyrimų klausimus, tačiau taip skubėtų paskelbti juos atsakytais ir užbaigtais. To mes nedarome jokiame kitame mokslinių tyrimų lauke.
Kai kurie laikosi nuomonės, jog ginčai dėl mokslo apie tos pačios lyties porų tėvystę yra panašūs į nesutarimus dėl klimato kaitos, kuriuose teigiama, kad mokslas visokeriopai patvirtina klimato kaitos fenomeną, ir tik keletas kuoktelėjusių mokslininkų toliau priešinasi aiškiam susitarimui. Toks palyginimas gali atrodyti labai patogus, tačiau iš tiesų jis nėra analogiškas. Aš ne geologas, tačiau yra tūkstančiai geologų ir meteorologų, rinkusių ir vertinusių duomenis apie klimato kaitą. Ir priešingai, yra galbūt tik 25 ar 30 socialinių mokslininkų – daugiausia amerikiečių ir saujelė europiečių – kurie yra atsakingi už šį tariamą „konsensusą“ dėl tos pačios lyties porų tėvystės teikiamų privalumų. Sakyti, kad egzistuoja kažkoks nusistovėjęs susitarimas, yra ne kas kita kaip politinis pareiškimas, o ne mokslinis teiginys.
Tenka pripažinti, jog yra ne viena priežastis, kodėl turėtume manyti, kad tos pačios lyties tėvai vaikus augintų geriau nei tėvas ir motina. Teoriškai tos pačios lyties tėvai negali pastoti neplanuotai. Tai reiškia, kad kai tokia pora nori vaiko, jie to siekia tikslingai. Kadangi pastojimas dirbtiniu būdu (arba įsivaikinant) įprastai reikalauja gausesnių išteklių – tai yra daugiau pinigų – peršasi išvada, kad tos pačios lyties tėvai būtų turtingesni nei priešingų lyčių tėvai. Ar tai tiesa? Taip. Praėjusių metų rudenį išleistoje JAV iždo departamento ataskaitoje pateikti duomenys apie tos pačios lyties porų mokesčių įrašus leidžia teigti, jog dviejų vyrų poros, auginančios vaikus, vidutiniškai uždirba $275,000 per metus – daugiau ne dvigubai tiek, kiek uždirba priešingų lyčių tėvų poros, auginančios vaikus ($122,000). Turtas, atitinkamai, leidžia tėvams aprūpinti vaiką įvairiais privalumais. Šeimos turtas, žinoma, yra pagrįstai stebimas veiksnys atliekant tėvystės pasekmių vaikams vertinimus.
Vis dėlto dviejų vyrų poros yra daug mažiau linkusios tikslingai siekti vaikų apskritai, o mintis, kad vaikas gali lengvai apsieiti ir be motinos, iki šiol verčia daugelį sunerimti, ir ne be priežasties. Todėl tarp turtingiausių amerikiečių tikslingai vaiko siekia tik saujelė porų. Nepaisydami to, mes ir toliau susiduriame su socialiniu mokslu, sutelktu ties visiška mažuma vaikų, augintų tik labiausiai privilegijuotoms šeimos prieinamomis praktinėmis sąlygomis.
Ir tikrai, kokia dar sąjunga gali charakterizuoti 26 akademiškai recenzuotus tyrimus, grįstus vos vienu duomenų šaltiniu – Nacionaline išilgine lesbiečių šeimų studija (ang. National Longitudinal Lesbian Family Study – NLLFS)? Tik tokia, kurią sau gali leisti tiktai išsilavinusios baltaodės amerikietės lesbietės – pagalbinio apvaisinimo technologija. Dvidešimt šeši publikuoti ir akademiškai recenzuoti tyrimai – iš jų ir kyla minėtas „konsensusas“: 78 vaikai, auginti išsilavinusių, pasiturinčių ir politiškai motyvuotų baltaodžių lesbiečių, užverbuotų juose dalyvauti.
Drįsčiau teigti, kad tai yra 78 įtakingiausi vaikai moderniojoje JAV teisės istorijoje. Šią imtį laikau neįtikėtinai šališka. Bet kokie teiginiai apie populiaciją, grindžiami nereprezentatyviu jos pogrupiu, negali būti tikslūs, kadangi jos imtis pasižymi gerokai mažesne įvairove (vadovaujantis mūsų žiniomis apie ją) nei reprezentatyvi imtis. Jau beveik 25 metus akademinė bendruomenė ir žiniasklaida buvo „vaišinamos“ šiais unikaliais vaikų grupės tyrimais, o plačiojoje visuomenėje buvo sukurtas įspūdis, kad šie vaikai adekvačiai reprezentuoja visą JAV lesbiečių motinų auginamų vaikų populiaciją. Tai netiesa.
Negana to, tik stipriai įtempus savo vaizduotę galima teigti, jog šie 78 respondentai, sekami jau beveik 25 metus, tebėra patikimi pagrįstos informacijos šaltiniai. Jie žino, kad yra tyrimų dalis! Čia kaltas ne mokslas; kaltinti reikia mokslininkus.
Tačiau reali socialinė tikrovė – ta, kurią apibūdina JAV gyventojų surašymas – yra visai kitokia. Lesbiečių šeimos yra mažiau pasiturinčios, prasčiau išsilavinusios, gerokai nedarnesnės ir tikrai ne tokios politiškai aktyvios kaip NLLFS šeimos. Tai šeimos, kurias aptikau Naujų šeimos struktūrų studijoje (ang. New Family Structures Study), naudojančioje atsitiktinę imtį, kuri apima daugiau nei 15 tūkst. jaunų suaugusių žmonių; iš jų, 248 respondentai teigė turėję tėvus, priklausiusius tos pačios lyties santykiams. Tai yra tos pačios lyties tėvų šeimos.
Galimai girdėjote arba skaitėte apie man primestus kaltinimus, esą aš neteisingai interpretavau savo surinktus duomenis, kadangi mano išvados neatitiko to, ką nustatė kiti tyrėjai (kaip tai buvo padaryta 26 kartus NLLFS). Taip pat galimai girdėjote, kad mano tyrimai buvo „paneigti“ ar atmesti, ir kad aš esu „diskredituotas“ tyrėjas. Ką tiksliai aš padariau?
2011 metais aš vadovavau Naujų šeimos struktūrų studijai reikalingų duomenų rinkimui, kurio metu daugiau nei 15 tūkst. jaunų suaugusių žmonių JAV imčiai buvo pateiktas klausimynas. Iš visų respondentų 248 mums pasakė, jog bent vienas iš jų tėvų priklausė romantiniams tos pačios lyties santykiams tuo metu, kai respondentai augo. 2012 m. liepą duomenų rinkimo projekto apžvalga buvo publikuota žurnale Social Science Research, labiausiai pripažintame mokslinių tyrimų leidinyje JAV. Apžvalgoje buvo nagrinėjama, kaip šiems 248 suaugusiems vaikams sekėsi pagal 40 įvairių vertinimo kriterijų, lyginant su vaikais, kurie užaugo kitokio tipo šeimose. Nustačiau, kad pagal daugelį kriterijų suaugusiems vaikams, kurių motinos priklausė tos pačios lyties santykiams, sekėsi gerokai prasčiau nei tiems, kurie augo stabiliose susituokusių tėvo ir motinos šeimose. Be abejo, dalį šių rezultatų galime paaiškinti akla sėkme, tačiau 25 iš 40 kriterijų, visomis neoptimaliomis kryptimis. Šiems suaugusiems vaikams akivaizdžiai sekėsi prastai – jie buvo linkę į nedarbą, dažniau turėjo neigiamų sentimentų dėl juos auginusių šeimų, lankė psichoterapijos seansus, buvo suimti, rūkė, vartojo narkotikus, kentėjo nuo depresijos ir t. t.
Kritikai tiesiog staugė. Jie tai darė iš dalies todėl, jog mano atlikta studija buvo pirmoji, kvestionavusi populiarųjį naratyvą, kad vaikai, užaugę tos pačios lyties šeimose, „niekaip nesiskiria“ nuo kitų. Vakarietiška žiniasklaida atkakliai sergėja šį naratyvą, todėl netruko paskelbti mano tyrimą kaip „neįtikėtinai aplaidų“. Jį pasmerkti suskubo net Amerikos psichologų asociacija, sukritikavusi tyrimą pirmajame savo internetinio tinklalapio puslapyje praėjus vos dviem dienoms po tyrimo publikavimo, nors tuo metu jie dar neturėjo surinktų duomenų. Tokį elgesį vargiai pavadinčiau kantriu ir nešališku duomenų analizavimu. Akademiniai ginčai turėtų vykti kitaip.
Tiesą sakant, esu įsitikinęs, kad kiekvienas akademikas, dirbantis su populiacija grįstais duomenimis, susijusiais su tos pačios lyties poromis, tėvais ir šeimomis su vaikais, puikiai žino, kad tarp eilučių aptinkamos išvados gali būti prieinamos vadovaujantis bet kuriuo tokiems tyrimams naudojamu kokybišku duomenų rinkiniu. Kita vertus, radikalių skirtumų galime pastebėti būduose, kuriais įvairūs akademikai siekia pristatyti, analizuoti ir interpretuoti šiuos duomenis. Ką tuo noriu pasakyti?
Visų pirma vis dar nėra susitarta, kokias šeimas reikėtų įtraukti į tokius tyrimus. Kol kas nėra jokio universalaus standarto, leidžiančio analitiškai vertinti tos pačios lyties šeimas. Daugelis kultūrinės kairės atstovų tiesiog nori lyginti stabiliausius tokių šeimų pavyzdžius bei vaikus, gimusius dėl dirbtinio apvaisinimo technologijų, teigdami, kad vertinti bet kurio kito tipo vaikus būtų „tas pat, kas lyginti obuolius ir apelsinus“. Kitais žodžiais tariant, jie nori, kad tik „geriausieji“, elitas – tai yra labiausiai pasiturinčiose (bei balčiausios odos ir geriausio išsilavinimo) gėjų ir lesbiečių porose augę vaikai būtų lyginami su visa gausa vaikų, kasdien gimstančių įprastoms vedusioms tėvo ir motinos poroms, kurių pusė (bent jau JAV) yra neplanuoti.
Tai absurdiškas reikalavimas, iš dalies dėl to, jog biologinė sąjunga, leidžianti sukurti vaiką kaip dviejų motinų ar dviejų tėvų genetinį produktą, yra neįmanoma. Deja, mano kritikai teigia, kad bet kokie kiti lyginimai būtų per daug šališki ir nukreipti prieš juos. Dėl šios priežasties didelė dalis „jokių skirtumų“ išvadų praeityje buvo pasiekta tyrimais, kurie nelygino vaikų iš tos pačios lyties šeimų su vaikais iš vedusių tėvų ir motinų šeimų, bet lygino juos su išsiskyrusių tėvų vaikais, įvaikintais vaikais, arba vienišų motinų vaikais, nes tai – pasak daugelio mano kritikų – yra optimalus lyginimas, kai viena grupė negali būti sudaryta iš biologinio tėvo ir biologinės motinos. Tačiau aš noriu žinoti, kas yra geriausia vaikams, o ne kaip viena sudužusios šeimos forma lygiuojasi su kita!
Išsisklaidžius mano tyrimo publikavimo sukeltiems dūmams, ir po to, kai nurimo tinklaraštija ir Twitter visata (procesas, trukęs apie dvejus metus), aš pirmiausia buvau kaltinamas dėl dviejų dalykų: 1) įtraukimo atvejų, dėl kurių klasifikavimo kaip „tos pačios lyties“ kai kurie abejojo; ir 2) negebėjimo kontroliuoti „santykių stabilumo“ veiksnio, svarbaus predikato, nulemiančio sveikas pasekmes vaikams, net po to, kai jie tampa suaugę.
Kaip jau minėjau, kol kas nėra jokio standarto, jokios geriausios praktikos, leidžiančios analitiškai vertinti (išmatuoti) tos pačios lyties šeimas. Mano atliktoje studijoje mes klausėme jaunų suaugusiųjų, ar jų tėvas ar motina kada nors buvo įsitraukę į romantinius tos pačios lyties santykius tuo metu, kai respondentai augo. Šio metodo tikslas buvo vienu klausimu užfiksuoti tris dažniausiai sutinkamus būdus, kuriais vaikai atsiranda tos pačios lyties šeimose:
1. Pora arba individualus asmuo įsivaikina vaiką;
2. Vaikas gimsta vienišai motinai arba porai, pasitelkiant pagalbinį apvaisinimą;
3. Vaikas integruojamas į naują šeimą po to, kai išyra jo gimtoji skirtingų lyčių sąjunga.
Tikrovėje paskutinysis iš jų buvo – ir tebėra – dažniausiai pasitaikantis būdas, kuriuo vaikai atsiduria pas dvi motinas ar du tėvus. Vienas iš jų į santykius įėjo kaip biologinis tėvas, o kitas – ne. Tačiau mano intelektualūs kritikai ir plačioji žiniasklaida tyrimuose nori analizuoti visai ne tai. Lieku įsitikinęs, kad mano pasirinkti vertinimo metodai, grįsti socialine tikrove, o ne idealais ar susikurtais vaizdiniais, buvo teisingi. Juk tai ir turiu daryti – tyrinėti tikrovę, ne palaikyti vieną ar kitą politinę programą.
Tačiau tai neišvengiamai veda prie kitos svarbios mano tyrimui išreikštos kritikos, ir tai, ką laikau „didžiąja apgavyste“, įgyvendinama propaguojant „jokių skirtumų“ išvadą. Ką turėčiau daryti dėl „santykių stabilumo“ stokos tos pačios lyties šeimose, turint galvoje tai, kad nestabilumas yra kone endeminis tokių šeimų bruožas bei kertinis veiksnys, nulemiantis prastesnes pasekmes vaikams, net po to, kai jie tampa suaugę?
Tai nereiškia, kad nėra ištikimų gėjų ir lesbiečių porų, kurios laikosi kartu ir yra kompetentingi tėvai. Tokios poros neabejotinai egzistuoja, ir tikrai neteigiu, jog kiekviena tos pačios lyties šeima yra žalinga vaikams. Kita vertus, tendencija, kurią vis dėlto pastebiu, yra ta, kad stabilios ir neiširusios tos pačios lyties šeimos, auginančios vaikus, yra retai sutinkamas reiškinys, nepaisant jų statistiškai didesnio turto. Kritikai teigia, kad tai yra tos pačios lyties santuokų ribojimo padarinys, tačiau aš laikausi nuomonės, jog polinkis į nestabilumą yra endeminis tokios sąjungos bruožas; šią nuomonę pagrindžia ir daugelis atliktų tyrimų, atskleidusių didelį skaičių išsiskyrusių moterų, priklausiusių tos pačios lyties sąjungoms.
Tai neabejotinai patvirtina ir mano surinkti duomenys. Iš 248 atvejų, kuriais jauni suaugusieji respondentai mums pasakė turėję tėvą ar motiną, priklausiusius tos pačios lyties santykiams, santykiai išliko stabilūs per visą respondento vaikystę tik dviem atvejais. Daugelis kritikų apkaltino mane aplaidumu, esą tyčia stengiausi į imtį neįtraukti stabilių šeimų. Tai kvailystė. Tikrai nesikišau į duomenų rinkimo procesą. 1972–1993 metų intervale gimusių jaunų suaugusiųjų imtis viso labo atspindi socialinę tikrovę.
Netgi NLLFS, kurios imtį sudarę 78 vaikai buvo gausiai aptarinėjami 26 skirtinguose akademinių žurnalų straipsniuose, nustatė, kad 56 procentai išsilavinusių ir privilegijuotų moterų išsiskyrė vaikui sulaukus 17 metų amžiaus – tai 20 procentų didesnis rodiklis nei išmatuotas priešingos lyties porų lyginamojoje grupėje.
Taigi, vienas didelis mokslą kamuojantis iššūkis yra sunkumai, kylantys renkant atsitiktines imtis iš didelio skaičiaus vaikų, nuo gimimo tvirtai įsipareigojusiose ir labai stabiliose tos pačios lyties šeimose. Bet jei šeimos stabilumas tikrai nulemia augimo pasekmes vaikui – tuo rimtai neabejoja joks akademikas – netolygus tos pačios lyties porų, auginančių vaikus, stabilumo rodiklių pasiskirstymas turėtų kelti mums nerimą.
Vieno šeimos sričių akademiko teigimu, egzistuoja didelė tikimybė, kad vaiko atsiradimas, įprastai stabilizuojantis heteroseksualius santykius, gali netyčia destabilizuoti tos pačios lyties partnerystes, kadangi jose vienas iš tėvų neišvengiamai tampa patėviu. Tai galimai paaiškina, kodėl tos pačios lyties tėvus tapo įprasta lyginti su heteroseksualiomis šeimomis, auginančioms įsivaikintus arba tik su vieno iš tėvų biologinius vaikus.
Ką socialiniai mokslininkai turėtų dėl to daryti? Ignoruoti tai? Atmesti bet kokius pareiškimus apie tokios tendencijos svarbą ir paplitimą? Ar, kaip įprastai ir buvo daryta, „kontroliuoti“ šį veiksnį sudėtinguose statistiniuose modeliuose? Visada laikiausi nuomonės, kad atsakymas į šį klausimą nėra paprastas, ir laikausi jos toliau, nepaisant didelio priešiškumo, su kuriuo dėl to susidūriau. Jei kontroliuotume šeimos nestabilumo kintamąjį, tai yra izoliuotume jį nuo likusio tyrimo, tos pačios lyties šeimos vaikai neabejotinai atrodys vis panašesni į vaikus, augančius priešingos lyties šeimose. Būtent tokiu būdu daugelis akademikų prieina išvadą, jog „nėra jokių skirtumų“. Žinoma, kad, atsižvelgus į endeminį šeimos nestabilumą ir dažną tėvų (ar vieno iš jų) santykių kaitą mažoje imtyje, bet kokie realūs skirtumai dingsta. Bet juk tai didelės svarbos veiksnys, ar ne?
Iš tiesų, dažnai svarbu ne tai, ką duomenys rodo tiesiogiai, bet veikiau kaip duomenys yra pateikiami. Daugelis akademikų palaidoja prasmingas įžvalgas apie stabilios santuokos reikšmę ir pasekmes augančiam vaikui po litanija kontrolinių kintamųjų, taip programuodami savo tyrimą socialiai priimtinų išvadų linkme, ir smerkia visus, nepritariančius jų atradimams.
Mokslas turėtų veikti visai ne taip. Priešingai, esminė bet kokio mokslo užduotis yra gerai aprašyti prigimtį to, kas egzistuoja ir kaip to veikimas veda prie mus dominančių pasekmių. Socialiniai mokslininkai turėtų siekti ne atrasti optimalų palyginimą su vidutiniška susituokusių tėvo ir motinos pora, o geriau suprasti įprastas trajektorijas ir tipinį procesą.
Kita vertus, mano atlikta studija nėra nei stipriausias, nei didžiausias iki šiol atliktas tyrimas apie tos pačios lyties šeimas, jose augančius vaikus ir tokio modelio pasekmes jų gyvenimui. Tokia studija pasirodė kiek vėliau, kai sociologas Paulas Sullinsas atliko didžiausią kada nors įgyvendintą tyrimų seriją šioje tyrimų srityje, pasitelkdamas duomenis iš Nacionalinės sveikatos informacijos studijos (ang. National Health Information Study). 2015 m. pradžioje publikuotame straipsnyje Sullinsas pateikė 512 vaikų, turėjusių tos pačios lyties tėvus, analizių išvadas. Dėl gerokai didesnės imties, atrinktos iš daugiau nei 200 tūkst. asmenų, buvo atliktos dvi analizės. Jis atskleidė, jog 17 procentų vaikų, augintų tos pačios lyties tėvų, kentė nuo rimtų emocinių problemų, sukeltų vaikystėje, palyginti su 7 procentais tarp priešingos lyties tėvų augintų vaikų, atsižvelgiant į jų amžių, rasę, lytį bei tėvų išsilavinimą ir pajamas.
Dėmesio ir aktyvumo sutrikimo atvejų taip pat buvo daugiau – 16 procentų prieš 7 procentus, atitinkamai. Panašus dėsningumas pastebėtas vertinant mokymosi sutrikimus: 14 procentų prieš 8 procentus. Profesorius Sullinsas patikrino keletą hipotezių, galinčių paaiškinti skirtumų priežastis, įskaitant tokius veiksnius kaip namų aplinkos nestabilumas, stigmatizavimo ar užgaulaus priekabiavimo patirtis, emocinės tėvų problemos ir biologinis prieraišumas. Be abejo, buvo nustatyta, jog visi šie veiksniai gali turėti neigiamų pasekmių vaiko emocinei sveikatai.
Tačiau tik paskutinis iš jų – biologinė giminystė – paaiškino beveik visus skirtumus pagal emocinių problemų kriterijų. Kitais žodžiais tariant, mamos ir tėčio turėjimas yra labai reikšmingas. Aiškindamas galimas to priežastis, Sullinsas pastebėjo, kad:
Vaiką pagimdžiusi motina ir nebiologinė motina […] įsitraukia į konkurenciją, savotiškas varžybas, ir susiduria su pavydu dėl pastojimo ir motinystės vaidmenų, kurio išvengia vaiko kartu susilaukusios priešingos lyties poros, ir kuris gali tokiomis sąlygomis augantiems vaikams sukelti psichologinių problemų, susijusių su pasitikėjimu savimi ir asmenine tapatybe.
Kritikai darė savo. Jie kritikavo Sullinsą, nors jo atliktas tyrimas buvo didžiausia kada nors įgyvendinta studija šiuo klausimu. Vis dėlto reikšmingiausi skundai buvo išsakyti dėl to, kad žurnalas, kuriame straipsnis buvo publikuotas, kritikams nepasirodė pakankamai prestižinis; jie taip pat akcentavo faktą, jog Sullinsas dėstė katalikiškame universitete. Tačiau jo tyrimo duomenys yra prieinami viešai. Tyrimą gali pakartoti bet kas. Tą patį galima pasakyti ir apie mano tyrimą – jį gali pakartoti bet kas. Čia pastebime dvigubą standartą – daugelio „jokių skirtumų“ išvadą patvirtinančiuose tyrimuose naudoti duomenys nėra prieinami mums visiems.
Sullinso tyrimas atskleidė, kad nėra jokio lygiaverčio pakaitalo tai ilgalaikei dovanai, kurią vaikui gali suteikti vedę biologiniai jo tėvas ir motina. Be abejo, tai savaime negarantuoja sėkmės. Tai ne visada įmanoma. Tačiau šios dovanos negavusio vaiko emocinių sunkumų tikimybė padidėja bent dvigubai.
Tai taip pat reiškia, kad giminystė yra svarbi. Vaikas, stabiliai įleidęs savo šaknis į savo vedusių tėvo ir motinos sukurtą šeimą, turi daug didesnį šansą klestėti tolesniame gyvenime. Negaliu garantuoti, jog vaiko tėvai bus palaimingai patenkinti savo gyvenimu kartu, tačiau galiu tvirtai pasakyti, kad vidutiniška santuoka – su retais barniais, tam tikru kiekiu įtampos ir šiek tiek meilės – yra naudinga vaikams.
Gana ironiška, jog didelės korporacijos, tokios kaip Boeing ar Airbus, išleidžia ištisus milijardus tyrimams ir technologinei plėtrai, idant vos keliais procentais pagerintų degalų sąnaudų efektyvumo koeficientą, o Apple skiria milijonus naujam iPhone modeliui kurti, kuris už ankstesnį yra geresnis tik nežymiai, ir milijonai žmonių jį įsigyja, tačiau akivaizdi stabilios ir vientisos šeimos teikiama nauda yra plačiai ignoruojama, dangstoma išvedžiojimais, ar net smerkiama kaip netolerancijos išraiška.
Išliekantys tarpai tos pačios lyties šeimų vertinime pagal stabilumo kriterijų yra aiškinami galimybės susituokti ribojimu ar socialiniu stigmatiškumu, tačiau šie tarpai išliks ir tada, kai šioms poroms bus užtikrinta galimybė tuoktis. Nors su socialiniu stigmatiškumu JAV ir didesniojoje Europos dalyje susiduria tik nedidelė šių porų dalis, problemos niekur nedingsta.
Niekas nesistengia sulaikyti suaugusių žmonių nuo meilės reiškimo vieno kitam ar buvimo kartu; tiesą sakant, meilė net nėra būtinas reikalavimas. Pamatinis klausimas yra: kas geriausia vaikui? Tai klausimas, turintis didelės reikšmės visuomenių reprodukcijai ir tautų ateičiai. Atsakymas į jį lieka toks pat. Pasaulio vaikams nereikalinga likvidi meilė. Vaikui reikia jaustis dalimi tvirtos ir stabilios šeimos, sukurtos jo tėvo ir motinos, iš kurių meilės jis ir gimė.
Taigi, tėvų santuoka, biologinė tėvų ir vaiko giminystė bei stabilumas yra svarbūs vaikams net jiems tapus suaugusiais žmonėmis ir turėtų būti pripažįstami kaip geri ir naudingi veiksniai, net jei juos ne visada pavyksta realizuoti.
Deja, stabilios santuokos sutvirtintos šeimos tampa vis didesne retenybe. Mūsų politiniai lyderiai, kurių daugelis gavo naudos iš santuokos teikiamų privalumų, tiki, jog Vakarai gali išgyventi – net klestėti – be paramos stabilioms biologinėms šeimoms. Stabilumas, kaip yra tikima, gali būti užtikrinamas kitais, ne mažiau prasmingais būdais. Tai tikrų tikriausios kultūrinės lažybos, tačiau ant kortos pastatyta labai daug. Reikia pripažinti, kad Amerika šiuo atveju nėra jokios išminties sergėtoja. Savo konstituciškai įtvirtintame laimės siekime ji atsisakė sveikos nuovokos ir apdovanojo tapatybės politiką, kuri šiandien yra užvaldžiusi akademiją ir vis labiau dominuoja televizijoje bei kine.
Tarpasmeninė meilė ir rūpestis yra kiekvienos sveikos, produktyvios ir geros visuomenės pamatas, o tėvo ir motinos meilė yra pirmoji ir natūraliausia jos forma, nepakeičiama lengvai. Dėl šios priežasties valstybė neturėtų būti neutrali tam, kokios formos santykius ir šeimas kuria jos piliečiai, kadangi toks jos neutralumas neišvengiamai sukelia ekonominių ir socialinių padarinių, turint galvoje, kad biologiškai vientisos ir stabilios sutuoktinių šeimos išlieka geriausiu ir pigiausiu vaiko aprūpinimo, globos, meilės bei socializavimosi šaltiniu. Mes ilgai laikėmės nuomonės, kad visi kiti mums prieinami sprendimai yra neoptimalūs ir priimami tik nesant idealaus sprendimo galimybei. Galbūt tokius sprendimus priimame nenoriai ir dvejodami, tačiau neturėtume jų laikyti lygiaverčiais pasirinkimais. Deja, JAV ir kitos Vakarų šalys nusprendė apsiimti „neutralią“ poziciją ne tik tėvų ir motinų, bet ir santuokos bei gimstamumo atžvilgiu.
Gera visuomenė siekia vengti nutrūkusių giminystės ryšių ir valingai stengiasi kuo geriau suvaldyti tuos, kurie yra neišvengiami. Gera visuomenė neskelbia motinų nereikšmingomis, netraktuoja nutrūkusių giminystės ryšių kaip viso labo įsivaizduojamos grėsmės ir nemano, kad diskriminacija šeimoje ir seksualinių sprendimų priėmime yra kažkas neteisingo. „Meilė yra meilė“, – teigia daugelis. Tačiau tėvo ir motinos meilė vaikui, gimusiam iš jų išskirtinės sąjungos, yra unikali ir kritiškai reikšminga vaikams ir bendruomenėms klestėti.
Stengiantis išspręsti visus šiuos reikšmingus klausimus apie vaikų vystymąsi tos pačios lyties šeimose ir gerai žinant, kaip sekasi vaikams su motina ir tėvu, yra išmintinga ir protinga viso pasaulio valdžioms pripažinti santuoką kaip teisiškai įtvirtiną priemonę, dėl kurios vaikai yra suvienijami su savo biologiniais tėvais ir parengiami optimaliam vystymusi, tokiu būdu sukuriant jiems augti aplinką, kuri laikoma idealia.
Vakarams reikia naujo sukilimo – taikaus, tačiau grįsto tuo, ką tėvai jau senokai vadina „griežta meile“. Jis turi įkūnyti tvirtą pasiryžimą nepasiduoti ir priešintis ideologinei kolonizacijai, siekiančiai ištirpdyti viso pasaulio vyrus ir moteris į vieną lengvai keičiamą Žmogaus versiją 2.0; kolonizacijai, suponuojančiai, jog vyrai ir moterys nėra unikalūs, ir teigiančiai (nepaisant tam prieštaraujančių empirinių įrodymų ir sveiko proto), kad vaikai kažkodėl nenusipelnė augti mylimi ir saugūs savo susituokusių tėvų šeimoje. Galime ir privalome pasistengti labiau.
© 2017 – 2020, Laisvos Visuomenės Institutas.
Informaciją, kurią skelbia VŠĮ „Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.