Justas Stankevičius
Kiekviena ideologija turi savo naratyvą, kertines pavardes, kurios yra tapusios tos ideologijos kultais. To pavyzdys galėtų būti klasikinis liberalizmas su Johnu Stuartu Milliu (1806-1873) ar socializmas su Karlu Marxu (1818-1883). Tačiau ne tik filosofai yra sukūrę politines doktrinas. 1933 m. nacionalsocialistų partijai laimėjus rinkimus ir perėmus valstybės vairą įsivyravo naratyvas, kuriame didelį vaidmenį atliko vokiečių romantikai iš meno pasaulio ir šlovinami menininkai kaip Herbertas Karajanas (1908-1989), kuris laikomas perkamiausiu XX a. dirigentu ar architektas Albertas Speeras (1905-1981).
Kas galėjo suformuoti antisemitizmą?
Vienas svarbiausių XIX a. II pusės vokiečių kompozitorių, Richardas Wagneris (1813-1883) ne tik kūrė muziką, tačiau aktyviai dalyvavo ir politiniame gyvenime, ypač formuojant romantinį vokiečių nacionalizmą: dalyvavęs 1849 m. Dresdeno miesto riaušėse buvo priverstas pabėgti į Šveicariją, kurioje tęsė savo politinį darbą (įvairių tekstų rašymas, kūryboje reflektuojama politika). Tai iliustruoti galima vien žinant kai kurių jo straipsnių pavadinimus „kas yra vokiška?“ (1878) ar ,, Grafo Gobineau darbo „Pažink save“ ir heroizmo bei krikščionybės įvadas“ (1881), kuriame aiškinama Arthuro De Gobineau (1816-1882) rasių nelygybės filosofija.
Kalbant būtent apie patį kompozitorių, teigiama, kad būtent jo tekstas ,,Das Judenthum in der Musik (1850)“ (liet. ,,Žydiškumas muzikoje“) padėjo pamatus antisemitizmui, kuris tapo idėjiniu pagrindu nacionalistams XX a. I pusėje ir taip pat tai yra tekstas, kuris, kaip teigiama „įteisino“ antisemitizmo“ klausimą XIX a. filosofijoje. Taip pat vokiškąjį nacionalizmą kompozitorius reflektavo ir savo muzikoje: operos Nurnbergo meisterzingeriai (1868) finale yra pareiškiama: Saugokitės! Blogi burtai grasina mums; jei vokiečių tauta ir jos karalystė vieną dieną žlugtų dėka svetimų ir klaidingų norų, joks karalius nesupras savo tautos; ir svetimos miglos su svetimomis tuštybėmis būtų pasodintos į mūsų Vokietijos žemę. Toks Richardo Wagnerio požiūris ir kuriamos dichotomijos tarp vokiškumo (gėrio) ir žydiškumo/svetimybės (blogio) buvo palankus nacionalistų propagandai antrojo pasaulinio karo metu tuo pačiu įtraukiant į naratyvą ir Friedrichą Nietzschę.
Friedrichas Nietzsche ir Richardas Wagneris
Friedrichas Nietzsche (1844-1900) yra puikiai žinomas XX a. II pusės filosofas, kurio kūryba yra tapusi filosofijos klasika. Richardo Wagnerio muzikai filosofas skyrė visą veikalą, kuris yra žinomas kaip ,,Tragedijos gimimas iš muzikos dvasios“ (1872) Veikalo pradžioje, filosofas dedikuoja visą veikalą kompozitoriui (veikalas prasideda su ,,įvadu į Richardą Wagnerį“). Po to, filosofas dėsto konceptą, jog idealioje operoje (tragedijoje) susiduria du pradai: apoloniškas ir dionisiškas. Apoloniškas pradas sietinas su saikumu, racionalumu, tuo tarpu dionisiškas pradas sietinas su svaiguliu, ekstaze bei mirtimi. Pasak filosofo, vystantis tragedijai šie pradai kovoja tarpusavyje, iš kurių galų gale laimi dioniškas pradas ir kaip argumentą jis pateikia Richardo Wagnerio operos ,,Tristanas ir Izolda“ (1865) operos finalą, Liebestod. Filosofas teigia: „Tragedijos mitą reikia suprasti tik kaip dionisiškos išminties pavaizdavimą apoloniškomis meno priemonėmis; reiškinių pasaulį mitas atveda prie ribos, kur tas pasaulis ima neigti pats save, ir vėl ieško prieglobsčio tikroje ir vienintelėje realybėje; o ten drauge su Izolda tarsi užtraukia gulbės giesmę: Šitam aistrų jūros/gūsių plūsme,/Šitam oro dvelksmo/skambesyje,/Tam visatos kvapo/aromate-/prigerti-/paskęsti-/užmiršt-kaip malonu!“ [1].
Toks Wagnerio aukštinimas buvo palankus siekiant kurti didelį romantinį naratyvą. Yra teigiama, kad filosofo „übermensch“ koncepcija buvo pritaikyta ir nacionalistų ideologijoje, tačiau didelį „indėlį“ tam suteikė sesuo Elisabeth Förster-Nietzsche (1846-1935). Ji, būdama nacionalsocialistų partijos narė aktyviai iškraipė filosofo raštus siekiant kuo labiau juos pritempti prie totalitarinio režimo. To pavyzdys gali būti faktas, jog iš 374 Nietzschės aforizmų, 270 buvo iškraipyti. Be to, ji kartu su savo vyru Bernhardu Försteriu (1843-1889) 1887 m. Paragvajaus džiunglėse įkūrė utopinę „arijų“ koloniją, vadinamą „Nueva Germania“.
Galų gale jai mirus jos laidotuvėse dalyvavo visas trečiojo reicho elitas, įskaitant ir pačio režimo diktatorių.
Minėtas Richardo Wagnerio požiūris ir kuriamos dichotomijos tarp vokiškumo (gėrio) ir žydiškumo/svetimybės (blogio) tapo požiūris, kuris buvo palankus nacionalistų propagandai antrojo pasaulinio karo metu tuo pačiu įtraukiant į naratyvą ir Friedrichą Nietzschę.
Richardas Wagneris nacionalistinėje propagandoje
1933 m. nacionalistams laimėjus rinkimus Bayreutho festivalyje įvyko Wagnerio muzikos festivalis, kuris turi ilgametes tradicijas ir tebevyksta ir šiandien. 1933 m. festivalio pavadinimas „Wagneris ir naujoji Vokietija“ leidžia matyti Wagnerio aukštinimą ir jo siejimą su šalies ateitimi. Wagnerio muzikos gerbėjai, susibūrę į ,,Wagnerio bendruomenę“ palaikė pramoninius lobistus ir šalies kariuomenę bandydami sukurti Wagnerio muzikos semantinę žinutę, jog ji yra germanų rasės šlovės reprezentacija, simbolika. Be to, daugelis draugijos narių taip pat buvo „Kampfbund für deutsche Kultur“ (liet. „Kovos lyga už vokiečių kultūrą“) nariai. Tokiai kuriamai Wagnerio pozicijai palaikymą išreiškė ir pačio kompozitoriaus giminaičiai, kurie priimdavo režimo atstovus Wagnerio operos teatre ir nesidrovėdavo kartu su jais fotografuotis. Visa kuria kažkokią simbolinę Wagnerio prasmę, kurią sunku užčiuopti, tačiau faktas, kad jis yra režimo „kultas“. Viena iš svarbiausių to meto Vokietijos propagandinių filmų kūrėja Leni Riefenstahl (1902-2003) viename iš pirmųjų pasaulyje propagandinių filmų, ,,valios triumfas“ (1935) gausiai naudojo Wagnerio muziką kaip garso takelį ir gausiai naudojo ištraukas iš nacionalistų renginių Nurnberge. Išlieka klausimas, ar šis miestas yra pasirinktas atsitikinai, ar jis yra pasirinktas dėl Wagnerio operos ,,Nunbergo meisterzingeriai“. Lygiai toks pat klausimas gali iškilti galvojant ar pokario teismui pasirinktas miestas yra atsitiktinis.
[1] Nietzsche, F. (1997) Tragedijos gimimas, Vilnius: pradai p. 154.
© 2020 – 2022, Laisvos Visuomenės Institutas.
Informaciją, kurią skelbia VŠĮ „Laisvos visuomenės institutas” (LVI), galima naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ir kitur tik nepakeistą bei nurodant LVI kaip šaltinį. Bet kokius teksto, pavadinimo ar kitus LVI paskelbtos informacijos keitimus būtina suderinti info@laisvavisuomene.lt el. paštu ir gauti LVI sutikimą.